Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. XI. Politinės ir teisinės teorijos Europoje XIX a. antroje pusėje XI. 1. Anarchizmas kaip politinė ideologija. Suverenus individas Makso Štirnerio (1806-1856 m.) teorijoje. Pjero Prudono (1809-1865 m.) savitarpiškumo doktrina. Kolektyvizmo idėja Michailo Bakunino (1814-1876 m.) teorijoje.

3. Makso Štirnerio svarbiausias darbas Vienintelis ir jo nuosavybė (1844)

4. Maksas Štirneris: Prievartos šaltiniai „Visur ir visuomet mums nori įrodyti, kad mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas slypi kažkur anapus mūsų.“ Valstybė; Teisė; Religija ir Bažnyčia; Papročiai ir tradicijos; Kolektyvizmo dvasia ir masių psichologija etc. „Vienintelis taps laisvas tik atmetęs jam primestą žmogų.“

5. Maksas Štirneris : Požiūris į valstybę ir teisę „Valstybė visada turi tik vieną tikslą – riboti, saistyti, subordinuoti individą, versti jį paklusti kažkam bendra. (...) Valstybė – savitumo žudikas ir priešas. (...) Mes – valstybė ir aš – priešai.“ Teisė visuomet reiškia suvaržymą ir ribojimą, nes „bet kuri egzistuojanti teisė – svetima teisė, teisė, kurią man „duoda“, kurią „taiko man“.

6. Maksas Štirneris : Politinis idealas Politinis idealas – laikinos laisvų ir lygiateisių individų sąjungos, „egoistų sąjungos“. Individų sąjungose bendravimas grindžiamas savitarpio sutartimis ir ekvivalentiniais mainais. „Sąjunga yra svertas, kurio pagalba tu didini įgimtą jėgą; kalavijas, kuriuo tu apginkluoji savo prigimtą galią“.

7. Pjero Prudono svarbiausieji darbai Kas yra nuosavybė? (1840-1841) Ekonominių prieštaravimų sistema, arba Skurdo filosofija(1849) Bendra revoliucijos XIX amžiuje idėja(1851) Karas ir taika (1861) Apie federacinį principą ir vienybę Italijoje(1863)

8. Pjeras Prudonas: Vergovės šaltiniai „Autoritetas, vyriausybė, valdžia, valstybė – visi šie žodžiai reiškia tą patį. Kiekvienas juose mato priemonę pavergti ir išnaudoti.“ Valdžia fatališkai siekia tapti despotiška. „Vienų žmonių valdžia kitiems žmonėms yra vergija.“

9. Pjeras Prudonas: Požiūris į valstybę ir teisę Valstybė yra tarsi tigras, kurio auka tampa laisvė. Todėl „pačios laisviausios yra tos tautos, kurių valstybės valdžios galia ir įtaka yra mažiausia. Ir priešingai, mažiausiai laisvos tos tautos, kurių valstybės valdžia geriausiai organizuota ir galinga“. Išnaudodama visuomenę valstybė siekia vykdyti totalinę žmonių veiksmų kontrolę, todėl įstatymų leidyba nuolat plečiasi. Visi nusikaltimai kartu paėmus padaro visuomenei mažiau žalos nei valstybės valdžios priespauda.

10. Pagrindinės politinės teorijos kategorijos Savitarpiškumas (mutualizmas) Federalizmas Anarchizmas

11. Savitarpiškumas (mutualizmas) 1849 m. įsteigtas Liaudies bankas; Banko tikslas – padėti keistis prekėmis ir paslaugomis, teikti kreditus be palūkanų; Liaudies bankas – savanoriškos ir nepriklausomos centralizacijos pavyzdys; Savitarpiškumo pagalba skatinama individualios laisvės plėtra; Visiems gamintojams užtikrinamas darbas ir gerovė.

12. Federalizmas „Šioje sistemoje sutarties dalyviai – šeimų galvos, bendruomenės, kantonai, provincijos ar valstybės – ne tik prisiima savitarpio įsipareigojimus pagal keitimosi sutartį, bet po sutarties sudarymo įgyja daugiau teisių, daugiau laisvių, daugiau autoriteto ir daugiau nuosavybės, nei jų atsisako. (...) Federacijoje centrinės valdžios įgaliojimai tampa labiau specializuoti ir labiau riboti.“ Federalizmo prielaidos – laisvos ir savivalda grindžiamos darbuotojų asociacijos.

