Socialinio darbo kliento sąvoka

1. 5. Tema. Socialinio darbo kliento sąvoka.5.1. Socialinių tarnybų tikslinės klientų grupės ir požiūriai į darbą su jomisParengė.:dr. Alina Petrauskienėlekt. J.Sadauskas Socialinio darbuotojo klientu gali būti kiekvienas visuomenės narys, patekęs į sudėtingą gyvenimiškąją situaciją.

2. Socialinio darbo kliento sąvoka • Dažniausiai kliento sąvoką apima tam tikras gyventojų kategorijas, kurioms reikia specifinės pagalbos ir paramos, pagalbos adaptuotis, reabilitacijos, kartais korekcijos. Tai: • VAIKAI, atsidūrę sudėtingose situacijose: patyrę žiaurų elgesį, likę be priežiūros, beglobiai vaikai, vaikai patyrę ekonominį, seksualinį išnaudojimą, sergantys socialinėmis ligomis (ŽIV); • NEĮGALIEJI; • MOTERYS, patyrusios smurtą, prievartą; • PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANTYS ASMENYS; • KALINIAI; • PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS; • MIGRANTAI; • PABĖGĖLIAI; • BEDARBIAI; • BENAMIAI;

3. Sisteminis požiūris į klientą yra kompleksinis: • Suvokiama visuma aplinkybių, kurios turėjo įtakos asmeniui; • Įvertinami socialiniai veiksniai; • Analizuojami tarpusavio santykiai kliento aplinkoje; • Įvertinami ryšiai su kliento šeima, draugais, mokykla, darbdaviais ir kt.

4. ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAS • Šeima – socialinis institutas – mažoji grupė, turinti funkcionavimo bei vystimosi dėsningumus; • Pagal socialinės psichologinės sveikatos lygį galima išskirti darnias, problemines, konfliktines ir krizines šeimas; • Socialinės adaptacijos aspektu – skiriamos darnios, socialinės rizikos grupių, nedarnios ir asocialios šeimos; • Pagal auklėjimo poveikį – palankios, palankios nestabilios, nepalankios, neutralios, kriminogeninės, konfliktinės, desocializuotos šeimos; • Pagal materialųjį aprūpinimą – šeimos, gaunančios dideles, vidutines ir mažas pajamas bei skurstančios; • Pagal ypatingas gyvenimo sąlygas – šeimos, kur vienas arba abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai, studentai, distancinės ir neregistruotos santuokos šeimos ;

5. SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS. RIZIKOS VEIKSNIAI • Socialiniai ekonominiai (žemas materialinis lygis, prasto būsto sąlygos, tėvų nedarbas); • Socialiniai demografiniai (vienos arba abiejų tėvų nebuvimas, pakartotinė santuoka, svetimas vaikas šeimoje); • Medicininiai higieniniai (nepalankios gyvenimo sąlygos, lėtinės tėvų ligos, neįgalieji šeimoje, apsunkintas paveldimumas); • Psichologiniai pedagoginiai (tarpasmeninių santykių sutrikimas, vertybių deformacija, ištuoka, susvetimėjimas, auklėjimo trūkumai ir kt.); • Kriminaliniai veiksniai (žiaurumas, parazituojantis tėvų gyvenimo būdas, tėvų girtavimas);

6. SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS • Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas šeimos kaip socialinio instituto nuosmukio procesas; • Poreikis turėti šeimoje vaikų užima ne tokią svarbią vietą asmens poreikių hierarchijoje; • Pasikeitė sutuoktinių funkcijos šeimoje; • Patriarchalinio tėvo ir sutuoktinio vaidmens silpnėjimas – atsiranda prieštaravimai – kas išmaitina šeima? • Nyksta sistemos “santuoka – partnerystė – tėvystė – giminystė” vienybė;

