Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai

1. VI paskaita:Ankstyvieji naujieji amžiai (1492-1789):absoliutizmas, kolonializmas, kapitalizmas Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Paskaitos raktažodžiai • Absoliutizmas, • Merkantilizmas • Didieji geografiniai atradimai, Komercinė revoliucija • Kolonializmas, • Kapitalizmas, pradinis kapitalo kaupimas, manufaktūra, prekybinis kapitalizmas • Rinka...

3. Argumentai už “trumpuosius viduramžius” • Ūkiniai: • kapitalizmo užuomazgos: pradinis kapitalo kaupimas (aptvėrimai, Didieji geografiniai atradimai...) • Merkantilizmo ideologija (sietina su absoliutizmu); • XVI a. Vakarų ir likusios Europos raidos kelių diferenciacija: antroji baudžiavos laida; • ūkinio istorijos proceso globalizacijos prielaidos: Europos kapitalistinio pasaulio‑ekonomikos susidarymas (pasaulinės kapitalizmo sistemos ištakos). • Politiniai: • centralizuotų teritorinių valstybių kūrimasis • absoliutizmo įsivyravimas • Kultūriniai/dvasiniai/pasaulėžiūriniai: • Vakarų krikščionybės diferenciacija: Reformacija; • mokslinės pasaulėžiūros formavimasis XVI-XVII a.: Kopernikas, Galilėjus, Dekartas, Niutonas, Harvėjus (XVII a., kraujo cirkuliacija ratu), • Apšvietos epochos idėjos; Vis dėlto socialinė struktūra didžiojoje žemyninės Europos dalyje išliko be esminų lūžių, nors pamažu augo buržuazijos galia...

4. Jurijus Semionovas (g. 1929) Юрий Иванович Семёнов Rusų istorikas, filosofas ir etnologas. Kūrybinio (nedogmatinio) marksizmo šalininkas. Filosofijos mokslų kandidatas (1956), istorijos mokslų daktaras (1963). Filosofinis išsilavinimas padarė įtaką istorinėms pažiūroms: viskas bandoma teoretizuoti, kuriamas sudėtingas terminijos aparatas... Paskaitoje remiamasi jo veikalu Įvadas į visuotinę istoriją (Введение во всемирную историю, вып. 1-3,Москва, 1997-2001).

5. Absoliutizmas • Nuo XVI a. Europoje kaip politinio režimo forma plito absoliutizmas: Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (XVII a. II pusėje – XVIII a. I pusėje ir kitur). • Pasak tradicinės marksistinės interpretacijos šalininkų, absoliutinis režimas balansavo tarp bajorijos ir kylančios buržuazijos klasių. Bajorija išsaugojo savo privilegijas. • Absoliutizmas, remdamasis centralizuotu aparatu ir kariuomene, turėjo tam tikrą savarankiškumą viešpataujančios klasės atžvilgiu. Jis centralizavo politinę valdžią, kariniais ir finansiniais sumetimais skatino pramonę ir prekybą (merkantilizmas).

6. Apšviestasis absoliutizmas • Būdingas XVIII a. II pusei. • Pertvarkymai: • racionalizuojamas administracinis valdymas ir teismai, • tvarkoma finansų ir mokesčių sistema, • skatinama ekonomikos raida, • apribotos bajorų ir dvasininkų privilegijos, • panaikinti kankinimai, uždraustos raganų bylos, • stengtasi įgyvendinti religinį pakantumą, • buvo plečiamas pradinis mokymas, • kai kuriose šalyse pradėta vykdyti agrarines reformas.

7. Kolonializmas: ekspansija • XVII–XVIII a. buvo kuriami kolonijinės sistemos pamatai: • XVI a. kolonijas grobė Ispanija ir Portugalija; • XVII a. vyravo Olandija; • Anglija nuo piratavimo ir kontrabandinės prekybos XVII a. II pusėje perėjo prie planingo kolonijų grobimo: 1665 jie iš Ispanijos atėmė Jamaiką; • XVIII a. Anglija ir Prancūzija įsivyravo (po Septynmečio karo pastaroji daug kolonijų prarado). • XVII–XVIII a. kolonijinę politiką lydėjo stiprūs konfliktai – prekybiniai karai.

