MANO MAŽOJI TĖVYNĖ

1. MANO MAŽOJI TĖVYNĖ PROJEKTINIS DARBAS PARENGĖ 12 KLASĖS MOKINĖ SABINA BOGDANOVIČ PROJEKTO VADOVĖ: LIETUVIŲ KALBOS VYRESN. MOKYTOJA IRENAZACHAREVSKIENĖ ZUJŪNAI, 2006

2. Turinys Įžanga Buivydiškės Buivydiškių istorija Buivydiškių parkas Zujūnai Zujūnų istorija Zujūnų vidurinė mokykla Pilaitė Pilaitės istorija Pilaitės parapija Vilniaus verbos Iš ko gimsta verbos? Pasiruošimas darbui Verbų pynimas Darbopabaiga

3. Įžanga Pradžioje buvo klausimai: • Kiek metų Zujūnų mokyklai? • 2. Kas yra žinoma apie Zujūnus ir jų apylinkes (Buivydiškes, Pilaitę)? • 3. Vilniaus verbos – ar tai retas liaudies meno pavyzdys? Kruopštus, kūrybinis darbas. Rezultatas - pristatomas darbas. Į turinį

4. Vietovių žemėlapis Vilniaus r. Zujūnų vid. m-kla Bieganka Šaltochnė Kimsinė Buivydiškių dvaras Pilaitės dvaras Spanguolinė Į turinį

5. Buivydiškės • Buivydiškės, arba Budziviškės minimos XII a. kryžiuočių kronikose. • Dvarvietė yra dirbtinai supiltoje kalvoje. • Šiandieną taibesiplečiantis virš 1500 gyventojų miestelis Vilniaus rajone, prie pat Vilniaus miesto šiaurės vakarinio krašto, greta Zujūnų. Žemėlapis Į turinį

6. Buivydiškių istorija • Priklausė Pilaitės pilies valdomai teritorijai (galėjo būti vadinamos Šventaragio Suderve). • XVa. antrojoje pusėje arba XVI a. pirmojoje pusėje dvarai suskilo. • Po bevaikio Vaitiekaus Šventaragio mirties, iki 1790m., Buivydiškės priklausė Radviloms. • Paskutinis Buvydiškių dvaro savininkas -Dmitrijus Baturlinas ir jo duktė Liudmila (valdė 1900-1940 m.). Buivydiškių dvaras Žemėlapis Į turinį

7. Dvaras dažnai buvo perpardavinėjamas. • 1953 m. buvusiame dvare įsikūrė tarybinis ūkis. • 1961m. įsteigtas Buivydiškių žemės ūkio technikumas. • 1990 m. tarybinis ūkis privatizuotas, nuo 2001-09-01 žemės ūkio technikumas įtrauktas į Vilniaus kolegijos struktūrą. Buvęs Buivydiškių žemės ūkio technikumas, dabar – Vilniaus kolegija Į turinį

8. Buivydiškių parkas XVII a. formuojamam parkui įtakos turėjo triaukštės terasos. Jos kartu su tvenkiniais sudarė pagrindinius parko akcentus. Medžiai sodinti eilėmis, bet ne alėjomis. Jie buvo karpomi. Nuo terasų parko centre takai vedė į pastatus, sodus, gėlynus. Iki šiol parke yra išlykę tvenkinys, trys kalnai su tilteliais. Į turinį

9. Senajame parke išlikęs geometrinis komponavimas. Dabar parke auga 19 vietinių rūšių medžių ir krūmų. Senojoje parko dalyje stūkso du stambūs ąžuolai, auga klevai, liepų eilės, ošia vinkšnos. Išradingiau susodinti 6 liepų ir 6 klevų lizdai. Naujasis parkas mišraus plano. Čia žaliuoja gražus paprastųjų eglių medelynas, jaunas pušynas ir beržynas. Auga net 5 rūšių lanksvos. 1960 m. naujojo parko projektą sukūrė architektas A. Tauras. Į turinį