7. Socialinio darbo su šeima technologijos: • INFORMACIJOS RINKIMO APIE ŠEIMĄ TECHNOLOGIJOS: Socialinės psichologinės šeimos sveikatos diagnostika, tėvų ir vaikų konfliktiškumo laipsnio nustatymas, šeimyninių nukrypimų diagnostika; • SOCIALINĖS PAGALBOS ŠEIMAI TECHNOLOGIJOS: tarpininkavimas, ekonominės, psichologinės pedagoginės ir kt. pagalbos teikimas; • TIESIOGINIO SPECIALISTO DARBO SU KLIENTU KONKREČIAIS KLAUSIMAIS TECHNOLOGIJOS: ištuokos, įvaikinimas, globa, patronažinis auklėjimas ir kt. • SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PROGNOZAVIMO, SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO TECHNIKOS IR KT.

8. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Kas dešimtas žemėje gyvenantis asmuo yra 60 metų ir vyresnis – sparčiausiai auganti gyventojų grupė; • Socialinis darbas su pagyvenusiais ir senais žmonėmis vadinamas gerontosocialiniu darbu; • Gerontosialinio darbo ypatumai pasireiškia per skirtingų kartų susitikimą – senų žmonių priežiūrą didžia dalimi vykdo jauni žmonės, todėl: • svarbus senų žmonių raidos specifiškumo - senėjimo proceso senėjimo; • Sąveikos su senais žmonėmis įgūdžių formavimas

9. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Fizinių galimybių mažėjimas, sveikatos blogėjimas, silpnumas, socialinio statuso bei ryšių praradimas – laikomos neigiamomis senatvės pasekmėmis; • Patiriamos netektys, išgyvenamos krizės; • Darbinių ryšių nutraukimas; • Pajamų sumažėjimas; • Senelių statusas; Socialinis darbas grindžiamas psichosocialinių krizių senatvėje supratimu • Socialiniai darbuotojai dirba su pagyvenusias žmonėmis poliklinikose, internatuose, geriatrijos ir psichogeriatrijos skyriuose, medicininiuose reabilitacijos centruose ir ligoninėse, specializuotuose, pritaikytuose seniems žmonėms, namuose;

10. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI Pagrindinės gerontosocialinio darbo sritys: • Priežiūra; • Socialinė reabilitacija; • Psichogeriatrija; • Demencijos profilaktika; Sėkmingą senėjimą įtakoja įvairių sričių specialistų grupių (gerontologai, priežiūros (slaugos), socialinės paramos darbuotojai, kinezioterapeutai - fizioterapeutai) veikla – socialiniam darb. svarbus yra jų veiklos pažinimas; • Socialiniai darbuotojai susiduria su negatyviu ir cinišku aplinkiniu elgesiu seno žmogaus atžvilgiu; • Kyla etinės dilemos ir moraliniai svarstymai derinant senų žmonių, jų artimųjų ir visuomenės interesus

11. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS: • Galimybių tvarkytis buityje sumažėjimas; • Sveikatos sutrikimų išaiškinimas: Alzheimerio liga, demencija, insultas, lūžiai, psichikos ligos ir kt. • Neįgalumas, protinio vystimosi atsilikimas, regėjimo klausos susilpnėjimas; • Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholizmo problemos; • Psichologinių praeities traumų poveikio pasireiškimas (karas, evakuacija, nelaimingi atsitikimai) • Vienišų senų žmonių problemos (geografinis aspektas);

12. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS: • Stresiniai veiksniai: vienatvė, našlystė, depresija, žiaurus elgesys; • Pagyvenę asmenys slaugantys suaugusį sergantį vaiką (arba vienas kitą); • Probleminiai tarpusavio ir su giminaičiais santykiai (ginčai, smurtas, pavydas); • Seksualinių mažumų atstovų senėjimas, ŽIV infekuotų senėjimas; • Pagyvenusių migrantų, grįžusių į tėvynę problemos; • Kita;

13. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Socialinio darbuotojo profesionalumo specifika – įstatymų, reglamentuojančių pagyvenusių asmenų teises, pensijų įstatymų, valstybinių ir privačių socialinių, kultūrinių ir medicininių paslaugų sistemų išmanymas; • Pagyvenusio žmogaus socialinės atskirties įveikmo strategijų taikymas: • DARBO TERAPIJA – sutrikusių asmens funkcijų atkūrimas ir kompensacija taikant įvairias darbo formas. Taikomos terapijos variantai: • Sveikatą stiprinantis (palaikantis); • Savitarnos (apsitarnavimo) mokymas (buities reabilitacija); • Atkuriamoji (funkcinė); • Pramogų (užimtumo terapija); • Profesinė; • MENO TERAPIJA – koncertai, vaidyba, muzikos užsiėmimai, dailė ir kt.

14. NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • NEĮGALUSIS –asmuo, turintis sveikatos disfunkciją, pasižyminčia ilgalaikiu organizmo funkcijų sutrikimu, kurią nulėmė ligų, traumų pasekmės arba defektai ir kuri riboja veiklą bei sukelia asmens socialinės apsaugos poreikį; Neįgalumas sąlygoja socialinį nepakankamumą: • Asmens gebėjimus apsitarnauti; • Gebėjimą savarankiškai judėti; • Gebėjimą mokytis; gebėjimą dirbti; • Gebėjimą orientuotis laike ir erdvėje; • Gebėjimą bendrauti 9komunikuoti su žmonėmis, apdoroti ir perduoti informaciją); • Gebėjimą kontroliuoti savo elgesį;

15. NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Neįgaliuoju asmenį gali pripažinti Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės tarnyba; • Neįgaliųjų mikroaplinka: • Neįgalieji daug rečiau turi vaikų - didelė dalis sutuoktinių porų, kai vienas arba abu partneriai neįgalūs, vaikų neturi; • Su amžiumi vienišų neįgaliųjų skaičius didėja; • Neįgalieji gyvena kartu su savo giminaičiais (būdingas bruožas); • Neįgalieji turi žemiausią išsilavinimo lygį, mažiausias pajamas bei šeimyninį aktyvumą, palyginti su kitais gyventojais

16. NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Socialinio darbo su neįgaliaisiais užduotis – valstybinių, visuomeninių ir privačių institucijų iniciatyvų, savipagalbos grupių pastangų suvienijimas, siekiant tenkinti neįgaliųjų poreikius; • Siekiant integruoti neįgaliuosius į visuomenę steigiami reabilitacijos centrai, kuriuose teikiamos profesinio orientavimo, profesinio mokymo, konsultavimo dėl psichologinių, teisinių ir organizacinių problemų paslaugos; • Socialinis darbas reabilitacijoje skirtas padėti neįgaliąjam įveikti funkcionavimą ribojančią būklę, prisitaikyti prie naujos aplinkos;

17. VAIKAI IR JAUNIMAS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Visuomenės civilizuotumo lygis, valstybės, tautos autoritetas priklauso nuo vaikų, paauglių ir jaunimo padėties visuomenėje; • Socialinis darbas su vaikais apima tokias grupes: • Neįgalūs vaikai; • Našlaičiai; • Vaikai, augantys nepilnoje šeimoje; • Vaikai, linkę į nusikaltimus; • Vaikai, likę be tėvų globos; • Vaikai, patyrę smurtą, išnaudojimą; • Mokyklos nelankantys vaikai; • Vaikai, turintys žalingus įpročius (alkoholizmas narkomanija); (UŽDUOTIS STUDENTAMS: APIBŪDINTI PASIRINKTĄ GRUPĘ)

18. PRIKLAUSOMYBĖ TURINTYS ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI • Socialiniai darbuotojai dirba reabilitacijos programose (komandose), kurios apima: • Aplinkos terapiją (reabilitacinė aplinka); • Užimtumo terapiją; • Psichoterapiją; • Darbas su šeima; • Darbas su socialine kliento aplinka (apimant paramos paslaugas); • Mokymas/ugdymas

