Politinių ir teisinių teorijų istorija

1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

2. X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje X. 1. Konservatizmo politinė doktrina ir jos pradininko Edmundas Berko (1729-1797 m.) mokymas. Svarbiausias kūrinys: „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ (1790). (liet. EdmundBurke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius: Žara, 2009).

3. Prancūzijos revoliucijos kritika Revoliucija drasko „bendruomenės subordinacijos saitus“ir paverčia ją nesocialių ir nepilietiniu, nesusijusiu dalelių chaosu. Revoliucinė valdžia „mėgino sumaišyti visus piliečius kaip tik galėjo į vienalytę masę“. Prancūzijoje paneigus senąją tvarką ir vadovaujantis „literatūrinių politikų“ metafizinėmis teorijomis ir abstrakčiais idealais, pamėginta „vienu ypu sukurti naują konstituciją didžiulei karalystei ir kiekvienai jos daliai“. Revoliucionieriai elgiasi kaip užkariautoje šalyje, visuomenė tapo jų bandymų objektu, žmonės „vertinami kaip pelės“: „Sąžiningas reformatorius negali vertinti savo šalies viso labo kaip tuščio lapo, kuriame galima rašyti viską, kas tik šauna į galvą“. Ar buvo būtina iš pagrindų sugriauti senąją tvarką, o po to pagal abstraktų teorinį projektą statyti naują statinį?

4. Tradicionalizmas „Mes turime bendruomenių rūmus ir tautą, paveldėjusią savo privilegijas ir laisves iš ilgos protėvių linijos“. Stiprių „politinių protų“ užduotis – „saugoti ir tuo pat metu reformuoti“. Prigimtinių teisių filosofija yra metafizika, kalbėjimas apie įsivaizduojamus dalykus, užmiršus istorinę realybę; žmonių teisės apibrėžia ne tik jų teises, bet ir apribojimus. „Visose visuomenėse, susidedančiose iš skirtingų kategorijų piliečių, viena turi dominuoti“, todėl geriausia valdymo forma – konstitucinė monarchija, kurioje derinami paveldėjimo ir tautos atstovavimo principai. Svarbiausia valstybės valdžios institucija – parlamentas, o parlamentarai neturi būti tautos „pasiuntiniai“, veikiantys pagal duotas instrukcijas.

5. Konservatizmo vertybės Istorija ir tradicija: „Neatsižvelgs į būsimąsias kartas tie, kurie nė karto nėra atsigręžę į savo protėvius“. Nusistatymas ir protas: „Geriau kreiptis kapitalo į visuotinį banką, kuriame sukaupta daugelio tautų patirtis“. Autoritetas ir galia: Prigimtinės teisės mokyklos klaida buvo autoriteto, kurias įkūnija tradicijos ir socialiniai kodeksai, nuvertinimas. Laisvės ir lygybės nesuderinamumas: „Visos pastangos valdžios sprendimais kompensuoti pranašumų įvairovę tegali suvaržyti žmonių laisvę“. Nuosavybė: „Panaikinus privačią nuosavybę, laisvės nelieka“. Religija ir moralė: „Teisingumas ir gailestingumas – esminės religijos dalys“.

6. X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje X.2.1. Džeremio Bentamo (1748-1832 m.) politinės ir teisinės pažiūros. Utilitarizmo teorija. Prigimtinės teisės kritika. Teisės ir moralės sąveika. Politinis idealas.

7. Svarbiausieji Džeremio Bentamo kūriniai Fragmentas apie valdžią (1776) Etikos ir įstatymų leidybos principų įvadas (1789) Konstitucinis kodeksas (1830)

8. Žmonių elgesio vertinimo matas „Gamta padarė žmoniją pavaldžią dviem savarankiškiems šeimininkams – skausmui ir laimei. Tik jie gali nurodyti, ką mes turėtume daryti, ir nulemti, ką mes darysime. Prie jų sosto yra pritvirtintas teisingumo ir neteisingumo matas, o, antra vertus, – priežasčių ir padarinių grandinė“.

9. Didžiausios laimės principas Teisingumo ir neteisingumo matas yra didžiausio žmonių skaičiaus didžiausios laimės principas (angl. The greatest happiness of the greatest number). Didžiausios laimės principas – vienintelis protingas asmeninės dorovės ir valstybinės politikos orientyras ir universalus žmonių veiksmų vertinimo kriterijus. Kiekvienas individas siekia kuo didesnio malonumo. Tarp individualių ir visuomeninių interesų nėra prieštaravimo: visuomenės interesai – tai individualių interesų suma.

