Linai Parengė Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Kintų vidurinė mokykla, 2009m.

1. LinaiParengė Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkėKintų vidurinė mokykla, 2009m.

2. Linai Lietuvoje jau 4000 metų Linas visada buvo vienas iš nuolatinių ir būtinų senovės lietuvių palydovų įvairiose srityse. Manoma, kad linai Lietuvoje auginami jau apie 4000 metų.

3. Linų - iki 200 rūšių • Pasaulyje linų priskaičiuojama iki 200 rūšių, tarp kurių dominuoja vienametės ir dvimetės žolės, pasitaiko ir puskrūmių. Lietuvoje auginamos 6-7 rūšys linų (Linum genties). • Tai – vienametės žolės (sėjamasis linas), (stambiažiedis linas), o taip pat ir daugiamečiai žoliniai augalai (geltonžiedis linas).

4. Linų pradžia, paskirtis. • Augalas pradėtas kultivuoti Azijoje bei Viduržemio jūros regione prieš 9000 metų, taip pat Egipte, kur lino audiniai buvo panaudojami mumifikacijai. • Be lininių audinių taip pat neišsiversdavo ir lietuvių laidotuvių apeigose.

5. Sėjamasis linas priklauso lininių (Linaceae DC. Ex Gray) šeimai. • Tai – žolinis vienametis augalas, turintis ploną, statų, nuo pagrindo arba tik viršūnės  link šakotą (priklauso nuo veislės) iki 120 cm aukščio užaugantį stiebą. • Lapai – linijiškai lancetiški, vienagysliai, bekočiai, ant stiebo prisegti pražangiai. • Šaknų sistema liemeninė.

6. Linų žiedai • ant ilgų žiedkočių, iki 2 – 2,5 cm skersmens; • mėlyni, melsvi, rečiau balti ar geltoni, dvilyčiai ir vėjo apdulkinami, sutelkti į skėtiškas kekes. • Žydėjimo trukmė yra 5 – 12 dienų.

7. Lino vaisius – penkializdė taisyklingai apvali dėžutė. • Kiekviename lizde yra po 2 sekcijas, kurių kiekvienoje yra po vieną rudą, lygiu paviršiumi ir dėl to blizgantį sezamo sėklos formos sėmenį. • Žydi linai birželio – liepos mėnesiais, sėklos subręsta liepą – rugpjūtį.

8. Ant kiekvieno stiebo subręsta iki 8 tokių dėžučių.

9. Auginant linus stengiamasi, kad jų stiebas būtų kiek įmanoma ilgesnis ir storesnis (storesniame stiebelyje yra daugiau pluošto).

10. Linų stiebelis turi apie 20 – 30 % pluošto. • Pluošto gavybai panaudojama antžeminė stiebo dalis iki išsišakojimo (iš jos gaunamas ilgas pluoštas). • Iš žiedyno šakelių gaunamas prastos kokybės pluoštas (santechnikoje naudojamos pakulos). Linų pėdas

11. Linų gubos

12. Linų darbų dainos. Linai buvo svarbi žemės ūkio kultūra. Linų auginimas ir apdirbimas – ilgas ir sudėtingas ciklas, tautosakoje vadinamas „Lino kančia“. Dainininkės linus vadina meiliais žodžiais, grožisi jais ir jų žiedais.

13. Ši žemaitiška darbo daina - apie visą ilgą lino kelią nuo išrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavo varginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės, todėl ir dainos apie jį būdavo nelabai linksmos. Pasėjau linelį ant pylimo, Dėl jauno bernelio, dėl mylimo. Oi ly lia, oi ly lia, oi ly lia lia, Dėl jauno bernelio, dėl mylimo. (2x2) Užaugo lineliai… Pražydo lineliai… Pribrendo lineliai… Nuroviau linelius… Išmyniau linelius… Nukaršiau linelius… Suverpiau linelius… Išaudžiau drobelę… Pasėjau linelį

14. Pasėjau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija kanapija, Graži mūsų kumpanija. Rūtele žalioja, Lelijele gražioja. Uždygo lineliai, Geltoni grūdeliai. Oi vija... Užaugo lineliai, Geltoni grūdeliai. Oi vija... Prispėjo lineliai, Geltoni grūdeliai. Oi vija... Nuroviau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija... Iškūliau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija... Paklojau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija... Išmyniau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija... Suverpiau linelius, Geltonus grūdelius. Oi vija... Išaudžiau drobelį, Plonųjų drobelį. Oi, vija kanapija, Graži mūsų kumpanija. Rūtele žalioja, Lelijele gražioja. Aš pasėjau linelius

15. Linų darbus palydinčios dainos liaudies vadinamos lino kančia. • Tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi, ar dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobesbe nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelįbe dalgės ir t. t.).

