Download
1 / 91
920 likes | 1.18k Vues
Tema Nr. 3 Kriminologinės teorijos. Antropologinės teorijos : Grynai biologinės (prigimties) teorijos: 1. Protinio atsilikimo teorijos; 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;
E N D
Tema Nr. 3Kriminologinės teorijos Antropologinės teorijos: • Grynai biologinės (prigimties) teorijos: 1. Protinio atsilikimo teorijos; 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos; 3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai); • Psichologinės - psichiatrinės teorijos: 1. Psichoanalitinės teorijos; 2. Neutralizacijos teorijos; 3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos); 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.
Tema Nr. 3Kriminologinės teorijos (2) Klinikinė kriminologija. Sociologinės teorijos: 1. Socialinės dezorganizacijos teorija; 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija; 3. Anomijos teorija; 4. Kultūrų teorijos; 5. Įtampos teorijos; 6. Subkultūrų teorijos. 7. Stigmatizacijos teorijos.
Tema Nr. 3Kriminologinės teorijos (3) Kitokios kriminologinės teorijos: • Neoradikalioji kriminologija; • Feministinės teorijos; • Viktimologinės teorijos;
1 klaus.:Antropologinės teorijos(1) Visas antropologines teorijas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: • grynai biologines (prigimties) teorijas; • psichologines - psichiatrines teorijas. Grynai biologinės (prigimties) teorijos Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų. Toks asmuo turi ypatingų savybių, jis yra pavojingoje būsenoje, jį galima atpažinti pagal specifinius požymius ir tai galima atlikti dar iki nusikaltimo padarymo. Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra pavojingoje būsenoje.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(2) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs žmogaus testavimai. JAV kriminologas H.H.Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto testus. Rezultatas - apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę. Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus. Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės pažeidėjai). Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio. Padarytos išvados: • Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo. • Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(3) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos 20 a. 2-3 dešimtmečiuose prot. atsilikimo teorijos pelnė masinį pripažinimą, jų pagrindu buvo pradėtos taikyti sterilizacijos ir kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika – rūšies pagerinimas, atimant teisę iš nepilnaverčių visuomenės narių turėti palikuonių. Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 – 1935 metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys - nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio. Šeimų linijų nusikalstamas elgesys pradėtas aiškinti socialinio paveldimumo mechanizmu, kad neturtingų šeimų vaikai neturi galimybių vystyti savo gabumus.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(4) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 1. Protinio atsilikimo teorijos. Galutinį tašką eugeniniams nusikalstamumo reguliavimo metodams ko gero padėjo tai, kad per II Pasaulinį karą vokiečiai taikė eugenikos metodus, vykdė genocidą. 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo išvaizda – kūno sandara. 1924 m. M.G.Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus - apie 1/3 įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(5) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos E.Hooton’asišmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenusikaltėlių. 1939 m. jis paskelbė išvadas - nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio. Sutuoktiniai Sh. ir E.Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60% nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%. Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo su asmens kūno sandara. Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(6) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos. Jų nuomone, veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį nusikalsti. 1959 m. Glueck’ai pasiūlė nusikalstamo elgesio prognozavimo sistemą (lentelę) sudarytą iš dviejų dalių: 1) vaiko socialinių sąlygų šeimoje nustatymo skalė, 2) vaiko psichologinių - psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė. Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas apie 90%. Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą. 7 - ame dešimtmetyje ja remiantis vaikai iš anksto, dar iki teisės pažeidimų padarymo, buvo talpinami į specialios paskirties mokymo įstaigas.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(7) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 20 a. 2-5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui - nusikaltimų geno paieška. 