Parengė: Ramunė Valeikaitė- Časnovičienė

1. Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktai,reglamentuojantys neįgaliųjų asmenų teisę į darbą, jų atitikimas tarptautines normas ir reikalavimus Parengė: Ramunė Valeikaitė- Časnovičienė

2. Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuojantys įstatymai • Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar tarptautiniai teisės aktai. • Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 „Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo“. • Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, taip pat ir Lietuva įsipareigoja sudaryti žmogui su negalia galimybę gauti, išsaugoti tinkamą darbą, daryti profesinę karjerą, taip pat siekti tokio žmogaus socialinės integracijos.

3. LR Konstitucija • 21 straipsnisŽmogaus asmuo neliečiamas.Žmogaus orumą gina įstatymas.Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. • 29 straipsnisĮstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.30 straipsnisAsmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

4. Europos Socialinė chartija (pataisyta) • Lietuvoje 2001 m. rugpjūčio 1 d. yra įsigaliojusi ir Europos socialinė chartija (pataisyta), kurios tinkamas įgyvendinimas-labai svarbi socialinių žmogaus teisių apsaugos garantija. • Šios Europos Tarybos sutarties 15 straipsnis apibrėžia neįgaliųjų teisę į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime. • Lietuva ratifikuodama šią chartiją įsipareigoja imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas neįgalių asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, įsidarbinimas ir aprūpinimas darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikymas darbo sąlygų prie neįgaliųjų poreikių, bei remti jų visišką socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.

5. Europos socialinė chartija (pataisyta) • 1 str. 1. Kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą. 2. Visi darbuotojai turi teisę į tinkamas darbo sąlygas. 3. Visi darbuotojai turi teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas. 4. Visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį. 5. Visi darbuotojai ir darbdaviai, siekdami apsaugoti savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę laisvai jungtis į nacionalines ir tarptautines organizacijas. 6. Visi darbuotojai ir darbdaviai turi teisę į kolektyvines derybas. 7. Vaikai ir paaugliai turi teisę būti ypač ginami nuo jiems iškylančių fizinių ir moralinių pavojų. 8. Dirbančios moterys nėštumo metu turi teisę į specialią apsaugą. • 15. Neįgalieji turi teisę į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.

6. 15 straipsnis. Neįgaliųjų teisė į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta neįgalių asmenų, nepaisant amžiaus ir negalios pobūdžio bei kilmės, teisė į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, Šalys įsipareigoja, visų pirma: • 1. Imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas neįgalių asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, kur tai įmanoma, bendrų įstaigų sistemoje, o jei nėra tokių galimybių - naudojantis specializuotų valstybinių ar privačių įstaigų pagalba. • 2. Padėti jiems įsidarbinti naudojantis visomis priemonėmis, kurios skatintų darbdavius priimti ir aprūpinti darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikyti darbo sąlygas prie neįgaliųjų poreikių, arba, jeigu tai neįmanoma dėl neįgalumo pobūdžio, nustatant arba sukuriant užimtumo garantijas pagal neįgalumo laipsnį. Tam tikrais atvejais įgyvendinant tokias priemones gali reikėti specializuotų institucijų ir pagalbos tarnybų paramos. • 3. Remti jų visišką socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, ypač naudojant priemones, įskaitant techninę įrangą, kurios padeda įveikti bendravimo bei judėjimo kliūtis ir sudaro sąlygas, kad jiems būtų prieinamas transportas, būstas, kultūrinė veikla bei laisvalaikis.

7. TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS KONVENCIJA NR.159 DĖL (INVALIDŲ) PROFESINĖS REABILITACIJOS IR UŽIMTUMO • 1. Šioje Konvencijoje terminas "invalidas" reiškia asmenį, kurio galimybės gauti, išlaikyti tinkamą darbą ir kilti tarnyboje yra gerokai apribotos dėl atitinkamu būdu patvirtinto fizinio ar psichinio šio asmens trūkumo. • 2. Šia Konvencija kiekviena Organizacijos narė profesine reabilitacija nori sudaryti invalidui galimybę gauti, išlaikyti tinkamą darbą, kilti tarnyboje ir prisidėti prie jo socialinës integracijos ar reabilitacijos. • 3. Šios Konvencijos nuostatas kiekviena Organizacijos narė taiko panaudodama priemones, atitinkančias nacionalines sąlygas ir neprieštaraujančias nacionalinei praktikai. • 4. Šios Konvencijos nuostatos taikomos visų kategorijų invalidams.