16. Mes nurausim linelius, Pamylėsim svetelius, Dai liulia,dai liulia, Pamylėsim svetelius. Gražūs mūsų lineliai, Dar gražesni sveteliai, Dai liulia,dai liulia, Dar gražesni sveteliai. Mes paklosim linelius, Ir išminsim šiaudelius, Dai liulia,dai liulia, Ir išminsim šiaudelius. Pastatysim stakleles, Ir išausim drobeles, Dai liulia,dai liulia, Ir išausim drobeles. Džiaugias mūsų seselės, Kad jų plonos drobelės, Dai liulia,dai liulia, Kad jų plonos drobelės. Mes nurausim linelius

17. Verpimo ir audimo dainos • Nuo seniausių laikų verpimas ir audimas valstiečio šeimos gyvenime užėmė labai svarbią vietą. • Lietuvės moters darbščios rankos šeimą rengė, parūpindavo visus buityje naudojamus audeklus, paklotus, rankšluosčius ir kt. • Kaip ir kiti valstiečių darbai, verpimas turėjo savo metą. Jo moterys imdavosi vėlai rudenį ir žiemą, kai būdavo nudirbusios laukų darbus, parūpinusios maisto atsargų. • Verpti reikėjo baigti iki Užgavėnių, nes laukė audimas ir kiti darbai.

18. Verpimo dainos • Dainuojama vienodai ir nuobodžiai dūzgiant rateliui. • Vakarais susiburdavo visa šeima: moterys verpdavo, vyrai pindavo pančius ir virves, skaptuodavo medinius šaukštus, pindavo krepšius, pokštaudavo, pasakodavo, dainuodavo.

19. Pagrindinė šių dainų tema - mergelės verpėjėlės darbštumo ir patrauklumo išaukštinimas. • Verpimo laikas sutapo su gražiu kaimo papročiu-vakaronėmis. • Jauna mergelė verpia nauju rateliu, jos balti lineliai ar net šilko kuodelis. • Dainose nuolat minimas verpėjėlės darbo tikslas: ji turi susikrauti kraitį, pagaliau juk reikės ir naujai šeimai įsiteikti - pagaminti dovanų anytai, šešurui. • Dainos, primenančios verpėjėlei jos lemtį - toli toli išeiti, gauti bernelį kaip erškėtėlį, yra labai graudžios, įtaigios ir gana populiarios. • Liaudies dainininkai surado gražiausių, švelniausių žodžių darbščiai verpėjėlei pagerbti, sunkią jos dalią atjausti. • Kaip ir kitose darbo dainose, nepagailima prastų darbininkų. Pasijuokimai - subtilūs, iškalbingi.

20. Verpimo ratelis(žemaitiškai - kalvaratas) - prietaisas siūlams verpti. • Lietuvoje atsirado XVIII a. I pusėje. Iki tol valstiečiai naudojo verpstę. • Verpimo ratelis susideda iš ritės siūlams, ratelio, rato, krėslo, paminos, trijų kojų. Pamina minama koja ir taip sukamas ratas. • Pluošto kuodelis tvirtinamas prie prieverpstės. Sukdama ratelį koja, verpėja kaire ranka peša iš kuodelio verpalą, o dešine ranka, prilaikydama jį, lygina siūlą, nutaiko siūlo storumą ir leidžia jį į ritę. • Verpimo ratelius darydavo iš uosio, liepos, alksnio. • Daugiausia verpdavo moterys žiemos mėnesiais, po visų derliaus nuėmimo darbų.

21. VERPSTĖ, verpimo prietaisas. Naudotas su verpstuku. • Sudarytas iš dviejų dalių – viršutinė apie 40 cm ilgio, vadinama galva, prie kurios pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis. • Viršutinė dalis sujungta su kotu, apačioje pritvirtinta koja, ant kurios sėdėdavo verpėja.  • Buvo verpiama sukant siūlus ant rankoje laikomo verpstuko. 

22. Verpstės pasižymi archaika, apibendrintomis formomis. Išorinė, matoma verpstės dalis gausiai puošiama išpjaustinėjimais. Vyrauja geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti dvikryptėmis, įkypomis įraižomis, kurių viduryje – labai įvairios segmentinės žvaigždės. 

23. Audžiama staklėmis „Daug reikia priausti: šventadienį ir šiokiadienį, kasdieninį ir išeiginį, žiemai ir vasarai, viršutinį ir apatinį, užsikloti ir pasikloti. Vyrai po laukus žemę dirba, moterys gryčioje audžia, verpia, siuva, židinyje ugnį sergsti...“ – taip apibūdino amato svarbą agrarinėje bendruomenėje M. Katkus.

24. Audimo staklės

25. Juosta, kaip daugialypę simbolinę prasmę turintis audinys, buvo įvairių kaimo papročių ir apeigų atributas, svarbi dovana. • Juostas dovanojo ir aukojo, jomis simboliškai perrišo bei apjuosė įvairius daiktus. • Jos laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. • Nuotaka turėdavo apdovanoti ne tik jaunikio gimines, bet ir kvieslį, piršlį, kaimynus, muzikantus bei pirmiausiai sutiktus kaimo vaikus. • Važiuodama į vyro pusę, nuotakos juostomis parišdavo pakelės kryžius, vartus. • Juostą dėdavo ant duonos kepalo, kuris per vestuves išbūdavo neprariektas, kad jaunavedžiai visą gyvenimą turėtų duonos. • Tai buvo dovanos gerosioms namų dvasioms, tikintis jų palankumo.