8. Kolonializmas: kolonijų išnaudojimo metodai • Ispanai išnaudojo gausias vietinių gyventojų žemdirbių bendruomenes; • Brazilijoje vietinių žemdirbių nebuvo, todėl portugalai išstūmę čiabuvius įkūrė plantacijas ir eksploatavo atsivežtus juodaodžius vergus; • Anglijos ir Prancūzijos kolonijose gyventojai tik įsikurdavo; • Olandai savo kolonijas Pietryčių Azijoje, Afrikoje išnaudojo intensyviausiai ir visapusiškiausiai: jie plačiai naudojo tiek grynai prekybinius metodus, tiek vergų ar vietinių darbą plantacijose.

9. Kolonializmo sąryšis su kapitalizmu • Kolonijinė politika buvo glaudžiai susijusi su pradiniukapitalokaupimo procesu ir manufaktūrinio kapitalizmo raida Europoje: • Tuo laikotarpiu vyko tiesioginis kolonijose sukauptų turtų grobimas. • Labai išplito vergų darbas (1680-1780 į Anglijos kolonijas: Š. Amerikoje ir Antilų salose buvo išvežta 2,2 mln. vergų). • Plečiantis manufaktūriniam kapitalizmui kolonijos darėsi vis reikšmingesnės kaip uždara (ir todėl nekonkurencinga), be to, labai naudinga prekių realizavimo rinka ir žaliavų šaltinis. • Būdingas epochos bruožas buvo valstybės globojamų monopolinių prekybos kompanijų veikla (Ost Indijos, Vest Indijos ir kita).

10. Pagrindiniai kapitalizmo kaip gamybos būdo (GB) bruožai • Kapitalizmo atveju kiekviena prekė turi ne tik vartojimo, bet ir mainų vertę (išreikštą kaina). Pastaroji priklauso nuo pasiūlos ir paklausos. • Per pasiūlą-paklausą rinka realizuoja gamybos koordinaciją. • Kapitalistinės gamybos tikslas – gauti maksimalų pelną. • Produktas kuriamas dėl pardavimo. Kainas diktuoja rinka ir jos nuolat svyruoja nepriklausomai nuo pirkėjų ir pardavėjų valios.

11. Kapitalisto laikysena kapitalistinio GB sąlygomis • Kapitalistas susiduria rinkoje su konkurencija. • Norėdamas įveikti konkurentus kapitalistas turi arba pardavinėti aukštesnės kokybės prekes už tą pačią kainą, arba tos pačios kokybės prekes už žemesnę kainą. • Vis dėlto egzistuoja objektyvios kainos mažinimo ribos – gamybos kaštai. Kapitalistas negali nuolat pardavinėti prekių už savikainą ar dar pigiau, nes jis tada bankrutuos. • Norėdamas mažinti prekių kainą ir vis tiek gauti pelną, kapitalistas turi mažinti gamybos kaštus. • Patikimiausias būdas tai daryti – įdiegti tobulesnę techniką ir technologiją. Tada konkurentai neišvengiamai turi imtis to paties. • Kiekvienas kapitalistas siekia kuo mažesnėmis išlaidomis pasiekti kuo didesnį pelną. Todėl kai kurie tyrėjai kapitalistinę visuomenę apibūdina kaip racionalistinę ir priešina ją ikikapitalistinei kaip tradicinei.

12. Eksploatacijos pobūdis kapitalistinio GB sąlygomis • Idealiame kapitalizme (t.y., jo abstrakčiame modelyje) nėra neekonominės prievartos, o tik ekonominė. • Kapitalistas perka tik darbuotojo darbo jėgą. • Darbuotojas neturi gamybos priemonių, todėl norėdamas tenkinti savo poreikius (maistas, drabužiai, būstas) priverstas parduoti savo darbo jėgą. • Kapitalistas disponuoja darbo priemonėmis ir gamina prekes, bet jam reikia darbo jėgos. Taip efektyviai reiškiasi ekonominė prievarta.

13. Rinkos genezė (pagal J. Semionovą) • Rinka atsirado žymiai anksčiau nei kapitalizmas. • Rinkos esą egzistavo jau ikiklasinėse visuomenėse ir be abejo egzistavo senovėje. Vis dėlto net ir antikoje rinka vaidino tik periferinį vaidmenį. • Iki kapitalizmo egzistavo ekonomika su rinka, bet rinkos ekonomika ji tapo tik prieš pat atsirandant kapitalizmui.