19. PRIKLAUSOMYBĘ TURINTYS ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI Pagrindinės taisyklės socialiniams darbuotojams: • Kliento pripažinimas, nesmerkimas, individualizacija, laisvas apsisprendimas, refleksija, partnerystė bei pasitikėjimas; • Veiksminga komunikacija; • Socialinių ir psichologinių kliento problemų supratimas; • Grupinės veiklos įgūdžių vystimas; • Kliento įtraukimas į sprendimo priėmimo procesą; • Būdamas kartu su klientais skatina jų veiklą;

20. Klausimaisavarankiškam darbui ir egzaminui • Socialinio darbo kliento sąvoka. Šeimos kaip socialinio darbo kliento ir socialinio darbo su šeima technologijų charakteristikos. • Socialinio darbo kliento sąvoka. Pagyvenę ir seni žmonės kaip socialinio darbo klientai. Socialinio darbo su pagyvenusiais ir senais žmonėmis charakteristikos. • Socialinio darbo kliento sąvoka. Vaikai ir jaunimas kaip socialinio darbo klientai. Socialinio darbo su vaikais grupių charakteristika ir apibūdinimas • Socialinio darbo kliento sąvoka. Neįgalieji kaip socialinio darbo klientai. • Socialinio darbo kliento sąvoka. Priklausomybę turintys asmenys kaip socialinio darbo klientai. LITERATŪRA • Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007; • Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999. • Leliūgienė, I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997;

21. 6.Tema.Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai • NEPAKANKAMAS LANKSTUMAS (griežtumas, rigidiškumas): • Pradedantysis specialistas veikia vadovaudamasis instrukcijomis, rekomenduojamomis schemomis, tačiau turi prisiminti, kad pagalbos procesas skirtas klientui, o rekomendacijos, instrukcijos – tik darbo palengvinimui; • Specialistas gali bandyti “perleisti klientą per visą pagalbos programos procesą”, tačiau gali paaiškėti, kad klientui reikalingas tik koks vienas etapas; • Pagalbos proceso pagrindas: klientas ir jo problema, ne instrukcija (kad ir kokia gera ji būtų), yra dėmesio centre.

22. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai 2.PER DIDELIS RŪPINIMASIS: • Pagalbos teikimo procesas (schema) suteikia kryptingumą specialisto veiksmams, tačiau klientas – turi būti lygiavertis dalyvis; • Procesas skirtas kliento savidisciplinai stiprinti, siekiant spręsti savo problemas; • Tačiau socialinis darbuotojas taikydamas įvairias metodikas gali suvaržyti kliento iniciatyvą

23. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai 3.SIAURA SPECIALIZACIJA: vienos metodikos taikymo išmanymas; 4. SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PROBLEMOS SOCIALINIAME DARBE. Seksualinės pretenzijos bet kuria paslėpta arba atvira forma; • Prašymas suteikti seksualines paslaugas; • Kiti seksualinio pobūdžio verbaliniai arba fiziniai veiksmai;

24. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PAVYZDŽIAI: • ĮŽEIDINĖJIMAI: replikos, užrašai ant sienų, nepadorūs anekdotai, pasisakymai seksualinių santykių tema, girdint priešingos arba tos pačios lyties atstovams be jų sutikimo; • KVIETIMAS: pakartotiniai kvietimai užsiimti seksu, skambučiai telefonu, laiškai, nesusiję su darbiniais santykiais; • PAŽADAI; • PRISILIETIMAI; • KITOS RŪŠYS (žiūrėdamas į jus švilpauja melodiją, ilgai nužiūrinėja, spokso, apsinuogina, rodo nepadorius ženklus)

25. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai Psichologinės traumos ir psichosomatiniai reiškiniai, kurie gali būti seksualinio priekabiavimo pasekmės: • Depresija, šokas, nepasitikėjimas savimi; • Pyktis, baimė, irzlumas; • Nesaugumo jausmas, nejaukumas; • Sumišimas ir bejėgiškumo jausmas; • Gėda, savęs vertinimo smukimas; • Kaltės jausmas, savęs kaltinimas; • Galvos skausmai; • Mieguistumas; • Miego sutrikimas; • Virškinimo sutrikimai; • Svorio kitimai; • Fobijos ir panikos reakcijos;

26. Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai Patarimai išgyvenusiems seksualinį priekabiavimą: • Pasakykite agresoriui ryžtingą “NE”; • Parašykite priekabiautojui laišką. Patvirtinkite savo norą sustabdyti priekabiavimą. Žinutę išsiųsti registruotu paštu, išsaugoti kopiją ir kvitą; • Papasakokite draugams ir draugėms apie įvykius. • Registruokite priekabiavimo išpuolius, veskite užrašus • Darbdavys turi jus apsaugoti nuo priekabiaujančių klientų; • Atsiradus somatiniams ir psichologiniams sutrikimams – kreiptis į gydytoją;

27. 7 tema. PROFESINIO PERDEGIMO SOCIALINIAME DARBE SINDROMAI • Socialinis darbas – sudėtinga, emociškai įtempta veikla, kelianti specialistui ypatingus reikalavimus – gebėti reflektuoti ir optimaliai reguliuoti savo veiklą, susidūrus su sunkumais; • Socialiniai darbuotojai kontaktuoja su “sunkiais” klientais, su kuriais sudėtinga bendrauti; • Neaiškios profesinės kompetencijos ribos, pareigybinių funkcijų neapibrėžtumas lemia nevienodą darbų pasiskirstymą – vieni darbuotojai per daug apkraunami, kiti nepakankamai; • Viršvalandžiai, didelis klientų skaičius, sprendžiamų problemų svarba, savarankiškumo stoka sprendžiant problemas, mažas atlyginimas – priežastys, lemiančios socialinių darbuotojų stresą;

28. PROFESINIO PERDEGIMO SOCIALINIAME DARBE SINDROMAI • Susidūrimas su neigiamais gyvenimo reiškiniais, nedidelis socialinio darbo prestižas visuomenėje įtakoja socialinių darbuotojų motyvaciją, nusiviliama profesija, išsivysto “perdegimo” sindromas; • Organizacijoje; sumažėja darbuotojų veiklos produktyvumas, pablogėja klientų aptarnavimo kokybė, prasideda pravaikštos, padidėja darbuotojų kaita, išauga šeimyninių konfliktų tikimybė darbuotojų šeimose; • Perdegę darbuotojai tampa cinikais ir pesimistais; • Veiksniai, lemiantys specialistų profesinį stresą ir kitus neigiamus jų veiklos aspektus, skirstomi į ASMENYBĖS (neurotiška asmenybė, žema savivertė) IR ORGANIZACINIUS (asmenybės ištvermingumą lemia darbo aplinka)

29. “Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai • “Perdegimas” individualios psichologijos kontekste: - tai psichologinis nuovargis ir frustracija, kurią sukelia atsidavimas idėjai, gyvenimo būdui ar santykiams, neduodantiems laukiamo rezultato; • Perdegimas lyginamas su stresu, kurio priežastis – sėkmės troškimas; • Susvetimėjimo jausmas, depresija, dvasinis išsekimas – tai gynybinės reakcijos į stresą; • Perdegimas apibrėžiamas kaip emocinio, fizinio ir protinio išsekimo būsena, kurią lydi neigiamas požiūris į žmones (nuobodulys), darbą ir visą gyvenimą;

30. “Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai 2.Trimatis “perdegimo” modelis – socialinis psichologinis perdegimo išsivystymo kontekstas: - • Sumažėjęs emocinis tonusas – jaučiamas energijos stoka pasitikti kitą dieną ir klientą; • Prarandami teigiami jausmai klientams – užuojauta ir pagarba; • Šiurkštumas, apatiškumas, artimesnio kontakto su klientu vengimas, formalių taisyklių vykdymo dominavimas; • Socialiniai darbuotojai pradeda klientus suvokti kaip daiktus (etikečių klijavimas); • Tai nuostatų kitų atžvilgiu deformavimosi rezultatas (dehumanizacija); • Silpnėja profesinė motyvacija; • Šis modelis neakcentuoja darbuotojų fizinės būklės neigiamos dinamikos (galvos skausmai, lėtinis nuovargis, fizinis išsekimas) • Depersonalizacija – pradinė stadija – emocinis išsekimas – galutinė stadija.