10. Zujūnai Zujūnai — gyvenvietė Vilniaus r. (apie 1500 gyv.), vakarinis Vilniaus priemiestis, seniūnijos centras. Yra vidurinė mokykla, dvi maisto prekių parduotuvės, viena ūkinių prekių parduotuvė, degalinė-parduotuvė, motelis, kuriame yra pirtis, biliardinė. Į turinį Žemėlapis

11. Zujūnų istorija • Manoma, kad šiandieniniai Zujūnai – tai buvusi Bieganka. • Iki 1750 m. Bieganka, Gineitiškės, Dūkštos priklausė Daratai Daubarienei (iš kunigaikščių Giedraičių giminės). • 1750 (1743) m. pagal D. Daubarienės testamentą šios vietovės atiduotos pijorų globai. • Po 1831 m. sukilimo LietuvojeGineitiškių palivarkas bei Bieganka buvo konfiskuotos iratiteko kažkokiam valstybės tarnautojui Porembskiui. • Pirmą kartą Zujūnai yra minimos XIX a. pabaigoje. Žemėlapis Į turinį

12. Pirmosios žinios apie Zujūnų kaimą aptiktos tik XIX a. pabaigoje. Tai buvo mažas kaimelis. • I-ojo pasaulinio karo metais Zujūnai buvo sudeginti. Buvo likusi tik viena pirtelė prie Kimsinės. • Po II-ojo pasaulinio karo čia buvo nedidelis kaimelis, viena eilė namų abipus kelio Buivydiškės — Pustalovka. Stovėjo apie 30 namų. • Nuo 1960 metų Zujūnai pradėjo plėstis, kai norintiems statyti namus Buivydiškių ūkio-technikumo darbininkams ir tarnautojams čia buvo skiriami sklypai statybai. Žemėlapis Į turinį

13. Vilniaus r. Zujūnų vidurinė mokykla 2004-2005 mokslo metais mokykloje mokėsi 198 moksleivių, juos mokė 26 mokytojai. Žemėlapis Į turinį

14. Senoji mokykla Senos mokyklos pastatas (1974 m.). • Pirmos žinios apie mokyklą šioje vietovėje yra LCV archyve 1925-12-1. • Mokykla buvo Riešės apygardos Buivydiškių kaime. Joje dirbo du mokytojai, kiek tuomet mokėsi mokinių neparašyta. • Ją įkūrė vienuoliai. Manoma, kad apie 1910-1920 metus iš Buivydiškių dvaro savininko D. Baturlino Dominikonų vienuolynui buvo nupirkta 6 ha. žemės. • Buvo pastatyti du mediniai pastatai. Tai buvo vienuolės Marios Gryniewicz kraitis vienuolynui. • Mokyklosįrengtoje koplyčioje sekmadieniais ir per šventes vykdavo šv. mišios, kurias aukodavo Dominikonų bažnyčios kunigas. • 1968 m. pastatyta nauja mokykla Zujūnų kaime. Žemėlapis Į turinį

15. Vietinio jaunimo šokių ansamblis mokyklos kieme (1935 m.) Šiandieninis Zujūnų jaunimas dainuoja ir šoka naujosios mokyklos salėje 2005-2006mm. Į turinį

16. Pilaitė Pilaitė – tai pats jauniausias Vilniaus miesto mikrorajonas, viena iš svarbiausių Vilniaus miesto plėtros teritorijų, kurioje intensyviausiai plėtojama statybų, komercinė ir gamybinė veikla. Gyvena daugiau nei 16 tūkst. žmonių. Žemėlapis Į turinį

17. Pilaitės istorija Pilaitės prūdai Pilaitė - kryžiuočių kronikoje minima Visvaldės pilis (Wissenwalde - Stumbrų giria). • Manoma, kad čia gyveno Lizdeikos įpėdinis Gintautas (1350-1387). • Nuo XV a. piliakalnis ir šalia jo buvusi gyvenvietė priklausė Viršilų dvarui. • XVI a. antroje pusėjeatiteko Hlebavičių, paskui Kukievičių šeimai. • Nuo XVII a. pradžios iki 1773 m. Pilaitė priklausė jėzuitams. • 1773-1827 - Kukievičių šeimai. Pilaitės dvaras Žemėlapis Į turinį