14. Kapitalizmo ir rinkos santykis (pagal J. Semioniovą) • Kapitalistinė visuomenė atsirado tuo pačiu metu kaip ir industrinė bei rinkos visuomenė. • Kapitalistinė ekonomika – pirmoji istorijoje rinkos ekonomika: • Rinka čia reguliuoja visuomeninę gamybą. • Prekiniai-piniginiai santykiai apima visą ekonomiką. • Viskas, taip pat ir darbo jėga, tampa preke.

15. Karl Polanyi (1886-1964) Austrijos-Vengrijos žydų kilmės ekonomistas, istorijos sociologas. Nuo 1940 gyveno Šiaurės Amerikoje (JAV, po to Kanadoje). Substantyvizmo srovės ekonominėje antropologijoje pradininkas. Išgarsėjo savo veikalu Great transformation (1944; liet. vertimas 2002); kuriuo bus remiamasi šioje paskaitoje.

16. K. Polanyi rinkos ekonomikos samprata • Rinkos ekonomika – tai susireguliuojančių rinkų sistema, o tiksliau, tai ekonomika, kurią valdo rinkos kainos, ir tik jos. “Tačiau žmogaus ekonomika paprastai yra panirusi po jo socialiniais santykiais. [...] Dosnumo vertė socialiniu požiūriu tokia didelė, kad joks kitas elgesys, išskyrus visišką savęs užmiršimą, neturi prasmės”

17. Karl Polanyi požiūris į rinkos modelio atsiradimą • Vidinės rinkos nesukūrė nei tolimoji, nei vietinė prekyba. Pastarosios prekybos atmainos esą nesusijusios su konkurencija. • Užsienio prekyba iš esmės kilo iš nuotykio, tyrinėjimo, medžiojimo, piratavimo, karo, o ne iš barterio. Ji dažniausiai organizuojama abipusiškumo, o ne barterio principu. Nors rinkos institucija buvo gana įprasta jau nuo vėlyvojo akmens amžiaus, jos vaidmuo ekonominiame gyvenime tebuvo šalutinis.

18. K. Polanyi vidinės rinkos kūrimosi kliūtys • Iki Komercinės revoliucijos (prekybos traukos centro perkėlimo į Atlantą) laikų, tai, kas atrodė nacionalinė prekyba, iš tiesų buvo municipalinė. • Tipiškas vietinis turgus, kuriame namų šeimininkė perka kasdienes prekes, o grūdų ir daržovių gamintojai parduoda savo gėrybes, yra visiškai nepavaldus laikui ir vietai. • Turgus yra svarbus bendruomenės gyvenime, bet jis niekur nepakeičia vyraujančios sistemos pagal savo modelį. • Vietinė (mažmeninė) prekyba buvo griežtai atribota nuo tolimosios (didmeninės). • Kaimas nebuvo įtrauktas į tolimąją prekybą.

19. K. Polanyi vidinės rinkos kūrimosi mechanizmas • Vakarų Europoje vidaus rinką sukūrė į šį procesą įsikišusi valstybė, remdamasi merkantilistine politika. • Merkantilizmas sugriovė partikuliarinius vietinės ir tarpmuncipalinės prekybos barjerus. • Tik atsiradus vidaus arba nacionalinei prekybai konkurencija tam tikru mastu pripažįstama kaip pagrindinis prekybos principas, tačiau vyrauja tradicinis reguliavimas. • Visiškas ekonominio gyvenimo kontroliavimas nacionaliniu mastu buvo išeitis įveikti monopolijos ir konkurencijos grėsmes.

20. Rinkos vaidmuo ankstyvaisiais naujais amžiais pagal K. Polanyi: • Iki Pramonės revoliucijos rinka tebebuvo papildomas institucinio darinio bruožas, o ekonominė sistema susiliejo su bendrais socialiniais santykiais. • Teritorinė valstybė, besivadovaujanti merkantilizmu, labiau nei kada nors anksčiau kontroliavo ir reguliavo, o reguliavimo apimtis išsiplėtė iki nacionalinio lygmens.