8. PROFESINĖS REABILITACIJOS PRINCIPAIIR INVALIDŲ UŽIMTUMO POLITIKA • 3 straipsnis. Šios politikos tikslas - atitinkamas profesinės reabilitacijos priemones taikyti visų kategorijų invalidams, kad jie galėtų dalyvauti laisvoje darbo rinkoje. • 4 straipsnis • Minėta politika pagrįsta invalidų ir visų darbuotojų lygybės principu. Ja siekiama garantuoti vienodą požiûrįį visus dirbančius invalidus - ir vyrus, ir ėmoteris - ir suteikti jiems lygias galimybes. Specialios pozityvios priemonës, kuriomis norima garantuoti tikrą požiûrio ir galimybių lygybę invalidams ir kitiems darbuotojams, nelaikomos diskriminuojančiomis kitus darbuotojus. • 5 straipsnis • Darbdaviams ir darbuotojams atstovaujanèioms organizacijoms organizuojamos konsultacijos dël minėtos politikos įgyvendinimo ir dėl taikymo priemonių, kurios skatina valstybinių ir privačių institucijų, užsiimančių profesine reabilitacija, bendradarbiavimą ir koordinavimą.

9. NACIONALINĖS PRIEMONĖS INVALIDŲ PROFESINĖS REABILITACIJOS IR UŽIMTUMO TARNYBOMS PLĖTOTI • 6 straipsnis • Kiekviena Organizacijos narė vadovaudamasi įstatymais ar kitais norminiais aktais arba kokiu nors kitu bûdu, atitinkančiu nacionalines sąlygas ir praktikà, imasi tokių priemonių, kurios gali bûti reikalingos šios Konvencijos 2, 3, 4 ir 5 str. nuostatoms įgyvendinti. • 7 straipsnis • Kompetentingos valdžios institucijos imasi priemoniø profesinio orientavimo, profesinio mokymo, ádarbinimo, uþimtumo tarnyboms ir kitoms su jomis susijusioms tarnyboms organizuoti ir įvertinti, kad invalidai turėtų galimybę gauti, išlaikyti darbą ir kilti tarnyboje; įprastinėmis darbuotojams skirtomis tarnybomis, kur tai yra įmanoma ir tikslinga, yra naudojamasi jas atitinkamai pritaikius. • 8 straipsnis • Imamasi priemonių invalidų profesinës reabilitacijos ir užimtumo tarnyboms kaimuose ir tolimose vietovėse steigti ir plėtoti. • 9 straipsnis • Kiekviena Organizacijos narė turi tikslą parengti reabilitacijos konsultantus ir kitus atitinkamos kvalifikacijos darbuotojus, atsakančius už invalidų profesinį orientavimą, profesinį mokymą, įdarbinimą ir užimtumą.

10. JT NEĮGALIŲJŲ TEISIŲ KONVENCIJA (2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas vienbalsiai (95 balsai „už“) priėmė Įstatymą dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo ratifikavimo. ) • 1 straipsnis • Tikslas • Šios Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. • Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. • Konvencijoje apibrėžta diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas;

11. Neįgaliųjų grupių apsaugos principai konvencijoje • 5 str. Lygybė ir nediskriminavimas • 1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta, kad prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs ir lygūs pagal įstatymą, taip pat turi teisę į lygiavertę įstatymo apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo. • 2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties. • 3. Siekdamos skatinti lygybę ir pašalinti diskriminaciją, valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų tinkamą sąlygų pritaikymą. • 4. Konkrečios priemonės, kurių reikia, kad būtų paspartinta ar pasiekta faktinė neįgaliųjų lygybė, pagal šios Konvencijos nuostatas nelaikomos diskriminacija.  • 6 str. Neįgalios moterys • 1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta, kad neįgalios moterys ir mergaitės patiria įvairių formų diskriminaciją, ir dėl to imasi priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalios moterys ir mergaitės visapusiškai ir lygiomis teisėmis galėtų įgyvendinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves. • 2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų atitinkamų priemonių, kad užtikrintų visapusišką moterų vystymąsi, padėties gerinimą ir suteiktų joms daugiau teisių ir galimybių, kad garantuotų joms šioje Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą ir naudojimąsi jomis. • 7 str. Neįgalūs vaikai • 1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgalių vaikų visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą lygiai su kitais vaikais. • 2. Visuose veiksmuose, susijusiuose su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus. • 3. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgalūs vaikai turėtų teisę laisvai reikšti savo nuomonę visais su jais susijusiais klausimais, kad į jų nuomonę būtų tinkamai atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandos lygį lygiai su kitais vaikais ir kad neįgaliems vaikams būtų suteikiama atitinkama pagalba, atsižvelgiant į jų neįgalumo lygį ir amžių, siekiant, kad jie galėtų pasinaudoti minėta teise.