18. Pilaitės vandens malūnas • 1827-1832 mdvaras priklausė Vilniaus Universitetui. • 1832-1880 m. M. Fričinskis liko Pilaitės ūkio valdytoju, o vėliau ir nuomininku (ūkis jam atiteko amžinam činšui). • 1880 iki II-jo pasaulinio karo priklausė rusų turtuoliui Pimenovui. • Po antrojo pasaulinio karo čia įsteigtas Žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis, • 1961-1965 – Buivydiškių žemės ūkio technikumas, • 1965 pervardintas į Buivydiškių tarybinį ūkį-technikumą. • 1990 m. tarybinis ūkis buvo privatizuotas, įsikūrė kelios žemės ūkio bendrovių.Ūkio bendrovės žlugo. Į turinį

19. Pilaitės parapija 1782m. Pilaitėje buvo pastatyta medinėŠv. Archangelo Rapolo bažnyčia, o 1784 m.- įkurta Pilaitės parapija. (Manoma, kad anksčiau čia buvo jėzuitų koplytėlė). Bažnyčia buvo sunaikinta 1794 m. sukilimo ar prancūzų žygio į Rusiją 1812 m. 1999-02-17 buvo įsteigta Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) parapija. Kol buvo statomi parapijos namai ir koplyčia, Šv. Mišios būdavo aukojamos Martyno Mažvydo mokyklos sporto salėje. 2001 rugsėjo 8-ąją buvo iškilmingai pašventinti Vilniaus Pilaitės parapijos namai ir koplyčia. Naująją Šv. Juozapo koplyčią ir parapijos namus suprojektavo arch. R. Krištopavičius. Vitražus – arch. M. Šaliamoras. Į turinį

20. Vilniaus verbos • Minėtosios apylinkės žymios tuo, kad iki 1987 m. tai buvo vienintelė vieta, kur pinamos savitos, įvairiaspalvės sausos puokštės - plačiai žinomos Vilniaus verbos. • Pačios puošniausios verbos buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių,Pilaitės-Sudervės pusės link. • Vilniaus verbos – išskirtinė tautodailės rūšis, neturinti analogų pasaulyje. Tai vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių.Tai mano, mūsų krašto paveldas. Į turinį

21. Pirmasis šias verbas 1847 m. paveiksle „Lietuvaitė su verbomis" nutapė dailininkas Kanutas Ruseckas. Jono Bulhako nuotrakoje Vilniaus palmės Kaziuko mugėje. (Apie 1928-1930m.) Į turinį

22. Šis amatas perduodamas iš kartos į kartą. Mokamasi jų subtilybių, papildant turimą patirtį. Salotės gyventoja,VGTU studentė (Zujūnų mokyklos absolvėntė), I. Kozlovska su savo pintomis verbomis. Zujūnų seniunyjos jaunoji verbų pynėja Į turinį

23. Tradicinės Vilniaus verbos buvo trejopos: apvaliosios, vienpusės plokščiosios arba tik sausų gėlių žiedų puokštelės, pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą. • Dabar jos dažnai išplatinamos į šonus, pripinant tarsi medžio šakas, daromos dažnai iki metro ir aukštesnės, dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau. • Dabartinės verbos prarado buvusį tradiciškumą, kompozicijos subtilumą bei liaudiškumą, tačiau labiau atspindi gamintojo fantaziją. Į turinį

24. Trečiajame dešimtmetyje paplito rykštelinės verbos, rišamos iš motiejukų ir kultūrinių šlamučių, rugių varpų, o ketvirtajame – iš avižų šluotelių. Jos būna su smulkiomis viršūnėmis ir be jų, kartais apačioje arba tarp vainikėlių įterpiant motiejukų galvučių, kilpų, pataisų, katpėdėlių, avižų kuokštelių ir kt. 1970 metais pradėtos daryti plokščiosias verbas, savo forma primenančias paukščio plunksną. Nuo viršūnės iš vienos ir kitos virbo pusės rišama motiejuko ar rugio varpa, ir taip kartojama iki verbos kotelio. Prie virbo, tarp varpų, įterpiama sausučių arba šlamučio žiedų. Iš abiejų pusių dedami skirtingų spalvų žiedai, todėl vienaip ar kitaip verbą pasukus, atrodo kaip kita atmaina. Dažnai pririštų varpų viršūnės prilenkiamos prie koto, jos primena širdelės formos rėmelį. Į turinį