10. Malonumo ir skausmo įvertinimas Laimės ir skausmo šaltiniai: Fiziniai; Politiniai; Moraliniai; Religiniai. Laimės ir skausmo vertinimo aspektai: Stiprumas (intensity); Trukmė (duration); Tikrumas (certainty); Artimumas (propinquity) ar atokumas (remoteness).

11. Didžiausio laimės principo taikymo sritis Principas gali būti taikomas: Formuluojant tikslus; Įstatymų leidyboje; Valdyme; Auklėjime ir pan. Dž. Bentamas įvardijo save „moralės mokslų Niutonu“ (angl. Newton of the moral sciences).

12. Įstatymų leidyba Įstatymus leidžia tik suverenas, t.y. tas, kuriam ši teisė priklauso (pozityvistinis požiūris). Įstatymai varžo piliečių laisvę, tačiau juos leisti būtina siekiant suteikti piliečiams saugumą ir apginti jų nuosavybę. Teigiamai vertinama kodifikacija. Teisė ir įstatymas sutampa; jų supriešinimas yra „didžiausias proto priešas ir pats baisiausias vyriausybės griovėjas“.

13. Prigimtinės teisės, visuomenės sutarties ir bendrosios teisės kritika Prigimtinė teisė – tai metafora, pavojingas paklydimas, anarchistinis sofizmas. Visuomenės sutartis – tai fikcija ir beprasmybė. Precedentų teisė – „šuniška teisė“ (angl. dog-law).

14. Politinių reformų siūlymai Balso teisė turėtų būti suteikta kiekvienam mokančiam skaityti piliečiui. Parlamentas turėtų būti renkamas vieneriems metams. Siūlo panaikinti Lordų rūmus. Politinę valdžią turi kontroliuoti laisva spauda, taip pat turi būti garantuota diskusijų ir susirinkimų laisvė. Suverenu pripažindamas tautą buvo respublikos šalininkas. Vyriausybei negalima leisti kištis į ekonominius santykius.

15. X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje X.2.2. Džono Stiuarto Millio (1806-1873 m.) politinė doktrina. Individas kaip aukščiausioji vertybė, jo laisvės problematika. Pilietinės bendruomenės ir valstybės santykis.

16. Svarbiausieji Džono Stiuarto Milio kūriniai Apie laisvę (1859) (liet. k. Apie laisvę. Vilnius: Pradai, 1995). Samprotavimai apie atstovaujamąjį valdymą (1861). Utilitarizmas (1863) (liet. k. Utilitarizmas. Vilnius: Margi raštai, 2005).

17. Individo laisvės sritis Sąžinės laisvė; minties ir jausmų laisvė; absoliuti pažiūrų ir jausmų visais klausimais (praktiniais, moksliniais, moraliniais, teologiniais ir kt.). Laisvė planuoti savo gyvenimą, daryti, kas patinka (net jei elgesys yra kvailas, ydingas ar klaidingas), atsakant už galimus padarinius. Laisvė vienytis bet kuriam tikslui, nedarančiam žalos kitiems.

18. Individo laisvės ribos „Jo [individo] negalima teisėtai versti ar drausti ką nors daryti todėl, kad jam taip bus geriau, kad dėl to jis taps laimingesnis, kad taip daryti, kitų nuomone, būtų išmintinga ar net teisinga. (...) Vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas visuomenei, yra toji dalis, kuri liečia kitus. Dėl elgesio dalies, kuri liečia tik jį patį, jo nepriklausomybė teisėtai yra absoliuti. Asmuo yra savo paties, savo kūno ir sielos valdovas.“

19. Kada individo laisvė gali būti ribojama? „Vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio jo nario ar narių veikimo laisvę yra savisauga. Vienintelis tikslas, kuriuo galima teisėtai panaudoti jėgą prieš bet kurį civilizuotos bendruomenės narį, jam nesutinkant, yra neleisti padaryti žalos kitiems.“

20. Kada galima prievarta individo atžvilgiu? Kai daromas kitiems žalingas veiksmas, tuomet galima „jį bausti įstatymiškai arba, kai įstatyminės bausmės tikrai nepritaikomos, visuotiniu nepritarimu jam“. Individas gali būti verčiamas atlikti kitiems naudingus veiksmus (liudyti teisme, įnešti indėlį į bendrą gynybą ir pan.) „Žmogus gali padaryti bloga kitiems ne tik savo veiksmais, bet ir neveiklumu.“

21. Prievartos šaltiniai Viešosios nuomonės prievarta: „Visuomenė padėjo didžiausias pastangas siekdama (pagal savo galimybes) priversti žmones prisitaikyti prie jos asmeninio, taip pat ir visuomeninio, tobulumo sampratų“. Valstybės valdžios ir įstatymų prievarta: „Vyriausybės tampa masių polinkių ir instinktų tenkinimo įrankiu“. Viešosios nuomonės tironija yra dar „pavojingesnė nei daugelis kitų politinės priespaudos rūšių“, nes ji „dar giliau įsiskverbia į privatų gyvenimą ir pavergia sielą“.