12. Neįgaliųjų darbas ir užimtumas • 27 str. Darbas ir užimtumas • 1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į darbą lygiai su kitais asmenimis; ši teisė apima teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina ir skatina įgyvendinti teisę į darbą, įskaitant teisę į darbą tų asmenų, kurie tampa neįgalūs dirbdami, imdamosi atitinkamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis inter alia būtų: • a) uždrausta diskriminacija dėl neįgalumo visais klausimais, susijusiais su visomis užimtumo formomis, įskaitant įdarbinimo sąlygas, priėmimą į darbą ir darbą, darbo išsaugojimą, kilimą tarnyboje ir saugias ir sveikas darbo sąlygas; • b) lygiai su kitais asmenimis ginamos neįgaliųjų teisės į teisingas ir palankias darbo sąlygas, įskaitant lygias galimybes ir vienodą atlyginimą už tokios pat vertės darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, įskaitant apsaugą nuo priekabiavimo ir skundų patenkinimą; • c) užtikrinama, kad neįgalieji galėtų įgyvendinti savo darbo ir profesinių sąjungų teises lygiai su kitais asmenimis; • d) neįgaliesiems suteikiama galimybė veiksmingai dalyvauti bendrose techninio ir profesinio orientavimo programose, įdarbinimo tarnybose ir profesiniame bei tęstiniame mokyme; • e) skatinamos neįgaliųjų užimtumo galimybės ir kilimas tarnyboje darbo rinkoje, taip pat pagalba ieškant, gaunant, išlaikant darbą ir sugrįžtant į darbą; • f) skatinamos savarankiško darbo, verslumo, kooperatyvų plėtros ir nuosavo verslo pradėjimo galimybės; • g) suteikiamos galimybės neįgaliuosius įdarbinti viešajame sektoriuje; • h) skatinamas neįgaliųjų įdarbinimas privačiajame sektoriuje, nustatant atitinkamas politikos kryptis ir priemones, kurios gali apimti pozityvių veiksmų programas, paskatinimą ir kitokias priemones; • i) užtikrinta, kad neįgaliesiems darbo vietoje būtų tinkamai pritaikytos sąlygos; • j) skatinamas neįgaliųjų darbo patirties įgijimas atviros darbo rinkos sąlygomis; • k) skatinama neįgaliųjų profesinė ir kvalifikacinė reabilitacija, darbo vietų išsaugojimas ir sugrįžimo į darbą programos. • 2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgalieji nebūtų laikomi vergijoje ar nelaisvi ir lygiai su kitais asmenimis būtų apsaugoti nuo priverčiamojo ar privalomojo darbo.

13. Neįgaliųjų pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga • 28 str. Pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga • 1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo. • 2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į socialinę apsaugą ir į šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo ir imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą, įskaitant šias priemones: • a) užtikrinti neįgaliųjų lygias galimybes gauti švarų vandenį ir užtikrinti galimybę už prieinamą kainą gauti atitinkamas paslaugas, įrenginius ir kitokią pagalbą, susijusią su neįgaliųjų poreikiais; • b) užtikrinti neįgaliųjų, visų pirma neįgalių moterų ir mergaičių bei neįgalių vyresnio amžiaus asmenų galimybę dalyvauti socialinės apsaugos programose ir skurdo mažinimo programose; • c) užtikrinti skurde gyvenančių neįgaliųjų ir jų šeimų galimybę gauti valstybės paramą, skirtą su neįgalumu susijusioms išlaidoms apmokėti, įskaitant pakankamą mokymą, konsultavimą, finansinę paramą ir laikiną slaugą; • d) užtikrinti neįgaliųjų galimybę dalyvauti valstybės aprūpinimo būstu programose; • e) užtikrinti neįgaliųjų lygias galimybes į pensijų išmokas ir programas.