13. Anarchija • Anarchija – tai santvarka, kurioje nėra valdovo, nėra suvereno, nėra viešpatavimo. • Anarchijos bruožai: • Laisvanoriškos asociacijos; • Žmonių ir asociacijų lygiateisiškumas; • Minties, žodžio, sąžinės, sąjungų laisvė; • Darbo pasidalijimas; • Ekvivalentiškas keitimasis paslaugomis ar darbo rezultatais; • Sutartys; • Darbu sukurta nuosavybė; • Etc.

14. Pjeras Prudonas: Politinis idealas „Daugiau jokių partijų, daugiau jokių autoritetų, neribota žmonių ir piliečių laisvė – šiuose trijuose žodžiuose visa mūsų politinė ir socialinė pasaulėžiūra!“

15. Michailo Bakunino svarbiausieji darbai Revoliucionieriaus katekizmas(1866) Dievas ir valstybė (1871) Valstybingumas ir anarchija(1873)

16. M. Bakuninas: Kolektyvizmas Pirmasis žmonijos įstatymas – solidarumas: „Laisvė be solidarumo neegzistuotų“. Antrasis žmonijos įstatymas – laisvė. Žmogus laisvas tiek, kiek pripažįsta kitų žmonių laisvę ir lygiateisiškumą: „Žmogus laisvas tik tarp tokių pat laisvų“; „individo laisvė gali būti įgyvendinta tik visiems esant lygiateisiams“. Žmogus laisvas tik visuomenėje: „Ji – šaknys ir medis, o laisvė – jos vaisius“.

17. M. Bakuninas: Požiūris į valstybę „Kiekvienos vyriausybės gyvenimas yra (...) nesibaigiantis sąmokslas prieš liaudies gerovę ir jos laisvę.“ „Net kai ji [valstybės valdžia] įsako ką nors gera, ji tai nuvertina ir gadina gera todėl, kad įsako, nes kiekvienas įsakymas sužadina ir iššaukia teisingą laisvės maištą.“ Valstybės valdžia ją turinčius padaro despotais, o privalančius jai paklusti – vergais.

18. M. Bakuninas: Revoliucijos idėja „Šiuo metu visoms civilizuoto pasaulio valstybėms egzistuoja tik vienas pasaulinis klausimas, tik vienas pasaulinis interesas – visiškas ir galutinis proletariato išlaisvinimas iš ekonominės eksploatacijos ir valstybės priespaudos. Akivaizdu, kad šis klausimas negali būti išspręstas be kruvinos baisios kovos.“ Revoliucinė kova yra individo laisvės ir jo autonomijos išraiška. Revoliucija – tik liaudies revoliucija ir vykdoma per slaptąsias sąjungas. „Plėšikas yra didvyris, visuomenės gynėjas ir gelbėtojas. Jis – nesutaikomas valstybės priešas“.

19. M. Bakuninas: Revoliucijos tikslas Sunaikinti religines, monarchines, aristokratines ir buržuazines viešpatavimo formas Europoje drauge su jų politinėmis, teisinėmis, biurokratinėmis ir finansinėmis institucijomis; Visuomenės, pagrįstos laisvų darbo asociacijų sąjunga, kolektyvine nuosavybe, lygybe ir teisingumu, sukūrimas.

20. M. Bakuninas: Politinė programa Pirmiausia – visiškas valstybės sunaikinimas revoliucijos būdų Politinis idealas –tarybų atstovaujamų laisvų darbo asociacijų „nuo apačios iki viršaus“ federacija. Vyrų ir moterų lygiateisiškumas. Kolektyvinė nuosavybė. Nuosavybė negali būti paveldima, o įgyjama tik darbu. Visuomenė kiekvienam turi užtikrinti „išeities pozicijų lygybę“.

21. XI. Politinės ir teisinės teorijos Europoje XIX a. antroje pusėje XI. 2. OgiustoKonto (1798-1857) pozityvizmo doktrina. Visuomenės raidos etapai. Visuomenės solidarumo problematika. Pozityvioji teisė.