1) Dvynių metodas • Tyrinėjami dvyniai - lyginami monozigotinių ir parazigotinių dvynių elgesio panašumai ir skirtumai. • Nustatyta, kad iš padariusių nusikaltimus dvynių abu monozigotiniai dvyniai net iki kelių kartų dažniau (iki 100%) padaro nusikaltimus nei abu parazigotiniai dvyniai (iki 36%). • Toks dėsningumas buvo laikomas nusikalstamo elgesio genetinio paveldimumo įrodymu.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(8) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 1) Dvynių metodas. Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų: 1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas); 2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas dėl mažos šių tyrimų imties (būdavo ištiriama tik iki kelių dešimčių dvynių porų). Šiuose tyrimuose nebuvo tokių atvejų, kad monozigotiniai dvyniai ankstyvoje vaikystėje ar kūdikystėje būtų buvę išskirti ir augę visiškai skirtingomis sąlygomis (kad būtų kuo mažiau sukaupę socialinės patirties). Vėliau buvo surasta 130 monozigotinių dvynių, kurie nuo anktyvos vaikystės buvo išskirti ir augo skirtingose šeimose. Dvyniai gyveno nepanašų gyvenimą, tačiau nebuvo užregistruopta nė vieno nusikaltimo, kurį padarė tokie dvyniai.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(9) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos 2) Giminaičių tyrimai. Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai. Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažiau nusikaltėliai, negu smulkių nusikaltėlių giminaičiai. Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas - nėra atribota biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(10) Grynai biologinės (prigimties) teorijos 3. Genetinės teorijos. 3) Chromosomų anomalijų tyrimai. 20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis, taip vadinamų XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų poros, nuo kurių priklauso lytis: XX - moterų, XY - vyrų. Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje nusikaltėlių identifikavimui - jos pagalba buvo atskleisti keli neeiliniai nusikaltimai (serijinės žmogžudystės). Pirmuoju kriminologiniu tyrimu buvo pateikti sensacingi duomenys - tarp nusikaltėlių yra kelis kartus daugiau asmenų su tokia genetine anomalija nei tarp ne nusikaltėlių. Vėlesniais tyrimais ši išvada buvo paneigta. Taip pat nepasitvirtino teiginys, kad būtent ši anomalija (papildoma Y chromosoma) nulemia ypač agresyvų žmogaus elgesį, nes tik apie 9 % iš nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, yra nuteisti už smurtinius nusikaltimus.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(11) Grynai biologinės (prigimties) teorijos PASTABOS: Ko gero stipriausią smūgį visoms biologinėms teorijoms sudavė tai, kad kai kurių tyrimų duomenimis net 90 – 100 % apklaustų asmenų ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus (baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke apklausta 2 000 gyventojų. 91% atsakė “taip”. Kitas faktas prieš genetines nusikalstamumo teorijas - su amžiumi žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika nesikeičia. Dabar atsirado teorinė galimybė galutinai išspręsti genetinės nusikalstamumo kilmės klausimą. Nusikaltėlio klonavimas ir jo klonų augimas visiškai kitokiomis sąlygomis nei augo “genetinis šaltinis” bei atskirų klonų auginimas visiškai skirtingomis sąlygomis leistų gana vienareikšmiškai spręsti nusikalstamo elgesio paveldimumo klausimą.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(12) Grynai biologinės (prigimties) teorijos. PASTABOS. Jau paskelbta, kad iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams. Tai leis žymiai tiksliau įvertinti, kiek žmogaus elgesys, asmeninės savybės yra nulemtos biologinių, genetinių faktorių. Tai galėtų tapti grynai biologinių teorijų atgimimu arba dar labiau jas nustumtų tik į istorinę kriminologinių idėjų sritį.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(13) Psichologinės-psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos: Jų pagrindą sudaro idėja, kad žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės impulsai. Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas, nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų įvardijimas. Psichoanalizė - tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas, slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(14) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos Šios teorijos siejamos su S.Freud’o asmenybės idėjomis: Asmenybę sudaro trys dalys - Id, Ego ir SuperEgo (Tai, Aš ir SuperAš): • Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai: savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo principu, jis negali būti vertinamas racionalumo ar moralės požiūriu; • Ego- tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo veikimo pagrindas racionalumas; • SuperEgo - tai tradicijos, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais: “Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius, vertintojas.