14. LIETUVOS NEĮGALIŲJŲ SITUACIJOS ANALIZĖ RENGIANTIS RATIFIKUOTI JUNGTINIŲ TAUTŲ NEĮGALIŲJŲ TEISIŲ KONVENCIJĄ • Konvencijos principai įtvirtinti eilėje Lietuvos Respublikos teisės aktų. 2003 m. priimtas ir nuo 2005 metų sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 114-5115) užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmonių lygių teisių įgyvendinimą bei uždraudžia bet kokią diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios ir rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų pagrindu. • Vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių lygių galimybių užtikrinimą, yra 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (priimtas 2003 m. lapkričio 18 d.). Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. • Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (Žin., 2005, Nr. 88-3281)paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. • Nediskriminavimo principas įtvirtintas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte. Nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. • Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad negalios vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, dirbti jam tinkamą darbą, dalyvauti kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje. Teisės normos, reglamentuojančios aplinkos pritaikymą negalios vaikui, įtvirtintos to paties įstatymo 30 straipsnyje. • Specialiųjų ugdymo poreikių mokinių lygių galimybių švietimo sistemoje principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme.Šio įstatymo 15 straipsnis numato galimybę specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį. Įstatymo 19, 20, 21, 22, 23 straipsniai numato galimybę teikti informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, medicinos pagalbą kiekvienam vaikui (moksleiviui), kuriam jos reikia, o 33, 34, 35 straipsniai garantuoja prieinamą švietimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, specialiųjų poreikių, riboto mobilumo vaikams (moksleiviams).

15. LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2004 m. priimtas LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 dienos.Naujuoju įstatymu: teisiškai įtvirtinamos neįgaliųjų teisės, užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos) • Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pagrindinis tikslas yra užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas. Remiantis minėtu naujai priimtu įstatymu, sukurta nauja teisinė bazė reglamentuojanti darbingumo lygio, neįgalumo lygio bei specialiųjų poreikių nustatymą. Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: • 1) lygių teisių - neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; • 2) lygių galimybių - neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; • 3) diskriminavimo prevencijos - neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; • 4) visapusiško dalyvavimo - visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; • 5) savarankiškumo

16. Vienas pagrindinių uždavinių siekiant Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo numatytų tikslų yra pritaikyti aplinką neįgaliems žmonėms, kad pastarieji tiek viešajame, tiek asmeniniame gyvenime turėtų sąlygas ir galimybes laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. • Taigi neįgaliųjų socialinės integracijos modelis tampa artimesnis Europos Sąjungos šalių socialinės integracijos sistemoms.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu neįgalusis asmuo yra tas, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

17. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas • 1 straipsnis. Įstatymo tikslas • 1. Šio Įstatymo tikslas – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus. • 2. Šis Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems neįgaliesiems. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pagrindinis tikslas yra užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas. Remiantis minėtu naujai priimtu įstatymu, sukurta nauja teisinė bazė reglamentuojanti darbingumo lygio, neįgalumo lygio bei specialiųjų poreikių nustatymą. Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: • 1) lygių teisių - neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; • 2) lygių galimybių - neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; • 3) diskriminavimo prevencijos - neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; • 4) visapusiško dalyvavimo - visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; • 5) savarankiškumo

18. 3 straipsnis. Pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai • Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais: • 1) lygių teisių – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai; • 2) lygių galimybių – neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį; • 3) diskriminavimo prevencijos – neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar išnaudojimo; • 4) visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį; • 5) savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo – neįgalieji nuolat skatinami būti savarankiški; • 6) prieinamumo – neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais; • 7) neįgalumo kompensavimo – neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis; • 8) decentralizacijos – pagalba neįgaliesiems priartinama prie jų gyvenamosios vietos, bendruomenė įtraukiama į socialinę neįgaliųjų reabilitaciją; • 9) destigmatizacijos – visuomenė šviečiama siekiant šalinti neigiamas nuostatas ir stereotipus, susijusius su neįgaliaisiais; • 10) perimamumo ir lankstumo – visos institucijos veikia darniai teikdamos socialines paslaugas ir ugdydamos neįgaliuosius; • 11) skirtingų poreikių tenkinimo – neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę, todėl, teikiant paramą, atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius.