25. Iš ko gimsta verbos? Verbų rišimui pradedama ruoštis dar pavasarį, sėjant žolynus, o vasarą juos renkant. Verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų, iš samanų, bruknienojų, pataisų, gluosnio, katpėdėlių ir šlamučių, rausvųjų sausučių, smiltyninių šlamučių, paprastųjų ir pievinių kraujažolių, kiškio ašarėlių. Ypač žolynų paįvairėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Paplito jonažolės ir kraujažolės, karšulis. Devintajame dešimtmetyje ypač paplito figūrines, susuktos iš rugių varpų verbos, jos dažnai primena karūną, todėl vadinamos karališkosiomis. 1990 m. verboms jau buvo renkamos 45 įvairių lauko ir kultūrinių augalų rūšys. Viršūnėms iš jų panaudojama 11 augalų rūšių. Į turinį

26. Pasiruošimas darbui • Pilaitės, Buivydiškių apylinkių verbų pynėjos ir pynėjai (dažnai tuo užsiima ir vyrai) augalų važiuoja į Dūkštas, į Trakų, Varėnos rajonus. • Surinkti augalai sukabinami kuokšteliais pastogėje arba paskleidžiami ant namo aukšto. Svarbu, kad džiūdami jie nesusirangytų. Neišlyti vasaros žiedai būna tvirtesni, skaistesnių spalvų, iš jų padarytos verbos gražesnės ir patvaresnės. • Antrajame mūsų XX a. dešimtmetyje augalai jau buvo dažomi aniliniais dažais. • Miško augalai ir nendrės verbų viršūnėms renkamos jau prasidėjus gamybos sezonui. Į turinį

27. Verbų pynimas • Dabar verbų pynėjos darbą pradeda ir anksčiau. • Prie 20-60 cm ilgio lazdelės rišami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai. Sausi žolynai prieš rišimą, kad netrupėtų, apipurškiami vandeniu. • Verbų gamybai tereikia peilio ir žirklių. • Seniaupats verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių iki Verbų sekmadienio. Į turinį

28. Aplinkui tiesaus lazdyno virbo viršų dedama lendrūno arba nendrių, smilgų ar dar kitokių augalų kuokštelių ir stipriai apvyniojama siūlu. Tai viršūnė. • Suformavus viršūnę ir dešine ranka pamažu sukant virbą su kaire prie jo klostomi žiedai ir renkamas raštas. • Dirbant svarbu, kad siūlas būtų gerai įtemptas. Kartais jį meistrės prilaiko dantimis, kartais kita ranka. • Sukant virbą, gėlių žiedai prie jo privyniojami siūlu, rugių ir motiejukų varpų pritvirtinamas vienas galas, o kai viršūnės atlenkiamos žemyn, abu galai. Į turinį

29. Dažnai varpos vyniojamos apie virbą arba iš jų daromos kilpelės. • Motiejukai virbą apjuosia tvirtai ir lygiai, tuo tarpu rugių varpų akuotai susišiaušia. • Rišėjai, įvairiai derindami augalų rišimo prie virbų būdus, padaro be galo įvairių verbų. • Kaitaliojant žiedelių spalvą, surišama vis kitokią verbą. Į turinį

30. Mūsų kultūrai, taip pat ją išlaikiusių protėvių kapams greitai bus pusšešto tūkstantmečio. Cheopso piramidžių dar nebuvo, o prie Baltijos rytinių krantų gyvenančios tautos žinojo gimtosios žemės, kultūros ir žmogaus vienybės principus ir tais principais ugdė žmonių vienybės struktūrą – gimtinę. Tautinėmis gimtinės formomis pulsuojantis praeities kartų patyrimas yra vertinga informacija, padedanti suvienyti dabartyje praeitį ir ateitį, padeda gyvuoti tautai. Į turinį

31. Ačiū už dėmesį.