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(15) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos S.Freud’o asmenybės idėjos Tarp Id ir SuperEgo dažniausiai egzistuoja įtampa, konfliktas. Asmuo elgiasi nusikalstamai, kai šiame konflikte nugali Id (žmogaus instinktai). Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį. Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija. Pagal šią teoriją žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Jei jis bus užslopintas jėga iš išorės, tai pasireikš autoagresija - savęs žalojimai, savižudybės. Todėl socialiai pageidaujamiausia forma būtų sukurti alternatyvas (socialiai pageidaujamas, neutralias ar bent mažiau žalingas), į kurias žmogus galėtų nukreipti savo agresiją, išsilieti.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(16) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 1. Psichoanalitinės teorijos. S.Freud’o asmenybės idėjos. Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio motyvaciją. PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kt.). Freud’o psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose – stengiamasi padėti nusikaltėliui suprasti, kuo pasireiškia jo vidinis pažeidžiamumas, kad jis galėtų harmonizuoti savo asmenybę, išmokti iškęsti kraštutinai nemalonius pojūčius, iššaukiamus būsenomis, jo požiūriu, be išeities.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(16) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Iš dalies remdamiesi Freud’o psichoanalitinėmis išstūmimo idėjomis ir psichologinių gynybos mechanizmų funkcionavimu 1960 m. G.SykesirD.Matza (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją. Pagal ją didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys, nedarantys teisės pažeidimų. Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus, savęs pateisino techniką.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(17) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Žmogus yra tarp absoliučios laisvės ir absoliučių apribojimų, bet šioje erdvėje jis ne visą laiką yra vienoje vietoje. Teisiniai, moraliniai šią erdvę apibrėžiantys rėmai ne visada yra aiškiai, griežtai suformuluoti, ribos yra šiek tiek “išplaukusios”. Daugeliu atvejų nusikaltėlis išplečia pateisinamų aplinkybių ratą ne tik įstatymo numatytomis lengvinančiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu jis pateisina savo poelgį “ad hoc” (tam konkrečiam atvejui). Neutralizavimo mechanizme galima išskirti du aspektus: 1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę. 2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams. Antrasis būdas gali būti tik gerai įvaldyta technika, kuria švelninama aplinkinių reakcija savo atžvilgiu.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(18) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos D.MatzairG.Sykes išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus: 1) Atsakomybės neigimas. Nusikaltėlis save vertina, kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką, tuo jis atskiria save nuo savo veiksmų, nusikrato atsakomybės; 2) Žalos neigimas. Dažnai asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai dėl šio elgesio kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės. Tokie nusikaltimai, kur reali tiesioginė žala yra nedidelė ar jos visai nėra, ir kur nėra aiškios tiesioginės nusikaltimo aukos, vertinami kaip nežalingas elgesys. Atsakomybė yra siejama ne tiek su pačiu elgesiu, kiek su jo sukeltomis pasekmėmis. Jei nusikaltimu kam nors buvo padaryta žala, tai dažniausiai stengiamasi ją pateikti kaip mažareikšmę ar santykinai nedidelę, arba tokia žala yra pateisinama tuo, kad ji kilo tarp savų, ir joks pašalinis nenukentėjo.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(19) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos 5 neutralizacijos mechanizmai. 3) Aukos neigimas. Jei asmuo pripažįsta savo atsakomybę ar ir padarytą žalą, jis dažnai tai vertina ne kaip nusikaltimą, nes dalį kaltės priskiria nusikaltimo aukai. Jo požiūriu, tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to nusipelnė. 4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo savo atsakomybės dydį stengiasi santykinai sumenkinti nurodydamas, kad jį smerkiantys asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus, kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. Apeliuojama į teisingumą, kad asmuo neturi atsakyti tada, kai didesni nusikaltėliai išvengia atsakomybės. 5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių įsipareigojimų. Arba, kad reikalavimai kitaip pasielgti toje situacijoje, jo atžvilgiu būtų buvę neteisingi, jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą, nei padarė savo veiksmais.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(20) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos Kitas JAV mokslininkas J.C.Coleman pateikė kitokį neutralizacijos mechanizmų sąrašą: 1) Realybės neigimas – asmuo nesistengia objektyviai suvokti esamos realybės, nes tai galėtų sutrukdyti jo tikslų įgyvendinimui (dėl baimės, užuojautos ir kt.); 2) Represija – negalvojimas, išstūmimas nemalonių, nenaudingų minčių iš sąmonės; 3) Slopinimas – tolimesnis jau kilusių nemalonių ar nenaudingų minčių ignoravimas, jų pakeitimas kitomis; 4) Racionalizacija – elgesio teisinimas kažkokiais svarbiais tikslais, sąlygomis; 5) Projekcija – savo negatyvių savybių, charakteristikų priskyrimas kitiems, savo elgesio pripažinimas tokiu pačiu kaip ir kitų;