19. LR Lygių galimybių įstatymas •  Lygių galimybių įstatymo, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, nuostatos suderintos su Direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės 2000/43/EB bei Direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 2000/78/EB nuostatomis. • Šis įstatymas, kuriuo praplėstas Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus mandatas buvo priimtas 2003 m. lapkričio 18 d. • Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą funkcionavusi Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucija pervadinta į Lygių galimybių kontrolieriaus ir šiuo metu veikia pagal abu įstatymus – Moterų ir vyrų lygių galimybių bei Lygių galimybių.

20. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas • Nediskriminavimo principas įtvirtintas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte. Nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. • Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad negalios vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, dirbti jam tinkamą darbą, dalyvauti kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje. Teisės normos, reglamentuojančios aplinkos pritaikymą negalios vaikui, įtvirtintos to paties įstatymo 30 straipsnyje.

21. LR Švietimo įstatymas • Specialiųjų ugdymo poreikių mokinių lygių galimybių švietimo sistemoje principas įtvirtintas LR švietimo įstatyme. • Šio įstatymo 15 straipsnis numato galimybę specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį. Įstatymo 19, 20, 21, 22, 23 straipsniai numato galimybę teikti informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, medicinos pagalbą kiekvienam vaikui (moksleiviui), kuriam jos reikia, o 33, 34, 35 straipsniai garantuoja prieinamą švietimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, specialiųjų poreikių, riboto mobilumo vaikams (moksleiviams).

22. Socialinių įmonių įstatymas • Nuo 2004-ųjų, kai buvo priimtas Socialinių įmonių įstatymas, toks neįgaliųjų įdarbinimas yra stipriai remiamas valstybės, o nuo 2006 metų pavasario norintiems įsidarbinti ar kurti savo pačių verslą neįgaliesiems bei juos įdarbinantiems darbdaviams talkina 6 didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose Panevėžyje ir Alytuje – įsikūrę Neįgaliųjų verslo plėtros centrai. Centruose dirbantys konsultantai tarpininkauja tarp darbo ieškančių neįgaliųjų ir darbdavių, verslininkams teikia informaciją apie neįgaliųjų darbo vietų subsidijavimą, kitas lengvatas, padeda tvarkyti socialinių įmonių steigimo dokumentus, konsultuoja įmonių patalpų pritaikymo neįgaliesiems klausimais ir teikia kitokią pagalbą.

23. Neįgaliesiems sukurta darbo vieta turi būti išlaikyta bent trejus metus. • Ją steigdamas, darbdavys įsipareigoja atitinkamai pritaikyti darbo vietas (įrengti įvažiavimus, poilsio vietas, pritaikyti tualetus ir pan.). • Tam, kaip ir neįgaliųjų darbuotojų apmokymams, bei visai ar dalinei neįgaliųjų darbo užmokesčio kompensacijai yra skiriamos valstybinės subsidijos. • Subsidijuojamos ir papildomos administracinės bei transporto išlaidos, asistento (gestų kalbos vertėjo) samdymo išlaidos, teikiamas finansavimas įmonės neįgaliųjų darbuotojų socialinei integracijai vykdyti

24. Vis dėlto neįgalieji yra neretai darbinami, remiantis užimtumo rėmimo, o ne socialinių įmonių įstatymu, kadangi jame numatytos sąlygos yra palankesnės. Be to, nuo verslo kūrimo tiek pačius neįgaliuosius, tiek nuo socialinių įmonių statuso siekiančias jau esančias organizacijas atbaido biurokratinės kliūtys. • Ką įmonė turi padaryti, siekdama gauti socialinės įmonės statusą, nėra proporcinga būsimai naudai.Šiandien socialinių įmonių vystymo sistema yra pernelyg biurokratizuota, neįgaliųjų įdarbinimo procesas yra pernelyg ilgas dėl gausybės procedūrų, atliekamų darbo biržai ir Sodrai. • Dėl tokių kasdieninių darbų kaip pavyzdžiui, neįgaliųjų darbo tabelių pildymui, reikėtų samdyti atskirą darbuotoją. Darbo biržų finansuojamų neįgaliųjų įdarbinimo vietų skaičius yra pernelyg ribotas.Verslininkai pritaria Didžiosios Britanijos ar Airijos praktikai, kai naujai įsikūrusi įmonė dvejiems-trejiems metams yra atleidžiama nuo mokesčių, nes, jo nuomone, tai itin palengvintų socialinių įmonių veikimo pradžią

