Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 1. Naujųjų laikų pradžia ir šio laikotarpio bruožai. • Protestantizmo plėtra • Olandijos išsivadavimas ir Anglijos revoliucija • Racionalizmo plėtra • Prigimtinės teisės doktrinos plėtra • Visuomenės sutarties teorija

3. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 2. Hugo Grocijaus (1583-1645 m.) politinė ir teisinė teorija. Teisės teorija ir prigimtinės teisės samprata. Visuomenės sutartis kaip valstybės atsiradimo pagrindas. Valstybės samprata ir valdymo formos. Valstybių santykius reguliuojančios teisės koncepcija.

4. Svarbiausieji Hugo Grocijaus darbai Laisvoji jūra (1609) Apie karo ir taikos teisę. Trys knygos, kuriose aiškinama prigimtinė ir tautų teisė, o taip pat viešosios teisės principai (1625)

5. Teisės rūšys • Prigimtinė teisė. • Valingai nustatyta teisė: • Dievo nustatyta teisė; • Pozityvioji teisė.

6. Prigimtinės teisės samprata „Prigimtinė teisė yra proto balsas, nurodantis, jog vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai niekingas arba moraliai būtinas ir jog todėl tokį veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties kūrėjas Dievas“.

7. Prigimtinė ir Dievo nustatyta teisė „Kadangi prigimtinė teisė yra amžina ir nekintanti, todėl Dievas, kuriam yra svetima netiesa, negalėjo nurodyti ką nors, kas prigimtinei teisei prieštarautų.“ Prigimtinės teisės pakeisti negali net Dievas: „Yra kažkas, ko nesiekia Dievo galia… Tad kaip Dievas negali padaryti, kad 22 nebūtų lygu keturiems, taip jis negali padaryti, kad tai, kas vidujai yra blogis, nebūtų blogis“.

8. Pozityvioji teisė kaip sutarties rezultatas „Kadangi prigimtinė teisė įpareigoja laikytis sutarčių, iš šio šaltinio išplaukia valstybės vidaus teisė. Tie, kurie įstojo į kokią nors bendruomenę arba paklūsta vienam ar daugeliui, yra davę arba žodinį pažadą, arba dėl paties sandorio kilmės yra nebyliai įsipareigoję vykdyti tai, ką nuspręs dauguma bendruomenės narių ar tie, kuriems suteikta valdžia.“ Tautų teisė „privalomą galią įgauna visų tautų ar jų daugumos valia“.

9. Valstybės samprata „Valstybė – tai tobula laisvų žmonių sąjunga, sudaryta dėl teisės ir bendros naudos“. Valstybė atsiranda visuomenės sutarties pagrindu. Valstybė atsiranda kaip daugumos susitarimas prieš mažumą, silpnųjų ir engiamųjų sąjunga prieš stipriuosius ir galinguosius. Ypatingas valstybės bruožas – aukščiausioji (suvereni) valdžia: „tauta, patekusi kitos tautos valdžion, nėra valstybė, o tik priklausomas ją apimančios valstybės narys“.

10. Valdymo formos Monarchija Aristokratija Demokratija ir kt. Valdymo forma esminės reikšmės neturi: „tauta gali pasirinkti vieną ar kitą valdymo formą, kurią derėtų vertinti ne pagal jos privalumus, o pagal tai, kiek ji išreiškia tautos valią“.

11. Pasipriešinimo valdžiai problematika Po visuomenės sutarties sudarymo priešintis valdžiai nevalia: „Įstatymas nesipriešinti“. Pasipriešinti galima tik kraštutinės būtinybės sąlygomis ir tik žiūrint, kad tai neatneštų dar daugiau žalos: „Pilietinis karas yra blogiau nei neteisėtas valdymas“.

12. Ar teisė ir karas suderinami? „Negalima sutikti su kai kurių išsigalvojimais, esą karo metu pasibaigia visos teisės. (...) Tiek pradėti karą, tiek ir jį tęsti nevalia kitaip, kaip tik laikantis teisės bei sąžiningumo reikalavimų“. Karas neprieštarauja prigimtinei teisei: „Iš prigimties kiekvienas yra savo teisės gynėjas, tam mums ir duotos rankos“.