21. Fernand Braudel (1902-1985) Prancūzų istorikas, Analų mokyklos II kartos lyderis. Paprastai laikomas vienu garsiausių XX a. istorikų. Sureikšmino ilagalaikių ekonominių procesų veiksnį istorijos tyrimuose, laikomas vienu Pasaulio kaip sistemos teorijos pradininkų. Paskaitoje bus remiamasi jo knyga La Dynamique du Capitalisme (1985; vertimas į lietuvių k. 1994)

22. F. Braudelio ekonominio gyvenimo lygmenys • Materialinis gyvenimas – gamyba ir vartojimas. Tai visų pirma kasdienybė, t.y. pirmiausia tai kas gyvenime lemia mūsų elgseną, mums patiems to nežinant: įpročiai, veikiau rutina, aibė veiksmų, kurie prasideda ir pasibaigia savaime, kurie vyksta tiesiogiai nedalyvaujant mūsų sąmonei. • Rinkos ekonomika – turgūs, kratuvėlės, amatininkų kioskai ir pan. (t.y. lokalūs, mažmeniniai mainai). • Kapitalizmas – tarptautinės stambaus masto prekybinės ir finansinės operacijos. Tai prašmatni, rafinuota ir siaura sfera, bent jau iki XVIII a. imtinai neapimanti ekonominio gyvenimo visumos ir nesukurianti savo “gamybos būdo”, kuris savaime būtų linkęs plisti.

23. Materialinio ir ekonominio gyvenimo riba (“slenkstis”) pagal F. Braudelį • Tai, kas dalyvauja mainuose peržengia materialinio gyvenimo slenkstį: • Žemutinė ekonomikos riba turgus. Kas lieka už jo vartų turi tik vartojamąją vertę, o kas prasiskverbia pro jo vartus  įgyja mainų vertę. • Mugės ir biržos yra aukštesnio lygio nei turgus bei paprasti mainų agentai. Jas valdo stambūs prekiautojai visiškai neprekiaujantys mažmena. Tai jau kapitalizmo požymis.

24. Kapitalizmo prielaidos pagal F. Braudelį • Be mainų apskritai negali egzistuoti visuomenė. • Mainų palydovai - miestai ir pinigai (plačiąja prasme, kaip mainų ekvivalentas). Miestai egzistuoja nuo priešistorinių laikų. Jie geba prisitaikyti prie pokyčių ir duoti smarkų postūmį. Miestai ir pinigai yra varomoji jėga ir sykiu tos jėgos rodiklis. • Demografiniai potvyniai ir atoslūgiai būdingi Europai iki XVIII a. Tik tada neįmanomos ribos buvo peržengtos. • Iki tol demografinį ciklą, pasiekusį kritinę ribą, reguliuodavo: nepritekliai, nederlius, badas, sunkios kasdienio gyvenimo sąlygos, karai, ligos (maras, šiltinė, raupai, džiova, venerinės ligos  sifilis), higienos stygius, prastas geriamas vanduo.

25. Ekonominio gyvenimo sostinės, pasak F. Braudelio: • 1380–1500 m. Venecija, • 1500–1550(1560) Antverpenas, • 1550(1560)–1590(1610) Genuja, • 1590(1610)–1780(1815) Amsterdamas, • 1780(1815)–1929 Londonas, • nuo 1929 Niujorkas.

26. Ūkinio gyvenimo Europoje periodizacija pagal F. Braudelį • XV a., ypač po 1450 m., pastebimas bendras ekonomikos pagyvėjimas, palankus miestams. Aktyvus vaidmuo tenka amatininkų krautuvėlėms, o ypač miestų turgums. Būtent turgūs diktuoja savo įstatymus. Taigi pagyvėjimas ties ekonominio gyvenimo slenksčiu. • XVI a. apibūdintinas kaip labai didelių mugių aukso amžius. Tai lėmė brangieji metalai, atgabenti iš Amerikos, ir pinigų kurso bei jų keitimo sistema, pagreitinusi vertybinių popierių ir kredito cirkuliaciją. • XVII a. mugė užleido vietą biržoms, kurios yra tas pats, kas paprasta krautuvėlė, palyginti su miesto turgumi, t.y. nenutrūkstamas srautas, pakeitęs nereguliarius susitikimus. Suklestėjo ir krautuvėlės, kurios nusėjo visą Europą ir sudarė tankų perskirstymo tinklą. • XVIII a. bendras ekonomikos intensyvėjimo amžius, kada nuosekliai naudojami visi mainų mechanizmai. Pinigai ir kreditai cirkuliuoja vis laisviau, o mugės traukiasi į Europos paribius.