1 klaus.:Antropologinės teorijos(21) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos J.C.Coleman neutralizacijos mechanizmų sąrašas. 6) Kompensacija – savo silpnybių, trūkumų pridengimas įsitvirtinimu kitoje srityje; 7) Perkėlimas – keršto perkėlimas nuo objekto, kuris jį sukėlė, į kitą dažniausiai ne tokį pavojingą objektą; 8) Išsikrovimas – vidinės įtampos, nerimo sumažinimas išorine labai aktyvia veikla.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(21) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 2. Neutralizacijos teorijos. APIBENDRINIMAS. Visus neutralizacijos mechanizmus galima suskirstyti į tris grupes: 1) Negatyvaus elgesio ir jo priežasčių interpretacija; 2) Ryšių tarp negatyvaus elgesio ir jo sukeliamų pasekmių interpretacija; 3) Negatyvaus elgesio pasekmių, aukos, trečiųjų asmenų apibūdinimai.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(22) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir išmokstami iš aplinkos. 1) Diferencijuotų asociacijų teorija. Ją 1939 -1947 m. paskelbė E.H.Sutherland - nusikalstamas elgesys yra išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Visuomenėje egzistuoja elgesio formų perimamumas (pamėgdžiojimas). Konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis asmuo dažniausiai bendrauja. Pav., didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų veiksmų (susirasti bendrininkų, realizuoti vogtą turtą ir kt.)
1 klaus.:Antropologinės teorijos(23) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos 1) Diferencijuotų asociacijų teorija Buvę nedideli elgesio nukrypimai žmoguje kaupiasi, didėja, tampa nusikaltimais - elgesio patirtis kaupiasi. Nusikalstamo elgesio išmokimo laipsnį, jo intensyvumą labai įtakoja egzistuojantis foninis (kitų žmonių aplinkos) tokio elgesio vertinimas. Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa nusikaltėliu. Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas (psichologija).
1 klaus.:Antropologinės teorijos(24) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos 1) Diferencijuotų asociacijų teorija. • Vienas iš trūkumų - ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės (iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis?). • Ši teorija suvaidino didelį vaidmenį - buvo pradėtos kurti specialios paauglių laisvalaikio organizavimo programos, įsikūrė daug tokio pobūdžio visuomeninių organizacijų, padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių atlikimo vietose. • Ši teorija pradėjo aiškinti nusikalstamumą per žmonių pažiūrų, orientacijų, vertinimų, mokėjimų ir įpročių analizę.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(25) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 3. Išmokimo teorijos. 2) Modernesnės išmokimo teorijos. Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais: 1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą; 2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino, televizijos.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(26) Psichologinės – psichiatrinės teorijos 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija E.Fromm 1973 m. išleido veikalą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”. Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė. Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka - elgesį įtakoja abu šie veiksniai. Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis: 1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį. 2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(27) Psichologinės – psichiatrinės teorijos. 4. Sociobiologinė destrukcijos teorija. Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai, kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje aplinkoje, jis visą civilizacijos egzistavimo laiką gyvena nelaisvėje, netgi savotiško “įkalinimo” sąlygomis – destruktyvioje (žmogų griaunančioje) visuomenėje. Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu (laikinai). Žmogaus normaliai savijautai reikia pakankamo kiekio ir lygio emocinių dirgiklių, o tai lengviausiai pasiekiama agresyviomis elgesio formomis. Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūlomi du keliai: 1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas); 2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią.