13. Karo teisė Teisėta karo priežastimi yra teisės pažeidimas. Teisingi yra gynybiniai karai, taip pat karai siekiant išsaugoti valstybės vientisumą ar apginti savo turtą. Neteisingi karai pažeidžia prigimtinės teisės, dieviškųjų įstatymų ir tautų teisės reikalavimus. Tai – grobikiški karai, karai siekiant užvaldyti svetimą turtą ar pavergti kitas tautas. Turi būti siekiama kuo greičiau sudaryti taiką: „Galutinis karo tikslas yra taika“.

14. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 3. XVII a. Anglijos revoliucija. Revoliucijos priešininkų ir jos šalininkų politinės ir teisinės idėjos. Rojalistų doktrinos. Revoliucijos stovykla ir jos politinės bei teisinės pažiūros. Independentai. Leveleriai („Lygintojai“). Digeriai („Kasėjai“).

15. Revoliucijos priešininkų politinės ir teisinės idėjos: Seras Robertas Filmeris (1588-1653) Kūrinys: Patriarchija, arba Prigimtinė karalių valdžia (parašytas apie 1642 m., publikuotas 1680 m.).

16. Roberto Filmerio tezės Teiginiai grindžiami Biblija. Adomas turėjo valdžią savo vaikams ir jų palikuonims. Tėvo valdžia kyla iš Dievo ir yra absoliuti. Politinė valdžia kyla iš tėvo valdžios – potestaspatriavirsta potestas regia. Karaliaus valdžia negali būti kontroliuojama. Karaliaus nesaisto jo išleisti įstatymai. Karalius negali būti pašalintas ar baudžiamas.

17. Independentai: Džonas Miltonas (1608-1674) Svarbiausieji kūriniai: Ikonoklastas (1649) Anglijos žmonių gynyba (1651) Britanijos istorija (1670)

18. Džono Miltono idėjos Politinė valdžia kyla iš tautos, kuri yra suverenas: „Karalių ir magistratų valdžia yra ne kas kita, kaip tai, kas kyla iš tautos ir yra jiems patikėta bendram labui“. Tauta turi teisę pašalinti karalių ar net panaikinti monarchiją, net jei karalius „nėra tironas“. Karaliai yra įpareigoti užtikrinti salus populi. Nei viena laisva tauta negalėjo įsteigti absoliutinės monarchijos. Tauta turi teisę bausti tiek karalių, tiek ir valstybės pareigūnus.

19. Independentai: Džeimsas Haringtonas (1611-1677) Svarbiausias kūrinys: Okeanijos respublika (angl. TheCommonwealthofOceana), 1652.

20. Džeimso Haringtono idėjos „Valdžia yra įstatymų, o ne žmonių viešpatavimas.“ Įstatymų turi būti kuo mažiau (pakanka trisdešimties). Politinė valdžia turi būti proporcinga ekonominei galiai ar žemės nuosavybei. Pasisako už respubliką. Siūlo įsteigti dviejų rūmų parlamentą, kuris būtų kasmet atnaujinamas išrenkant trečdalį narių. Senatas svarsto ir siūlo, Tautos rūmai sprendžia: „Kaip aristokratija įkūnija valstybės išmintį, taip nuspręsti valstybėje priklauso visai tautai“. Teisė rinkti suteikiama 30 metų amžiaus savininkams vyrams. Vykdomoji valdžia suteikiama Magistratui, kuris renkamas iš Senato narių.

21. Leveleriai („Lygintojai“) Džonas Lilbernas (1614-1657)

22. Levelerių politinės idėjos Suvereni valdžia priklauso tautai, o parlamentas vykdo tik tautos deleguotas galias. Nuosavybės teisė, sąžinės, spaudos laisvės, prekybos laisvė, visų lygybė prieš įstatymą ir teismą skelbiamos neatimamomis prigimtinėmis teisėmis. Ragino panaikinti monarchiją, Lordų rūmus ir diduomenės privilegijas. Kasmetiniai, visuotiniai ir lygūs rinkimai, kuriuose teisė balsuoti suteikiama visiems laisviems vyrams. Kadangi gamta kiekvienam suteikė self-property, turi būti atkurtos pažeistos prigimtinės teisės. Reikalaujama lygiai pripažinti ir gerbti skirtingas religijas.

