Darbą atliko Gertrūda Rudaitytė

1. Literatūra (kultūra) Maironis sąmoningai formavo Vilniaus –senosios ir amžinosios Lietuvos sostinės – refleksiją. Kaip Vilnius vaizduojamas Maironio ir šiandienos Lietuvos poezijoje? Darbą atliko Gertrūda Rudaitytė

2. Vilnius − didžiausias Lietuvos miestas, įsikūręs Neries ir Vilnios upių slėniuose. Pirmą kartą paminėtas 1323m. Sostinės senamiestis 1994m. UNESCO įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

4. Vilnius, dabartinė Lietuvos sostinė su išlikusiais Gotikos, Renesanso, Baroko, Klasicizmo meno kūriniais, iškyla dabartinio žmogaus vaizdinyje.

5. Kas XIXa. pab. – XX a. pr. pradėjo formuoti Vilniaus, kaip senosios ir amžinosios Lietuvos sostinės refleksiją?

6. Jonas Mačiulis – Maironis, gimęs Raseinių rajone prie Dubysos, mokęsis Kaune, vėliau studijavęs ir dirbęs Peterburge ir, rodos, su Vilniumi neturėjęs nieko bendro, į Vilnių jis atsigręžia sąmoningai.

7. „Vilnius prieš aušrą“ Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmaisDunkso tarp kalnų plačiai!Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmaisDengia! Jis miega giliai!Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?Kame galybė ir pranokėjai?Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,Kuriuos skleideiLietuvai, mūsų tėvynei?Negreit su saule išauš dar rytas!Miega aplinkui naktis.Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,Iš debesų tenušvis...Norėtum brangią išvysti pilį,Kur garsūs amžiai užmigę tyli,Kai Vilnius buvo mums kaip akis,Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinėsAšara krinta griaudi?Gailiesi, amžius didžius atminęs?Praeitį brangią liūdi?Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;Pabudę paukščiai pagiriais šneka;Laikai juk mainos: slėgė pikti, -Nušvis kitiLietuvai, mūsų tėvynei.

8. Lyrinis aš personifikuoja naktį, apsigaubusią tamsiu rūbu, kuris dengia visą miegantį miestą, naktis – tai sunkūs carinės priespaudos metai. Eilėraščio žmogus kreipiasi į Vilnių tarsi į gyvą būtybę, klausdamas, kur viskas pradingo: „Kame tas garsas, kuriuo skambėjai? Kame galybė ir pranokėjai?“, lyg norėdamas prižadinti, priminti garbingus praeities laikus ir suteikti jėgų atgimimui. Lyrinis subjektas tiki, kad saulė išsklaidys nakties tamsas, o Vilnius vėl bus toks, kaip anksčiau, kai visiems lietuviams jis buvo kaip akis.

10. Taigi Maironis sąmoningai formavo Vilniaus –senosios ir amžinosios Lietuvos sostinės – refleksiją. Tikėdamas, jog jis ir vėl taps lietuvių akimi, Lietuvos sostine, apie kurią legendinis vilkas pranešė visai Europai.

11. Vilnius – tai jaunystės miestas, didžioji meilė vieno žinomiausių XX a. kūrėjų pasaulyje, lenkų poeto, prozininko ir eseisto Česlovo Milošo.

12. „Vilnius man yra debesų miestas. Nejuokauju, bet dangus virš Vilniaus iš tiesų yra scena nuolat besikeičiančio debesų teatro, kuris harmoningai dera su barokine miesto architektūra“, - teigia Č.Milošas

13. Vilnius jam buvo „atskaitos taškas, normalios būties galimybė“...

14. „Kelionė į Vilnių – tai žygis į legendos ištakas. Juk romantizmas prasidėjo Vilniuje. Jo gatvėmis gali klajoti vietoje kelionių vadovo laikydamas rankoje poezijos tekstus, kurie pasako viską.“

15. „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Tikra palaima mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.“ 

17. Akmuo prie akmens žmogus prie žmogaus Vilnius Just.Marcinkevičius

18. Eilėraščių rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ poetas pateikia ciklą „Rudeninė puokštė Vilniui“ ir išaukština šį daugiakultūrinį miestą, jo istoriją, grožisi įvairių laikmečių architektūra, jo „akys pasigauna/ senamiesčio detalę/ ir nešasi apžiūrinėdamos“.

19. Stiklinis daugiaaukštiskunigaikščiui Gediminuijo sapną aiškina Just. Marcinkevičius

20. Eilėraščiuose harmoningai siejasi mitas ir šiandiena. Tai, kad praeitis Just.Marcinkevičiui atrodo vertinga, rodo ir dažnos poeto aliuzijos į kunigaikščius, žinomų istorinių asmenybių paminėjimai, okupacijos metų atspindžiai ir Sąjūdžio apdainavimas.

21. Vilnius Justinui Marcinkevičiui – tai istorija ir istorijomis alsuojantis miestas.

24. Miesto kultūra daugiausiai impulsų davė šių laikų poetei Juditai Vaičiūnaitei, kuri be galo mylėjo Vilnių, jo istoriją ir kultūrą.

25. Vilnius – jaunystės ir meilės miestas. Čia atpažįstamas kiekvienas akmuo, čia palinksta erškėtrožė virš mėsininko prekystalio, čia prabėga mergaitė, čia iš kavinių kvepia kava ir vanilė.

26. Jos eilėraščiuose ir šurmuliuojančios šventės (Žolinė Sereikiškių parke ar Kaziuko mugė su įvairiaspalvėmis verbomis), ir tylus džiaugsmas pirmąja pavasario šviesa.

30. „Vilnius pilnas istorijos... Vilnius visais metų laikais. Miestas tartum gyvas organizmas, jaučiu jo buitį ir būtį. Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą“.

31. Vilniaus Vaičiūnaitės kūryboje atsiskleidžia keturiais glaudžiai tarpusavyje susijusiais aspektais: kaip mitologinis - istorinis, architektūrinis, gamtiškasis miestas ir kaip dvasinio gyvenimo forma.

32. Svarbi senoji Lietuvos istorija – didžiųjų kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Kęstučio laikai.

33. Cikle „Pilis“ kalbama apie istorinio Vilniaus įkūrimą, kai buvo kviečiami atvykti geros valios amatininkai ir statyti akmeninio miesto.

34. J.Vaičiūnaitės poezijoje ryški renesansinio laikotarpio vizija, kai Vilnius buvo puošnus karalių miestas.

35. Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija atskleidžia pačią Renesanso dvasią.

37. Eilėraščiuose minimas Vilniaus universitetas, jo kultūrinis sąjūdis, Adomas Mickevičius (ciklas „Vitražas Vilniaus universitetui“).

38. Cikle „Bėgsmas“ kalbama apie Napoleono laikų Vilnių („Kai bėga tironas, / kažko kraupu ir graudu, ir gėda...“).

39. Gretindama kultūrą ir gamtą, praeitį ir dabartį, sakralumą ir kasdienybę poetė perteikė miesto dvasią.

40. Šią Vaičiūnaitės kūrybos savybę pastebėjo Marcelijus Martinaitis: „Jos pasaulis, jos Vilnius yra gyvas ir amžinas, nuolat pasikartojantis vyksmas, čia tampantis menu, architektūra, čia vėl grįžtantis į gyvenimą, į gatvę, aikštę, šventovę, mirusiųjų bruožais atsikuriantis gyvųjų veiduose.“

42. „Vilnius - tai Lietuvon įstatytas tamsus talismanas.“ MoišėKulbakas