1 klaus.:Antropologinės teorijos(28) PASTABOS: 1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. Normos – tai elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė. Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu. 2) Psichiniai nukrypimai gali įtakoti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo elgesį. Kita vertus, psichinės anomalijos viso asmenybės turinio neužpildo. Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendri suvokimo mechanizmai (kurių reikalauja baudžiamoji teisė) ir galimybė valdyti savo elgesį. Todėl lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės. Tas pats pasakytina ir apie genetinį faktorių - tiesiogiai jo sieti su nusikaltimo padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai.
2 klaus.:Klinikinė kriminologija(1) Ji remiasi 19 a. pabaigoje E.Ferri ir R.Garoffalo sukurta pavojingos būsenos koncepcija, pagal kurią nusikaltėlį reikia ne bausti, bet išvesti iš pavojingos būsenos, mažinti jo polinkį daryti nusikaltimus ir, kol tai nepadaryta, tokį asmenį reikia izoliuoti. Pagal šią teoriją poveikis turi būti sukoncentruotas į individualiąją prevenciją, o ne į bendrąsias socialines priežastis. Klinikinės kriminologijos atstovai praktiškai neigė bausmę, kaip prevencinę sulaikomąją priemonę. Pagal juos, pagrindinis klinikinio poveikio tikslas – nusikaltėlio resocializacija, kuri efektyviau apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų, negu bausmės. Jie bandė kriminologiją paversti antikriminogenine medicina, o kalėjimus – klinikomis.
2 klaus.:Klinikinė kriminologija(2) Prancūzų kriminologas J.Pinatel 7-ame dešimtmetyje pasiūlė tokią klinikinio poveikio nusikaltėliui seką: 1) Diagnozavimas, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol. testai, apklausos, praeities analizė): - ar lengvai nusikaltimas yra suderinamas su asmens etiniais principais (ar sąžinė leis jam padaryti nusikaltimą); - ar bausmės grėsmė veikia jį kaip sulaikantis faktorius; 2) Prognozavimas, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo padarys nusikaltimą. Tai be galimos kriminogeninės situacijos nulemia: - asmens nusikalstami gabumai; - asmens sugebėjimai socialiai adaptuotis; 3) Poveikis – asmens perauklėjimas, korekcija. Tikslas – agresijos, egocentrizmo sumažinimas, nuostatų ir įpročių pakeitimas. Naudojama psichoanalizė, elektrošokas, medikamentinės ar chirurginės priemonės. Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas - reakcija”. Poveikis – radikalus, griežtas, nehumaniškas.
2 klaus.:Klinikinė kriminologija(3) Medikamentinis poveikis yra siejamas su: • fiziologinių ir psichinių nukrypimų gydymu, • su asmens agresyvumo lygio slopinimu. Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams l.a. įstaigose. Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas poveikis. Chirurginis poveikis yra siejamas: • su smegenų operacijomis, siekiant paveikti psichinius procesus (dažniausiai agresijos reakcijų kilimą). Mažas efektyvumas, asmenybės sunaikinimas (pasyvus, negyvybingas); • kastracija ir sterilizacija; • su plastine chirurgija, kai yra keičiama asmens išvaizda – siekiant padėti atsikratyti psichologinių kompleksų, nutraukti senus socialinius ryšius (kai kurių tyrimų duomenimis tai sumažina recidyvą net iki 2 kartų). Šios teorijos paplitimas siejamas su neterminuotais nuosprendžiais, kai asmuo laikomas įkalintas tol, kol ekspertų (medikų-psichiatrų-psichologų) komisija nuspręs, kad jis prarado pavojingą būseną. Ši praktika buvo paplitusi 8-9 dešimt.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(1) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės: • Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant intensyviai migracijai iš Europos, miestų pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė, miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais - “lūšnynais”. • Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas. • Tuo metu Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas. • Tuo pačiu metu formavosi ir ekologinė kriminologija.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(2) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių, įprastinio etnoso) visuomenės. Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų ir institucijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir netinkamų elgesio būdų. Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(3) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir elgesio būdų integracija. Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais pat dariniais.