22. Svarbiausieji kūriniai Pozityviosios filosofijos kursas (1830-1842) Pozityviosios politikos sistema (1851-1854) Rekomenduotina! Leonavičius et al. Sociologijos teorijos. Kaunas: VDU, 2005.

23. Trijų etapų dėsnis Teologinis etapas: svarbiausias tikrovės aiškinimo instrumentas – religija (iki 1300 m.); Metafizinis etapas: svarbiausias pažinimo instrumentas – filosofija (1300-1800 m.); Pozityvusis (mokslinis) etapas: mokslinis pažinimas, grindžiamas stebėjimo, bandymo ir lyginimo metodais (po 1800 m.).

24. Pozityviosios filosofijos poreikis „Kad ir kaip ten bebūtų, aiškiai matyti, kad socialiniai reiškiniai dar neatėjo į pozityviosios filosofijos sritį. Teologiniai ir metafiziniai metodai, kurių jau niekas nenaudoja nei kaip tyrimo, nei kaip argumentavimo būdo visų kitų rūšių reiškinių atžvilgiu, tiek viena, tiek kita prasme dar yra visur naudojami tyrinėjant visuomeninius reiškinius, nors tų metodų netobulumą jau aiškiai suvokia visi protingi žmonės, nenuvarginti nesibaigiančių ir tuščių ginčų apie dieviškojo įstatymo ir suverenių liaudies galių santykį.“

25. Mokslų suskirstymas Matematika – Astronomija – Fizika – Chemija – Biologija – Socialinė fizika (Sociologija) „Dabar, kada žmogaus protas sukūrė dangaus fiziką ir žemės fiziką, tiek mechaninę, tiek ir cheminę, taip pat organinę fiziką, tiek augalų, tiek ir žvėrių, jam belieka užbaigti stebėjimu pagrįstą mokslų sistemą, sukurti socialinę fiziką. Dabar, daugeliu požiūrių, tai yra didžiausias ir skubiausias mūsų proto poreikis.“

26. Valstybės teorija Jokia visuomenės sutartis nebuvo sudaryta. Įvairios sąjungos kuriamos nesąmoningai. Pirminė sąjunga – šeima. Šeimos jungiasi į gimines, giminės – į kaimus, kaimai – į valstybes. Pozityvizmu grindžiama valdžia – sociokratija. Valstybės tikslas – užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės solidarumą. Valstybės valdžios – dvasinė ir pasaulietinė.

27. Mokymas apie teisę „Pozityvizmo stadijoje, kai nebesiremiama dieviškaisiais pradais, teisės idėja negrįžtamai išnyksta. Kiekvienas turi teises prieš visus, bet niekas neturi teisių kaip tokių. (...) Kitaip tariant, niekas neturi kitos teisės, kaip tik teisę visada vykdyti savo pareigas.“

28. XI. Politinės ir teisinės teorijos Europoje XIX a. antroje pusėje XI. 3. Karlas Marksas (1818-1883 m.) ir Friedrichas Engelsas (1820-1895 m.) – „mokslinio socializmo“ (marksizmo) pagrindėjai. Materializmas – marksizmo politinės teorijos pagrindas. Mokymas apie visuomenės klasinį pobūdį, visuomenės bazę ir antstatą. Socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros teorija.

29. Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas

30. Svarbiausieji kūriniai F. Engelsas Komunizmo principai (1847) K. Marksas ir F. Engelsas Komunistų partijos manifestas (1848) K. Marksas ir F. Engelsas Kapitalas (1967-1994) K. Marksas Gotos programos kritika (1875) F. Engelsas Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą (1880) F. Engelsas Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė (1884)

31. Bazė ir antstatas Bazė – tai ekonominė visuomenės struktūra: - gamybos jėgos ir gamybiniai santykiai; - antagonistinės klasės. Antstatas – tai teisinė ir politinė visuomenės struktūros „Pačios jūsų [buržuazijos] idėjos yra buržuazinių gamybinių santykių ir buržuazinių nuosavybės santykių padarinys, taip pat kaip ir jūsų teisė yra tiktai įstatymu paversta jūsų klasės valia, kurios turinį apsprendžia jūsų klasės materialinės gyvenimo sąlygos“. „Teisė niekados negali būti aukštesnė už visuomenės ekonominę santvarką ir jos sąlygojamą kultūrinį išsivystymą“.

