Download
1 / 5
E N D
Fermerio sodyboje buvo keletas šuniukų, kuriuos jis norėjo parduoti. Surašęs skelbimą, kad parduodami keturi šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros. Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrąsiai timptelint jo kelnių klešnę. Nukreipė žvilgsnį žemyn – tiesiai jam į akis žvelgė berniukas. – Pone, – pasakė jis. – Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų.– Na, – atitarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą, – šie šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja...Akimirkai berniukas nuleido galvą...
Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn į kišenę ir ištraukęs pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:– Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek užteks, kad galėčiau apžiūrėti šuniukus?– Žinoma, – linktelėjo fermeris ir švilptelėjo. – Šen, Doli! – pašaukė jis.Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų nurisnojo šeimininko link.Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibėjo džiaugsmu.Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažin ką brazdant būdoje. Lėtai išsiropštė dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis. Išvirtęs iš būdos kažin kaip keistai keberiodamasis šunytis iš visų jėgų stengėsi pasivyti savo gentainius...
– Aš noriu šito, – užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas.Fermeris pasilenkė prie vaiko: – Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio. Jis niekada negalės su tavim bėgioti ir žaisti kaip šie kiti šuniukai.Berniukas žingtelėjo tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelėjo plačią kelnių klešnę aukštyn. Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie specialaus bato. Žvelgdamas fermeriui į akis berniukas paaiškino:– Matote, pone, aš ir pats negaliu labai greitai bėgioti, o jam reikia, kad kas nors suprastų...
Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį. Rūpestingai apglėbęs perkėlė jį į berniuko glėbį.– O kiek kainuos? – susirūpino berniukas.– Nieko, – brūkštelėjo ranka išdavikę ašarą fermeris, – meilė neturi kainos...