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(4) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo, savižudybių, prostitucijos ir kt.) lygio miesto dalis. Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai: - Vyresnės kartos imigrantai, dažniausiai valstiečiai, net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą (individualiai ar kartu su kaimynais turėdavo nedidelį darželį prie namo arba priemiestyje, talkino vieni kitiems, bendrai praleisdavo laisvalaikį, turėjo panašius pomėgius, bendrus prisiminimus ir pan.); - Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis (kaimiškoje aplinkoje praėjo tik jų vaikystė), turėjo nedaug kaimiškų tradicijų, o ir šios buvo silpnos. Jie taip pat nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita iš esmės ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(5) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Dėl šių pokyčių: • tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami tarpusavio ryšiai, • esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės poreikių, • kaip kompensacija kūrėsi kriminalinės naujos struktūros arba kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas kriminalines struktūras. Sutriko: • visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai, • šeimos kontrolė, • visuomeninis valdymas ir kontrolė, • veiklos efektyvumas.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(6) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija Trūkumai: • Dalinai tie patys asmenys vienu metu vykdė ne tik dezorganizacijos tyrimus bet ir erdvinio nusikalstamumo pasiskirstymo Čikagoje tyrimus, todėl ne visada šių tyrimų rezultatai ir išvados buvo atskiriami – nebuvo aiškiai atskirta, kiek ir kokią įtaką nusikalstamumui daro dezorganizacija, o kiek nusikalstamumą lemia miesto struktūra. • Visuomenės kitimas dažnai buvo tapatintas su jos dezorganizacija, trūko istorinio požiūrio, esminių “organizuotumo – neorganizuotumo” savybių išskyrimo, būdingas prisirišimas prie konkrečių organizacinių struktūrų. • Nebuvo aiškiai apibrėžtos sąvokos, pav., “visuomenės neorganizuotumas”, – skirtingi autoriai tai pačiai sąvokai teikė skirtingas reikšmes (pvz., organizuotas nusikalstamumas gali būti labiau organizuotas, nei likusi visuomenė – tik jo santykis su visa visuomene yra negatyvus, dezorganizuojančio pobūdžio).
3 klaus.:Sociologinės teorijos(7) 1. Socialinės dezorganizacijos teorija. Nepaisant minėtų trūkumų, pamatinė teorijos idėja, kad visuomenei praradus savo homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas, nėra praradusi aktualumo ir šiandien.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(8) 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija Atsirado Čikagoje. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į nusikalstamumo ir nusikaltėlių erdvinį pasiskirstymą mieste. Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt. Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos – centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai. Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose kvartaluose.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(9) 2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija Tyrimais nustatyta, kad konkrečioje gyvenamoje vietovėje neegzistuoja tolygus nusikalstamumo pasiskirstymas, jis koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios “savos” ir “svetimos” erdvės ribos, yra daug priėjimų, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo vietų, blogas apžvelgiamumas). Žr.pastabos. Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos, gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį nusikalstamumui. Apie 8-9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų išplanavimą juos statant ar rekonstruojant, vykdo saugaus būsto rekonstrukcijos programas.
3 klaus.:Sociologinės teorijos(10) 3. Anomijos teorija Pirmasis terminą “anomija” pavartojo 1893 m. E.Diurkheim (1858-1917), apibūdindamas socialinių normų trūkumą. Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir kontrolė. Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų. Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją. Anomija atsiranda keičiantis visuomenės struktūrai – visuomenei vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą specializuotą formą. Paprastoje visuomenėje: • Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas yra daugmaž vienodi. • Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas. • Turi beveik tokius pačius tikslus. • Egzistuojančios visuomeninės struktūros yra visiems vienodai artimos, suprantamos, jų yra nedaug.