32. Klasinis visuomenės pobūdis ir visuomeninės-ekonominės formacijos „Visų ligšiolinių visuomenių istorija buvo klasių kovos istorija.“ Visuomeninės-ekonominės formacijos: Vergovinė santvarka Feodalizmas Kapitalizmas Socializmas Komunizmas kaip aukščiausioji socializmo fazė

33. Valstybės samprata „Valstybė atsirado iš reikalo pažaboti klasinius priešingumus; kadangi ji tuo pačiu metu atsirado pačiuose tų klasių susirėmimuose, tai, bendra taisykle, ji yra įrankis galingiausios, ekonomiškai viešpataujančios klasės, kuri su jos pagalba pasidaro taip pat politiškai viešpataujančia klase ir tuo būdu įgyja naujų priemonių engiamajai klasei slopinti ir išnaudoti. Antai, antikinė valstybė visų pirma buvo vergvaldžių valstybė vergams engti, feodalinė valstybė – bajorijos organas valstiečiams baudžiauninkams engti, o šių dienų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą.“

34. Proletariato diktatūros idėja (I) „Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka pereinamasis politinis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali būti niekas kita, kaip revoliucinė proletariato diktatūra.“

35. Proletariato diktatūros idėja (II) „Pirmasis žingsnis darbininkų revoliucijoje yra proletariato pavertimas viešpataujančiąja klase, demokratijos iškovojimas. Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės (...) rankose ir kiek galima greičiau gamybinių jėgų sumai padidinti. Suprantama, iš pradžių tai gali įvykti tik despotiškai įsikišus į nuosavybės teisę ir į buržuazinius gamybinius santykius, t. y. panaudojant priemones, kurios (...) yra neišvengiamos kaip priemonė viso gamybos būdo perversmui įvykdyti.“

36. Svarbiausieji proletariato diktatūros uždaviniai Žemės nuosavybės eksproprijavimas Dideli progresyviniai mokesčiai Paveldėjimo teisės panaikinimas Visų emigrantų ir maištininkų turto konfiskavimas Kredito centralizavimas valstybės rankose per nacionalinį banką su valstybiniu kapitalu ir išimtiniu monopoliu Viso transporto centralizavimas valstybės rankose Planinė gamyba Visiems lygi darbo prievolė Visuomeninis ir nemokamas visų vaikų auklėjimas

37. K. Marksas apie komunistinę visuomenę „Aukščiausiojoje komunistinės visuomenės fazėje, po to, kai išnyks žmogų pavergiąs jo pajungimas darbo pasidalijimui; kai išnyks kartu su tuo protinio ir fizinio darbo priešingumas; kai darbas liausis buvęs tik priemonė pragyventi, o pats taps pirmąja gyvenimo reikme; kai kartu su visapusišku individų išsivystymu išaugs ir gamybinės jėgos ir visi visuomeninio turto šaltiniai ims lietis pilna srove, — tik tada tebus galima visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės akiratį, ir visuomenė galės savo vėliavoje įrašyti: Kiekvienas pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal reikmes!“

38. F. Engelsas apie valstybės išnykimą „Taigi, valstybė gyvuoja ne nuo amžių. Yra buvę visuomenių, kurios apsieidavo be jos, kurios nė nuovokos neturėjo apie valstybę ir valstybinę valdžią. Tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje, kuri būtinai buvo susijusi su visuomenės skilimu į klases, valstybė dėl to suskilimo tapo būtinybe. Dabar mes sparčiais žingsniais artėjame į tokią gamybos išsivystymo pakopą, kurioje šitų klasių egzistavimas ne tik nustojo buvęs būtinybe, bet tampa tiesiogine ganybos kliūtimi. Klasės išnyks taip pat neišvengiamai, kaip neišvengiamai praeityje jos yra atsiradusios. Visuomenė, kuri naujoviškai organizuoja gamybą laisvos ir lygios gamintojų asociacijos pagrindu, visą valstybinę mašiną nusiųs tenai, kur jai bus tikroji vieta: į senienų muziejų, greta verpiamojo ratelio ir žalvarinio kirvio.“

39. XI. Politinės ir teisinės teorijos Europoje XIX a. antroje pusėje XI. 4. Valstybės ir teisės problematika sociologinėse koncepcijose. 4.1. Liudviko Gumplovičiaus (1838-1909 m.) prievartos teorija. Valstybė kaip mažumos organizacija.