27. Bendra F. Braudelio kapitalizmo samprata • Kai kurie istorikai teigia, kad iki pramonės revoliucijos, kapitalizmo nėra. Yra tik kapitalas. • Pasak FB, kapitalizmas bendrais bruožais  tai būdas, kuriuo, dažniausiai ne itin altruistiniais tikslais, kapitalas tolydžio investuojamas. Aiškinantysis žodis čia yra kapitalas. • Kapitalas tik tada pateisina savo pavadinimą, kai dalyvauja atnaujinamame gamybos procese.

28. Prekinio kapitalizmo prielaidos pagal F. Braudelį • Vadinamasis prekinis kapitalizmas neaprėpia, nevaldo rinkos ekonomikos, nors ši ir yra būtina jo išankstinė gyvavimo sąlyga. • Kapitalizmas, pasak FB, gali susiformuoti ten, kur yra palyginti rami socialinė aplinka ir tuo būdu sudaromos sąlygos kaupimui. Čia nuosavybė traktuojama kaip didžiausia šventybė. • Taigi, viena vertus, reikalingas socialinės santvarkos stabilumas, kita vertus, valstybės neutralumas, silpnumas ar nuolaidumas.

29. Prekinis kapitalizmaspagal F. Braudelį • Visose pasaulio šalyse grupė stambių pirklių išsiskiria iš bendros prekiautojų masės ir, viena vertus, yra labai negausi, o antra vertus, visuomet šalia kitos veiklos susijusi su tarptautine prekyba. • Tas reiškinys jau matyti Vokietijoje nuo XIV a., Paryžiuje  nuo XIII a., Italijos miestuose  nuo XII a., o gal net anksčiau. • Prekinis, mainų pasaulis yra labai hierarchizuotas. Specializacija, darbo pasidalijimas, plėtojantis rinkos ekonomikai, palietė visą šią visuomenę, išskyrus jos viršūnes pirklius kapitalistus. • Mažmeninis krautuvininkas visuomet specializuojasi. Jeigu jis praturtėja tiek, kad tampa pirkliu, tuomet iš karto atsisako specializacijos.

30. Pramoninis kapitalizmaspagal F. Braudelį • Londono tapimas ekonominiu metropoliu yra esminis lūžis, nes Londonas turi savo dispozicijoje koherentišką nacionalinę rinką, kuri yra papildomas koziris konkurencinėje kovoje. • Pramonės perversmui esą buvo svarbios tiek vidinės (socioekonominių struktūrų transformacijos), tiek ir išorinės (imperialistinė pasaulio eksploatacija) priežastys. • Ne įgytas turtas, ne Londonas ir jo prekybinis bei finansinis kapitalizmas išprovokavo pramonės revoliuciją. Londonas pramonę ėmė kontroliuoti tik po 1830 metų. Anglijos pramoninės revoliucijos plėtrai buvo labai svarbu pasaulinių rinkų atsivėrimas.

31. F. Braudelio požiūrio santykis su kitais klasikais kapitalizmo tematika: • FB, remdamasis abejotinais argumentais, ginčijo garsiąją Maxo Weberio kapitalizmo dvasios tezę (juk skiriasi jo ir Weberio kapitalizmo samprata!). • Pasak FB, Šiaurės šalys esą tik užėmė tą vietą, kurią daug anksčiau labai sėkmingai buvo užėmę kapitalistiniai Viduržemio jūros centrai. • Jos esą neįnešė nieko naujo nei į techniką, nei į reikalų tvarkymą. • Nors vis dėlto FB pripažįsta, kad kartu su ekonomikos svorio centro pasikeitimu, keičiasi ir kapitalizmomastas: jis išeina į Atlantą (“Amsterdamas neša ant savo pečių išplėstas kapitalizmo konstrukcijas”). • FB iš esmės pritaria I. Wallersteino teiginiui apie sinchronišką ekonominio pasaulio pasidalijimą į hierarchizuotus regionus, tarp kurių išryškėja priklausomybės ryšiai ir funkcijų pasiskirstymas.

32. Rekomenduojama literatūra • Anderson, P. Lineages of the Absolutist State. London, New York, 1979. • Braudel, F. Kapitalizmo dinamika. Vilnius, 1994. • Polanyi, K. Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Vilnius, 2002 (ypačp. 64-75).