23. Digerių („Kasėjų“) politinės idėjos Politinės idėjos grindžiamos Biblijos nuostatomis. Teisė dirbti žemę ir gauti pragyvenimą yra kiekvieno individo prigimtinė teisė. Prigimtinėje būklėje viešpatavo bendra nuosavybė, kuri turi būti atkurta. Socialinių blogybių ir daugelio žmonių ydų priežastis yra privatinė nuosavybė („uzurpacija“).

24. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 4. Tomo Hobso (1588-1679) politinė ir teisinė doktrina. Prigimtinės būklės ir visuomenės sutarties koncepcija. Prigimtinė ir pozityvioji teisė. Absoliučios valstybės valdžios apologija. Mokymas apie valdymo formas.

25. Svarbiausieji Tomo Hobso kūriniai Filosofijos pagrindai: Apie pilietį (1642) Leviatanas arbaBažnytinėsirpilietinėsvalstybėsmaterija, forma irvaldžia(1651)(liet. k. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999).

26. Prigimtinė būklė (I) „Taigi akivaizdu, kad tuo metu, kai žmonės gyvena be bendros valdžios, laikančios juos visus baimėje, jie yra tokioje būklėje, kuri vadinama karu; ir dar tokiu karu, kuriame kiekvienas žmogus kariauja su kiekvienu kitu žmogumi. (...) Todėl visa, kas būdinga karo, kuriame kiekvienas žmogus yra kiekvieno priešas, laikui, būdinga ir laikui, kai žmonės gyvena be jokio saugumo, išskyrus vien tai, kurį jiems suteikia jų pačių jėga ir jų pačių išradingumas“.

27. Prigimtinė būklė (II) „Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nes darbo vaisia nėra garantuoti; todėl nėra vietos žemdirbystei, jūrininkystei, jūrų prekybai, patogiems pastatams, (...) o visų baisiausia – yra nuolatinė baimė ir prievartinės mirties pavojus. Žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas.“

28. Kaip pašalinti prigimtinės būklės trūkumus? Savisaugos instinktas, lenkiantis žmones į taiką, paskatina juos ieškoti išeities. Protas pasiūlo taikos sąlygas, kurių laikydamiesi žmonės gali susitarti. Šios sąlygos – tai vadinamieji prigimtiniai įstatymai.

29. Prigimtinio įstatymo samprata „Prigimtinis įstatymas yra proto surastas nurodymas ar bendra taisyklė, kuri draudžia žmogui daryti tai, kas pražūtinga jo gyvybei, ar atima iš jo priemones išsaugoti ir nepadaro to, kas, jo manymu, gali geriausiai jo gyvybę išsaugoti.“

30. Svarbiausieji prigimtiniai įstatymai Pirmasis ir esminis prigimtinis įstatymas: ieškoti taikos ir ją palaikyti. Žmogus turi būti pasirengęs, jeigu kiti yra taip pat pasirengę tiek, kiek jis mano esant būtina taikai ir savigynai, atsisakyti teisės į visu daiktus ir pasitenkinti, turėdamas tiek laisvės kitų žmonių atžvilgiu, kiek jis leistų kitiems žmonėms jos turėti jo atžvilgiu. Teisingumas: žmonės turi vykdyti jų susitarimus.

31. Likusieji (4-19) prigimtiniai įstatymai Dėkingumas Nešališkumas Lygus bendrų daiktų naudojimas Nė vienas žmogus nėra sau teisėjas ir kt. Prigimtiniai įstatymai gali būti sutraukti į vieną lengvą santrauką: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų.