31. “Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai 3. Edewicho ir Brodskio perdegimo modelis: • ĮKVĖPIMO FAZĖ: socialinis darbuotojas vertina savo darbą, aktyviai užmezga asmenines sąveikas su klientais, deda daug vilčių, kad sugebės padėti kitiems. Pasiaukojimas begalinis; • Perdegimo išvengimo tikslas – formuoti realų požiūrį į darbą, mokytis išlaikyti pakankamą atstumą tarp kliento ir savęs, semtis patirties iš sėkmingų sprendimų ir nesureikšminti nesėkmių; II. SUSIDOMĖJIMO DARBU PRARADIMAS: darbas praranda patrauklumą. Atsiranda poreikis turėti daugiau laisvo laiko, švenčių, bendrauti su šeima ir draugais – simptomai. • Profilaktiškai siūloma – atnaujinti savo darbo turinį, kelti kvalifikaciją, imtis naujų darbo funkcijų, sutelkti dėmesį į užduoties užbaigimą, dalyvauti naujuose projektuose, vadovauti naujiems bendradarbiams;

32. “Perdegimo” sindromo teoriniai modeliai III. FRUSTRACIJA - DESTRUKTYVI ENERGIJA: sąmoningas atsisakymas atlikti užduotį, kapituliacija realybės akivaizdoje, vangus sąmoningas atsisakymas (”aš nieko negaliu padaryti”) ir abejonės; • Šito galima išvengti pasitelkus paramą ir pagalbą (kolegų); IV. APATIJA: moralinis ir etinis abejingumas, formlus pareigų vykdymas; • Būtinas išorinis palaikymas: draugų, šeimos, bendradarbių. Būtina rasti žmonių, kurie padėtų veiksmais ir emociškai;

33. PERDEGIMO SINDROMĄ SUKELIANČIOS PRIEŽASTYS: • Darbinių reikalavimų ir darbuotojo resursų neatitikimas (pvz. kompetencijos stoka); • Prieštaravimas tarp darbuotojų noro savarankiškai pasirinkti atsakingumo veiklas, sprendimo būdus ir vadovų, ribojančių būtinos informacijos pasiekiamumą; To pasekmė – darbuotojams atsirandantis menkavertiškumo ir nenaudingumo jausmas; • Disbalansas tarp darbuotojo poreikio gauti atlygį ir realios galimybės jį gauti; • Nesutapimas tarp teisingumo poreikio ir teisingumo nebuvimo; • Žmonių poreikiui kurti pozityvius ryšius su kitais trukdo konfliktai organizacijos viduje arba profesinė izoliacija; • Vertybių konfliktas (prieštaravimas tarp sąžiningumo ir būtinybės slėpti informaciją)

34. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA – SISTEMINIS POŽIŪRIS IŠSKIRIAMOS TRYS GALIMOS PRISITAIKYMO ARBA ADAPTACIJOS FORMOS: • PIRMA – ieškoma individo funkcionavimui palankos aplinkos; • ANTRA- aplinka keičiama pagal žmogaus poreikius; • TREČIA – keičiasi pats individas; Teigiama, kad “perdegimo” sindromas yra žmogaus adaptacijos prie sudėtingų profesinės veiklos sąlygų procesas ir rezultatas; kadangi jis atlieka adaptacinę funkciją, be neigiamos reikšmės į šio reiškinio analizės lauką prasiskverbia idėjos apie pozityvų šios funkcijos tikslą - persitvarkymą.

35. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika) Tai priemonės (organizacinės ir individualios), kurios keičia profesinės veiklos sąlygas (aplinką) ir didina individo toleranciją jų atžvilgiu: • Organizacinės: Įvertinti užduočių įvykdymo terminų realumą ir pagal galimybes sumažinti per didelį darbo intensyvumą; • Išskirti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus ir nustatyti prioritetus; • Aiškiai apibrėžti savo, kaip specialisto, atsakomybės sritį ir neprisiimti atsakomybės už kitų žmonių darbą; • Išmokti sakyti “ne” tuo atveju, kai paveda ar prašo atlikti naują užduotį, kuriai nėra laiko; • Išmokti naudoti savo laiką; • Susikurti individualų darbo ritmą, kuris leistų optimaliaipanaudoti savo resursus;

36. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika) • Organizacinės: Ieškoti būdų, kaip paįvairinti savo darbą ir sumažinti monotoniškumą; • Susitarti su vadovybe dėl pertraukų, kai darbas intensyvus; • Pertraukų metu skirti laiką maloniam bendravimui su kolegomis – tai padeda atgauti jėgas; • Sukurti darbo dienos baigimo ritualą – nesinešti nemalonių darbinių situacijų namo;

37. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika) INDIVIDUALIOS tolerancijos stresui, t.y. atsparumo stresui, didinimas: • Įvairūs relaksacijos metodai (laisvalaikis, sportas, kvėpavimo pratimai ir t.t.) • Geros sportinės formos palaikymas • Aktyvus bendravimas su giminaičiais, draugais; • Emocinė iškrova – pasidalinimas jausmais su artimais žmonėmis; • Grožinės literatūros skaitymas, kino filmai; • Pomėgiai;

38. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika) • “Perdegimo” sindromo tyrimai parodė, kad žmonės, aktyviai kovojantys su stresu, pasižymi žemu perdegimo lygiu, ir, priešingai, asmenims, pasyviai besipriešinantiems stresui, nustatomas aukštas perdegimo laipsnis; • Emocinis išsekimas rečiau pasireiškia specialistams, kurie jaučia, kad kontroliuoja susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes; • Pageidautina iš savo žodyno pašalinti neigiamą atspalvį “negaliu šito daugiau ištverti”; ”beviltiška situacija”; “nekenčiu”; • Atvejais, kai pajuntama, kad dirbant su klientu prieita aklavietė – tikslinga padaryti trumpas pertraukėles (sugalvojus pretekstą, išeiti iš kabineto, suskaičiuoti iki 10 ir t.t)

39. PERDEGIMO SINDROMO PREVENCIJA (profilaktika) • Socialiniams darbuotojams labai svarbu išsivaduoti iš “didybės manijos” ir realistiškai vertinti savo galimybes, suvokti resursų ribas: ką galima ir ko negalima daryti esamomis sąlygomis: SAVARANKIŠKAS DARBAS STUDENTAMS- • Savo vaidmens suvokimas turi prasidėti nuo šių klausimų atsakymo: • Kodėl aš pasirinkau socialinio darbuotojos profesiją? • Kokius asmeninius poreikius aš norėjau patenkinti pasirinkęs šią specialybę? • Kokios naudos aš siekiu iš savo profesijos? • Kokiu būdu aš sugebėsiu vienu metu patenkinti savo poreikius ir kliento reikmes? • Ko aš apskritai tikiuosi iš savęs?

40. Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui • Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai ir jų charakteristikos; • Darbuotojų “perdegimo” sindromo charakteristikos individualios psichologijos ir socialinės psichologijos kontekste. • Edewicho ir Brodskio perdegimo modelis. “Perdegimo” sindromą sukeliančios priežastys. • Perdegimo sindromo prevencija (profilaktika): sisteminis požiūris ir priemonės. • Atsakymai į klausimus savo, kaip socialinio darbo studento, vaidmens suvokimui – klausimai priešpaskutinėje skaidrėje. LITERATŪRA • Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007; • Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999. • Kita, savarankiškai randama, literatūra