Download
1 / 15
170 likes | 714 Vues
Kristijonas Donelaitis. “Metai”. MOTERYS K. DONELAIČIO “METUOSE”. Vasarai pasirodžius, atsiranda nauji darbai, nauji rūpesčiai. Daržuose ir laukuose darbą dalinasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, pratinami netinginiauti ir vaikai:. “Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,
E N D
Kristijonas Donelaitis “Metai”
Vasarai pasirodžius, atsiranda nauji darbai, nauji rūpesčiai. Daržuose ir laukuose darbą dalinasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, pratinami netinginiauti ir vaikai: “Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos, Ir stulpai saulelės ant debesų prasiplatin. Ką mums rūp Plaučiūns – tesižino jis supelėdams. Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.” Iš “Vasaros darbų”
O moterys, lyg tos bitutės, suspėja visur padirbėti, ką reikia: suspėja vaikus auginti ir auklėti, nepamiršta lauko ir daržo darbų, padeda vyrui, ruošia maistą ir dar visus rengia siūdintais drobiniais apdarais, kad netektų vasarą vaikams nuogiems lakstyti ar „sulopytus“ drabužius vilkėti, o žiemą nešaltų, tad išaustas drobes, iš kurių bus siūdinamas apdaras, balina prieš vasaros saulę. O drobės blizga tarsi sniegas ant pavasario lankų.
Jau buvo užsiminta, kad K. Donelaitis moteris tarsi skirsto į viežlybąsias, pavyzdingas ir tingines, kurias pabara ir gėdina, bet dar derėtų minėti, kad autorius jas skirsto dar gi į dvi grupes pagal tautybes: tai moterys lietuvės ir „vokiečių gaspadinės“. Taigi priešpriešos atsiranda ne tik tarp moterų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. O iš vis blogiausia tai, ką pabrėžia K. Donelaitis, kad šių kultūrų žmonės sumišo nė savo kalbos nesistengdami išlaikyti ir branginti „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Dėl to apie buvusius laikus su pilna ilgesio gaidele prabyla :
Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas, Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė. Iš „Vasaros darbų“
Vokiečių paveiktos lietuvaitės „krosytų marginių nekenčia“, o „klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais“ vaikščioja, ogi ir „nenaudėlės mergaitės su kedalačiais, / lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.“. Rodos jau ir to pakaktų, bet Donelaitis akcentuoja ir tai, kad jau ir maistą lietuviška pradeda niekinti – tarsi taip paskutiniai būriškumo likučiai dingtų. Dar „vasaros darbuose“ nelieka užmirštas grybavimas bei riešutavimas, primenant moterims apie ilgus žiemos vakarus, praleidžiamus prie ratelio, kada „ paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą“ ir praskaidrina „ jų glūpas šnekas ir zauną visa nutildo“. Ir jei susėdus moterims ką verpt nebus riešutų, tai „[...] pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių, / Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.“ Ir atsitinka vėl gi priešingai, nes vokiečių moterų esama stropesnių, kurios daug kur lenkia savo apsukrumu moteris lietuves:
Bet ir su riešutais saldžiais jau pasidarė. Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko, Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė. O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį, Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė. Iš „Vasaros darbų“
O taip atsitinka ne tik su riešutais, bet ir su grybais. Vokietės „ Plempių, rudmėsių, storkučių bei baravykų / Jautakių ir baltikių, gruzdų irgi bobausių / Bėgdamos į gires jos sau taip daug pasirovė“, kad juos „vis džiovint į kakalį šauja.“ ir net į turgų vežti ir parduoti ketina, o lietuvės per savo tinginį ir vėl liks neragavusios. Šitaip Donelaitis vėl moteris pagraudena, kad „ žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.”
Vasarą išgyvenus ir rudeniui atėjus, moterys stropiai triūsia virtuvėje: „didina stungius [...], tarškina puodus. Vienos sau kamuoto titnago ieško, kitos sav iš autų purnelį svilin, trečios skauradą šiūruoja Ir, kad daug ugnies [...] po katilu degtų, Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia, ketvirtos džiovintą pagalį skaldo.“ , ir galiausiai „pietums nupenėtą šutina gaidį“. Bet moterys išmano ne tik audimą, verpimą, maisto ruošimą ir ūkio reikalus, bet gi sumanios esti ir medicinoje. Ne visos lietuvės yra tinginės. Nors „Metuose“ ir neminima žolininkystė, tačiau visa tai galime atsekti tada, kai yra sumušamas Dočys, o moterys jį tepaliukais ir žolelėmis gydo:
Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų, O Selmykė su Berge tepalų padarytų Dočį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai. Iš „Rudenio gėrybių“
Apibendrinant reikėtų pasakyti, jog dauguma lietuvos moteriškių K.Donelaičio poemoje “Metai” apibūdinamos kaip darbščiosios bitutės, visus lengus ir sunkius darbus dirba. Tačiau būta ir tinginių kurias rašytojas stengiasi sugėdinti.