32. Valstybė Valstybė atsiranda individams perduodant visą jų valdžią ir galią vienam žmogui ar žmonių susirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų valias paversti viena valia. Valstybė yra vienas asmuo, kuris įgaliotas panaudoti visą bendruomenės jėgą ir priemones, kaip jis manys esant būtina jų taikai ir bendrai gynybai. Tas, kuris įkūnija šį asmenį, yra suverenas. Valstybės tikslas – individo saugumas.

33. Valstybės įsteigimo pasekmės Pavaldiniai negali keisti valdymo formos. Aukščiausioji valdžia negali būti prarasta. Niekas negali protestuoti prieš daugumos paskelbtą suvereno įsteigimą. Suvereno veiksmų pavaldiniai negali smerkti. Pavaldinys negali nubausti suvereno. Suverenas pats sprendžia, kas yra būtina pavaldinių taikai ir saugumui. Suverenas nustato nuosavybę apibrėžiančias taisykles. Suvereno teisės nedalomos ir kt.

34. Valstybės formos Monarchija – kai atstovas yra vienas žmogus. Aristokratija – kai atstovas yra tik dalies žmonių susirinkimas. Demokratija (arba liaudies valstybė) – kai atstovas yra visų norinčiųjų dalyvauti susirinkimas. Apie geriausią valdymą: „Valdžia visomis savo formomis, jei tik jos pakankamai tobulos, kad gintų pavaldinius, yra tokia pati“.

35. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 5. Barucho (Benedikto) Spinozos (1632-1677 m.) mokymas. Prigimtinė būklės paveikslas ir visuomenės sutartis. Valstybės samprata ir jos formos. Valstybės valdžios galios ribos.

36. Svarbiausieji Barucho Spinozos kūriniai Etika, įrodyta geometrijos metodu (liet. Etika. Vilnius: Pradai, 2001). Teologinis-politinis traktatas (1670) Politinis traktatas (1677)

37. Prigimtinė būklė (I) „Kadangi protas nereikalauja nieko priešingo prigimčiai, tai jis reikalauja, kad kiekvienas mylėtų pats save, ieškotų sau naudos – to, kas iš tikrųjų naudinga, ir siektų viso to, kas žmogų iš tikrųjų veda į didesnį tobulumą, ir apskritai kad kiekvienas kiek galėdamas stengtųsi išsaugoti savo būtį.“

38. Prigimtinė būklė (II) Gamtoje galioja universalus įstatymas – kiekvieno siekis išlikti. Jis – prigimtinės teisės pagrindas. Prigimtine teisė egocentriška ir vertybiniu požiūriu neutrali. Kiekvienas siekdamas išlikti turi teisę panaudoti visas jam prieinamas priemones. Prigimtinių teisių apimtis priklauso nuo realios (faktinės) jėgos. Prigimtinė teisė draudžia tai, ko niekas nenori ar ko niekas negali. Prigimtinėje būklėje kiekvienas individas yra potencialus kitų priešas.

39. Visuomenės sutartis Visuomenės sutartimi individai įsipareigoja paklusti proto reikalavimams. Visuomenės sutarties tikslas – saugumo užtikrinimas. Prigimtinėje būklėje turėtų teisių „į viską“ (pirmiausia – teisės į savigyną) atsisakoma formuojamos aukščiausiosios valdžios naudai. Valstybės valdžiai nepriklauso tai, ko vykdymas negali būti užtikrintas atlyginimu ar bausmės grėsme. Valstybės valdžiai nepriklauso tai, kam dauguma nepritaria.

40. Laisvė kaip valstybės tikslas Principai, kuriais turi būti grindžiama valstybės valdžios veikla: Kiekvienas laisvas sakyti tai, ką galvoja; Laisvė gali būti suteikta kiekvienam be žalos valstybės valdžios autoritetui; Laisvė niekaip netrukdo taikai valstybėje; Įstatymai, nukreipti prieš teorijas ir idėjas, yra beprasmiški; Laisvė yra visuomenės klestėjimo sąlyga.