25. Socialinių įmonių įstatymas • Vyriausybė pritarė Socialinių įmonių įstatymo pakeitimams. Ateityje subsidijas bei įvairias kompensacijas gaus socialinės įmonės, įdarbinančios ne tik neįgaliuosius, kuriems yra nustatytas 30-55 procentų neįgalumo lygis, kaip kad buvo iki šiol, bet ir įdarbinančios tuos, kurių nedarbingumo lygis - nuo 0 iki 55 procentų. • Subsidijos bei kompensacijos bus skiriamos ir už dirbančius pensinio amžiaus neįgaliuosius, kuriems nustatytas didelių arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis. • Tikimasi, kad šie pakeitimai išplės neįgaliųjų galimybes integruotis į darbo rinką. Tačiau ar nepadidins darbdavių noro piktnaudžiauti gaunama finansine parama?

26. Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003-2012 m. programa2010-03-15, patvirtinta 2010 m. kovo 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 227„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 850 „Dėl Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programos patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2010, Nr. 29-1345) • Programa parengta atsižvelgiant į: • 2.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1246 punktą; • 2.2. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą (Žin., 1991, Nr. 36-969; 2004, Nr. 83-2983); • 2.3. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą (Žin., 2003, Nr. 114-5115; 2008, Nr. 76-2998); • 2.4. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją valstybėms narėms dėl Europos Tarybos veiksmų plano skatinti neįgaliųjų teises ir visapusį dalyvavimą visuomenėje: neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimas Europoje 2006–2015 metais (toliau – Europos veiksmų planas); • 2.5. JT neįgaliųjų teisių konvenciją; • 2.6. Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, patvirtintą LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 ,,Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“ (Žin., 2003, Nr. 89-4029).

27. Pagrindinės programos įgyvendinimo priemonės • Neįgaliajam pritaikyta aplinka (visuomeninės paskirties pastatai, gatvės, keliai, transportas ir jo infrastruktūra – autobusai, troleibusai, traukiniai, taip pat stotys, stotelės) sudaro sąlygas dalyvauti visuomenės gyvenime. • 2005 metais Susisiekimo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo „Darnaus judamumo galimybės“ duomenimis, Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje, Marijampolėje, Alytuje, Telšiuose viešojo transporto maršrutai, informacinės sistemos, autobusai nepritaikyti neįgaliesiems arba pritaikyti labai menkai. Būtina kurti bendrą transporto sistemą, kurioje būtų nurodytas transporto priemonių bei jų maršrutų prieinamumas visoms keleivių grupėms, įskaitant neįgaliuosius, kad būtų galima planuoti keliones tinkamais ir pritaikytais maršrutais

28. Sveikatos apsauga . Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 25 straipsnį šalys yra raginamos suteikti neįgaliesiems tokios pat įvairovės, kokybės ir lygio nemokamas ar už prieinamą kainą sveikatos priežiūros paslaugas ir programas, kurios teikiamos ar taikomos kitiems asmenims, įskaitant įvairių sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos apsaugos sričių programas. Taip pat šalys įsipareigoja teikti tokias sveikatos paslaugas, kurios būtinos neįgaliesiems būtent dėl jų neįgalumo. Šalys įsipareigoja užkirsti kelią diskriminuojančio pobūdžio atsisakymui dėl neįgalumo teikti sveikatos priežiūrą ar sveikatos paslaugas arčiau bendruomenių, taip pat ir kaimo vietovėse. Europos veiksmų plane pabrėžiama, kad neįgalieji ir (kai būtina) jiems atstovaujantys asmenys turi būti visiškai įtraukiami į sprendimų, susijusių su jų asmens sveikatos priežiūros planu, priėmimo procesą. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 7 str. nurodyta, kad neįgaliesiems asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tokio pat lygio ir pagal tą pačią sistemą kaip ir kitiems visuomenės nariams. • SADM duomenimis, 2007–2008 metais vaikai neįgaliais dažniausiai buvo pripažįstami dėl psichikos ir elgesio sutrikimų (2007 metais – 33 procentai visų pripažintų neįgaliais, o 2008 metais – 34 procentai). Specializuotas kompleksines paslaugas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, šalyje teikia tik vienas centras. • Jis nėra pajėgus aptarnauti visų vaikų, kurie kreipiasi į specialistus dėl reikiamos pagalbos. Dalis pacientų dėl galimybės konsultuotis bei gydytis priversti laukti nuo kelių savaičių iki pusės metų. Apie nepakankamą ambulatorinę pagalbą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, suinteresuotas institucijas ir visuomenę ne kartą informavo ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierius.