40. Svarbiausieji darbai Rasė ir valstybė (1875) Bendroji valstybės teorija (1877) Rasių kova (1883) Sociologijos pagrindai (1885) (liet. LudwigGumplowicz. Sociologijos pagrindai. Kaunas: Lietuvos universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1929)

41. Valstybės atsiradimas Valstybė atsiranda kaip prievartos, nukariavimo rezultatas: „Istorija nepateikia mums nei vieno pavyzdžio, kuriame valstybė būtų atsiradusi ne prievartos akto dėka, o dėl kokių nors kitų priežasčių. Negana to, tai visada buvo vienos genties prievarta kitai ir pasireiškė tuo, kad stipresnė gentis nukariaudavo ir pavergdavo silpnesnę, jau gyvenusią sėsliai“.

42. Valstybė raidos etapai Gentinė valstybė, kuri būdinga ankstyvajam visuomenės vystymosi etapui. Būdingi bruožai: Prievarta; Vergovė; Privati nuosavybė. Klasinė valstybė, grindžiama ekonominiu dominavimu.

43. Teisės kilmė Teisė atsiranda kaip prievartos rezultatas: „Jėga eina prieš teisę“. Teisė formuojasi palaipsniui: ĮprotisPaprotysTeisė Teisės šaltinis – valstybės valdžia.

44. Šiuolaikinės „kultūringos“ valstybės bruožai Liberalioji demokratija: atstovavimo institutas ir parlamentarizmas, platus politinis dalyvavimas etc. Piliečių lygiateisiškumas. Visuotinės gerovės (tiek materialinės, tiek ir dvasinės) užtikrinimas.

45. XI. Politinės ir teisinės teorijos Europoje XIX a. antroje pusėje XI. 4. Valstybės ir teisės problematika sociologinėse koncepcijose. 4.2. Socialinė evoliucija nuo karingojo barbarizmo iki civilizuoto industrializmo Herberto Spenserio (1820-1903 m.) teorijoje.

46. Svarbiausiasis darbas Sintetinės filosofijos sistema (1860)

47. Valstybės atsiradimas „Vyriausybės atsiranda ir vystosi dėl tarp visuomenių vykstančių puolamųjų ir gynybinių karų.“ Pirminis valstybės tikslas – saugumo užtikrinimas. Visuomenių tipai: • Karinės; • Pramoninės (industrinės).

48. Karinės visuomenės bruožai Centralizuota prievartinė valdžia; Griežta hierarchinė visuomenės struktūra; Individo vietą socialinėje hierarchijoje lemia jo statusas; Individo gyvybė, laisvė, nuosavybė priklauso nuo visuomenės; Valstybės valdžia ne tik draudžia, bet ir nurodo aktyvaus elgesio modelį; Visuomenė stengiasi apsirūpinti viskuo, kas būtina jos nepriklausomai egzistencijai; Individams būdingos savybės: aklas tikėjimas autoritetu, pareigingumas, pasirengimas vykdyti įsakymus etc.

49. Pramoninės (industrinės) visuomenės bruožai Visuomenės struktūra grindžiama individų lygiateisiškumu; Dominuoja ne prievartinis reguliavimas, o privati iniciatyva ir laisvanoriški susitarimai; Perskirstant gėrybes vadovaujamasi ne tikslingumo, ekvivalentiškumo principu; Vyriausybės uždavinys – teisingumo užtikrinimas. „Anksčiau individai tarnavo visuomenės tikslams, o dabar visuomenė privalo tarnauti individų tikslams“.

50. Individo teisės Pabrėžia tradicinių individo teisių (saugumas, laisvė pasirinkti gyvenamąją vietą, sąžinės, spaudos, minties laisvė etc.) svarbą; Ypatingas dėmesys – nuosavybės teisei ir teisei pasirinkti užsiėmimą: „Kiekvienas turi teisę kaip tinkamas užsiimti savo reikalais, kokie jie bebūtų, jei tik jie nepažeidžia kitų laisvės“. Akcentuoja politinių teisių svarbą: „Individų, neturinčių galimybės dalyvauti politiniame gyvenime, teisės neišvengiamai pažeidžiamos“.