41. Valdymo formos • Monarchija: • Bloga monarchija • Gera monarchija • Aristokratija • Bloga aristokratija • Gera aristokratija • Demokratija

42. Demokratijos privalumai Susitarta, kad būtų nuspręsta taip, už ką nubalsavo dauguma. Teisė stoti valstybės tarnybon ir balsuoti suteikiama visiems piliečiams. Valdo įstatymas (beasmenis ir neutralus autoritetas). Užtikrintas piliečių lygiateisiškumas bei bendra nauda. Kiekvienas pilietis išlieka laisvas, nes neatsisako prigimtinės galios kažko kito naudai.

43. VII. Politinės ir teisinės teorijos Vakarų Europoje XVII a. VII. 6. Džono Loko (1632-1704) politinės ir teisinės idėjos. Prigimtinės būklės koncepcija. Valstybės kilmė ir tikslas. Valdžių padalijimo teorija. Būtinybė riboti valstybės valdžios galias.

44. Svarbiausieji Džono Loko kūriniai Du traktatai apie valdžią (1690) (liet. k. Esė apie pilietinę valdžią (Antras traktatas apie valdžią). Vilnius: Mintis, 1992.

45. Prigimtinė būklė „Tai yra būklė, kai žmonės laisvai savo nuožiūra veikia, disponuoja savo nuosavybe ir asmeniu pagal prigimtinį įstatymą, neprašydami nieko leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios. Tai yra ir lygybės būklė, kai visa valdžia ir visa juridikcija yra abipusė ir niekas neturi jos daugiau už kitą. (...) Prigimtinę būklę valdo prigimtinis įstatymas, kuris privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visus į jį besikreipiančius žmones moko, kad, esant visiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę“.

46. Prigimtinės būklės trūkumai Trūksta sukurto, įtvirtinto, viešai pripažinto įstaymo, kuris būtų pripažintas gėrio bei blogio matu ir bendru matu sprendžiant visus tarpusavio nesutarimus. Trūksta žinomo ir nešališko teisėjo, įgalioto spręsti visus nesutarimus pagal tam tikrą įstatymą. Dažnai pritrūksta galios paremti ir palaikyti teisingą sprendimą ir jį deramai įvykdyti.

47. Visuomenės sutartis „Nė viena politinė visuomenė negali egzistuoti ar išlikti neturėdama jėgos, kuri saugotų nuosavybę ir baustų visus visuomenės narius už nusikaltimus. Todėl politinė visuomenės egzistuoja tada ir tiktai tada, kada kiekvienas iš jos narių yra atsisakęs savo prigimtinės galios ir atidavęs ją į bendruomenės rankas. (...) Teisėju tampa pati bendruomenė, kuri, nustatydama nešališkas taisykles ir skirdama visuomenės įgaliotus žmones joms vykdyti, sprendžia visus nesutarimus, kurie gali kilti tarp jos narių kuriuo nors teisės klausimu, be to, įstatymo numatytomis bausmėmis baudžia už prasižengimus, padarytus atskiro nario bendruomenei (...)“.

48. Prigimtinių galių perdavimas Formuojamai aukščiausiajai valdžiai perduodamos galios: Galia daryti tai, ko reikia jo paties ir kitų apsaugai; Galia bausti už prasižengimus. Svarbu: Prigimtinės laisvės (galios) atsisakoma tiek, kiek to prireiks visuomenės gerovei, klestėjimui bei saugumui.

49. Valstybės tikslas Į valstybę vienijamasi tam, kad visi kartu gintų savo gyvybes, laisves bei valdas – tai, ką vadinu bendru vardu – nuosavybe. Valdžia niekada negali būti išplėsta daugiau negu reikia bendram labui, o privalo saugoti kiekvieno nusoavybę šalindama tą trūkumų trejetą, kuris prigimtinę būklę daro tokią nesaugią ir nelengvą.

50. Valdžios galios ribos Valdžia negali būti absoliučiai savavališka žmonių gyvybės ir nuosavybės atžvilgiu. Valdžia privalo veikti ne pagal naujus savavališkai susigalvotus įstatymus, o pagal paskelbtus nuolatinius įstatymus. Valdžia negali paimti iš žmogaus jokios jo nuosavybės dalies be jo paties sutikimo. Valdžia, būdama deleguota, negali būti perleista į kokias nors kitas rankas.