29. Profesinis mokymas, profesinė reabilitacija ir darbas • . Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnį neįgaliesiems turėtų būti suteikiama galimybė veiksmingai dalyvauti bendrose techninio ir profesinio orientavimo programose, profesiniuose bei tęstiniuose mokymuose, gauti įdarbinimo tarnybų paslaugas. Neįgaliuosius reikia pradėti mokyti profesijos kuo anksčiau, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai, ir užtikrinti nuoseklaus perėjimo iš mokyklos į darbo rinką procesą. • Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie SADM duomenimis, 2008 m. pabaigoje dirbo 48,5 tūkst. neįgaliųjų. 2008 metais 7,9 tūkst. neįgaliųjų vertėsi individualia veikla pagal verslo liudijimus. Bendras šalies darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis buvo 64,3 procento, o darbingo amžiaus neįgaliųjų – apie 20 procentų. • Darbo biržoje 2008 metais buvo registruota 14,6 tūkst. neįgaliųjų, iš jų įdarbinta 5,6 tūkst., arba beveik 39 procentai. Neįgaliųjų, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, registruota 6,2 tūkst., įdarbinta 2,4 tūkst. (per 38 procentus), o turinčių 40–50 procentų darbingumo lygį, registruota 8,3 tūkst., įdarbinta 3,2 tūkst. (apie 39 procentus). • LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta, jog profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas yra viena iš neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos dalių. Šalyje kuriama profesinės reabilitacijos sistema, planuojamas paslaugas teikiančių įstaigų tinklas, konkurso būdu atrenkami metodiniai centrai teikti metodinę pagalbą profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms. Metodiniai centrai rengs profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo neįgaliesiems metodikas skirtingas negalias turintiems neįgaliesiems, diegs naujus metodus ir programas, organizuos specialistų kvalifikacijos tobulinimą. 2008 metais profesinės reabilitacijos paslaugas teikė 9 įstaigos, jose profesinės reabilitacijos paslaugas gavo 279 asmenys, iš jų – 153 moterys, baigė programą 173 asmenys, iš jų 63 asmenys, arba 36 procentai, įsidarbino.

30. LR institucijos, ginančios žmogaus teises • Lietuvoje konstituciniu pagrindu įsteigtos trys nepriklausomos žmogaus teisių gynėjų institucijos – Seimo kontrolierių įstaiga, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. • Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, vadovaudamasis Konstitucija, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymu bei kitais teisės aktais, taip pat tiria skundus dėl fizinių ar juridinių asmenų neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažįstos vaiko teisės ar jo teisėti interesai. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kompetencijai taip priskirta pareiga kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip yra įgyvendinamos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir kt. teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, įgyvendinimas Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, vykdydamas savo funkcijas, taip pat inicijuoja ir skatina atitinkamas priemones, kad būtų pakeisti ar panaikinti galiojantys įstatymai, kiti teisės aktai, papročiai ir praktika, diskriminuojanti neįgalius vaikus. Taip pat pažymėtina, kad Seimo kontrolieriai, tirdami skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje, vykdydami kitas įstatymų numatytas funkcijas, taip pat prisideda prie žmogaus teisių įgyvendinimo gerinimo, kas neabejotinai apima ir neįgaliųjų asmenų teisės būti nediskriminuojamais užtikrinimą.

31. Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui - Neįgaliųjų padėtis Europos Sąjungoje. 2008–2009 m. Europos veiksmų planas {SEC(2007)1548} • 2008–2009 M. PRIORITETAI • Analizuodamos, kaip kinta neįgaliųjų padėtis ir konsultuodamosi[30] su jų atstovais, valstybės narės ir kitos suinteresuotosios šalys nustatė, kad siekiant aktyvios įtraukties ir vienodų teisių, prioritetu reikėtų laikyti galimybių neįgaliesiems didinimą ir kliūčių šalinimą. • Siekiant užtikrinti nediskriminavimą, integraciją ir visapusišką dalyvavimą kasdienėje senėjančios visuomenės veikloje, būtina suteikti galimybę įsigyti prekes ir naudotis paslaugomis ir infrastruktūra bei pašalinti visas kliūtis mokytis ir dirbti. Reikmė užtikrinti galimybes ir šalinti kliūtis pabrėžiama ir JT konvencijoje[31]; tai leistų visapusiškai tenkinti įvairius abiejų lyčių neįgaliųjų poreikius. • Kad būtų pašalintos visos kliūtys, būtina vengti veiksnių, trukdančių neįgaliesiems naudotis savo gebėjimais ir visapusiškai dalyvauti lygiomis sąlygomis, bei juos šalinti. Tai reiškia, kad kovojant su įprastinėmis diskriminacijos formomis, reikia derinti visiems tinkančią „bendrojo modelio“ koncepciją ir konkrečius įvairių politikos sričių pagalbinius sprendimus bei priemones. • ES viešosios nuomonės tyrime[32], vykdytame pagal Europos lygių galimybių metų programą, 91 % respondentų sutiko, kad reikėtų skirti daugiau lėšų fizinėms kliūtims, su kuriomis susiduria neįgalieji, šalinti, drauge atsižvelgiant į senėjančios visuomenės poreikius. Todėl įgyvendinant sanglaudos politiką tikimasi sustiprinti neįgaliųjų ir jiems teikiamų galimybių ekonominę naudą. • 4.1. Siekiant visuotinio dalyvavimo ir gerinant pritaikymą neįgaliesiems • - Gerinti galimybes patekti į darbo rinką • Siekiant padidinti neįgaliųjų užimtumą, būtina laikytis nuoseklaus požiūrio – taikyti lanksčius darbo modelius, remti užimtumą, aktyvią įtrauktį, imtis priemonių, papildančių galiojančius Europos kovos su diskriminacija teisės aktus. Todėl Komisija išanalizuos gerosios patirties, susijusios su palankių darbo sąlygų užtikrinimu neįgaliesiems, pavyzdžius.

32. ES teisės aktai dėl žmonių su negalia • 2008/164/EB: 2007 m. gruodžio 21 d. Komisijos sprendimas dėl transeuropinės paprastųjų ir greitųjų geležinkelių sistemos techninės sąveikos specifikacijos žmonės su judėjimo negalia (pranešta dokumentu Nr. C(2007) 6633) (Tekstas svarbus EEE) • Oficialusis leidinys L 064 , 07/03/2008 p. 0072 - 0207 • 32007R13712007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų • Oficialusis leidinys L 315 , 03/12/2007 p. 0014 - 0041 • 32006R11072006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1107/2006 dėl neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų teisių keliaujant oru (Tekstas svarbus EEE) • Oficialusis leidinys L 204 , 26/07/2006 p. 0001 - 0009 • 32004R02612004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91tekstas svarbus EEE. • Oficialusis leidinys L 046 , 17/02/2004 p. 0001 - 0008

33. Tarybos direktyvos2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, principai; • 2002/73/EB direktyva • Direktyva 76/207/EEB

34. IŠVADOS • LR yra ratifikavusi daug Tarptautinių ir ES teisės aktų, reglamentuojančių žmonių su negalia integraciją, užimtumą ir darbą ; • Lietuvoje yra pakankama teisinė ir institucinė bazė, užtikrinanti žmonių su negalia teises; • Parengta ir įgyvendinama Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003-2012 m. programa • Praktinis teisės aktų ir programų įgyvendinimas turi trūkumų, kaip ir įgyvendinant kitų asmenų teises darbo ir užimtumo srityje (finansavimo ir informatyvumo nepakankamumas)