26. Juostų paskirtis • Pirmoji ir svarbiausioji juostos funkcija, nulėmusi šio audinio pavidalą, buvo sujuosti drabužius. Vyrai, moterys ir vaikai susijuosdavo lengvesnius ir sunkesnius viršutinius drabužius, todėl reikėjo įvairaus pločio ir stangrumo juostų. • Kostiumui reikėjo ir smulkesnių juostelių – kai kuriems drabužiams ir apavui parišti ir suvarstyti, kraštams apsiūti ir kitokiai puošybai. Kasdieninei aprangai skirtos paprastesnės juostelės. • Gana ilgai juostos vis dar naudotos vaikams vystyti. • Nykstant tradicinei kaimo kultūrai, juostų austa vis mažiau. Tradicinės juostos XX a. pr. beveik nepakitusio pavidalo, pradėtos naudoti naujiems tikslams - Suvalkijoje ir Užnemunės Dzūkijos bažnyčiose galima rasti šio laikotarpio juostų skirtų tautiniams procesijų kostiumams, kartais ir vėliavoms ar kitokiam bažnyčios inventoriui puošti.

27. AUDINIŲ ORNAMENTAI Tyrinėtojai ir audėjai tą patį ornamentą paprastai įvardija skirtingai. Dauguma lietuvių mokslininkų tradicinius geometrinius lietuvių liaudies audinių motyvus dar vadina agurkiniais ar ąžuolo lapų raštais. Kitoje keturnyčio audinio pusėje susidaro apskritimai ar ratai – obuoliai. Agurkinius ir į juos panašius raštus vadino susipinančiais ornamentais. Jie galėjo būti paveikti persų meno.

28. Raštų ir spalvų simbolika tradiciniuose audiniuose • Ornamentas praeityje turėjo ne tik puošti, bet suteikti audiniui vienokių ar kitokių magiškų galių. • Ornamentikoje slypi žmogaus patirtis, civilizacijos sąveikos, tautinis identitetas ir modernios kultūros ištakos.

29. „Kiaurą dieną lietuvė piemenaitė knarpia klestelėjusi kur nuovalyje, raštus renka: pynę pina, gembėmis gembėja, danteliais dantyja, grėbliukais, pušelėmis ar tulpėmis margina...” (Vaižgantas “Lino darbų pasaka” iš “Pragiedrulių”)

30. Kryžių raštų figūros tyrinėtojų vadinamos kryžiais, kryželiais. • Daugelyje audeklų kryžiaus motyvas galėjo slėpti apsaugines reikšmes turinčius įvaizdžius. • Jis siejasi su skaičiaus keturi simbolika. • Taip pat jis gali tapti dviejų priešingų sričių – dangaus ir žemės arba laiko ir erdvės – susikirtimo simboliu. • Kryžiai yra ne vienintelis rašto pavadinimas. • Šie ornamentai dažniausiai audžiami per aštuonias nytis, todėl dar vadinami ir aštuonnyčiais.

31. Lininiai audiniai

32. Spalvų simbolika • Balta spalva – džiaugsmo, kūrybos, nekaltumo, pergalės, šviesos simbolis. Balti audiniai buvo reikšmingi per šeimos šventes, asocijavosi su gėrio, šviesos idėjomis. • Raudona spalva – manyta, kad ši spalva turi apsauginę ir paslaptingą galią. Lietuviai raudoną spalvą naudojo saikingai. • Žalia spalva – reiškiama viltis, tai universali gamtos spalva. • Violetinė spalva – tai atgaila, nuolankumas, užuojauta. • Auksinė spalva - dorybė, vertė, garbė.

34. Lietuvio sodyboj darbai darbeliai...

35. LINŲ SĖKLOS - SĖMENYS • Vidiniai vartojama esant vidurių užkietėjimui, skrandžio gleivinės uždegimų (gastritų) ir žarnyno uždegimų (enteritų) gydymui. Išoriškai vartojama esant skausmingiems odos uždegimams. • Liaudies medicinoje vartojama: Sėmenų arbata gelbsti nuo jautrumo orams: 1 valgomąjį šaukštą jų užpilti 1/4 litro vandens ir palikti nakčiai. Rytą nukošti, pašildyti ir išgerti mažais gurkšneliais.

36. Linas šiandien - virtuvei

37. Patalynė iš lino

38. Lininė apranga

39. Smulkmenos iš lino

40. Lino savybės • Daug tyrimų patvirtino, kad linas yra geriausias audinys patalynei. Tolygiai išsklaidydama drėgmę ji leidžia palaikyti vienodą kūno temperatūrą. • Tarp daugelio kitų ypatingų lino savybių, labiausiai dėmesio verta ši: karštomis dienomis apsupa gaivinanti vėsa, o šaltomis - maloni šiluma. • Lininis audinys pasižymi stiprumu, antialerginėmis bei antibakteriologinėmis savybėmis bei laidumu orui.