22. Priemonės valstybės valdžios galioms riboti Atstovaujamasis valdymas; Valdžių padalijimas („didžiausias galios išsklaidymas, derinamas su efektyvumu“); Vyriausybės ir biurokratijos kontrolė per parlamentą kaip tautos atstovybę; Laisvas mandatas; Visuotinės rinkimų teisės plėtra (suteikiant ją ir moterims); Sudėtinga proporcinė rinkimų sistema.

23. Individas v. Valstybės valdžia Dalyką, kurį reikia padaryti, greičiausiai geriau padarytų individai, o ne valdžia. Verčiau, kad darytų individai, o ne valdžia, nes tai ugdo jų pačių protą, stiprina konkrečius sugebėjimus, lavina protingumą ir supažindina juos su problemomis, kurias reikia spręsti. Priežastis riboti valstybės valdžią yra didelis blogis, kuris atsiranda be reikalo plečiant jos galią.

24. X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje X. 2.3. BendžaminoKonstano (1767-1830 m.) politinė teorija. Laisvės sampratos kaita. Valstybės uždaviniai ir sąranga.

25. Svarbiausieji kūriniai Politikos principai (1806) Apie senovės tautų laisvę lyginant ją su šiuolaikinių tautų laisve (1819) Konstitucinės politikos kursas (1818-1820)

26. Laisvė esmė „Laisvė yra tai, ką individai turi teisę daryti ir tai, kam visuomenė negali sutrukdyti.“ „Asmeninis nepriklausomumas yra pirmiausias iš šiuolaikinių poreikių“. • Tai kiekvieno teisė paklusti tik įstatymui. • Tai kiekvieno teisė reikšti savo nuomonę. • Tai kiekvieno teisė vienytis su kitais . • Tai kiekvieno teisė daryti įtaką valstybės valdymui.

27. Evoliucijos nuo politinės prie asmeninės laisvės priežastys Valstybės teritorijos plėtra, dėl kurios sumažėja atskiro individo politinė reikšmė. Vergovės panaikinimas, sutrumpinęs laisvųjų žmonių laisvalaikį. Verslo (komercijos) dominavimas, nepaliekantis pakankamai laiko politiniam dalyvavimui. „Asmeninė laisvė – štai tikroji šiuolaikinė laisvė; politinė laisvė yra jos garantas.“

28. Politinės laisvės reikšmė „Pavojus šiuolaikinei laisvei glūdi tame, kad mes, būdami pasinėrę į asmeninę laisvę ir rūpindamiesi savo individualiais interesais, pernelyg lengvai galime atsisakyti savo teisės dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią. Valdytojai nepraleidžia progos tam mūsų paskatinti. (...) Politinė laisvė yra pati galingiausia, pati ryžtingiausia tobulėjimo priėmonė, suteikta mums dangaus.“

29. Atstovaujamasis valdymas „Atstovavimo sistema yra įgaliojimai, kuriuos tam tikram asmenų skaičiui perduoda žmonės, norintys, kad jų interesai būtų ginami, ir kurie, vienok, neturi laiko kiekvieną kartą ginti jų patys. Tačiau turtingi žmonės, jei tik jie pakankamai apdairūs, nusamdę valdytojus dėmesingai stebi, kaip šie vykdo savo pareigas. (...) Lygiai taip pat ir tautos, perėmusios atstovavimo sistemą tam, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis laisve, privalo nuolat ir aktyviai stebėti savo atstovus ir pasilikti sau teisę (...) nušalinti juos, jei jie nuvylė, ir atšaukti jiems suteiktus įgaliojimus, kuriais buvo piktnaudžiauta.“

30. Valdžių padalijimas Išskiriamos valstybės valdžios: Monarcho valdžia; Vykdomoji valdžia; Nuolatinė atstovybė; Renkama nuomonės atstovybė; Teisminė valdžia; Municipalinė valdžia.

31. Monarcho valdžia Tai – neutrali ir palaikanti pusiausvyrą valdžia, gebanti spręsti konfliktus tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių: „Monarcho valdžia tam tikra prasme yra teisminė valdžia kitoms valdžioms“. Monarcho įgaliojimai: ministrų skyrimas ir atleidimas, absoliuti veto teisė, teisė paleisti žemutinius parlamento rūmus ir paskirti naujus rinkimus, aukštesniųjų parlamento rūmų narių skyrimas, teisėjų skyrimas, malonės teisė.

32. Kitos valstybės valdžios Vykdomoji valdžia priklauso monarchui ir parlamentui atsakingiems ministrams, kuriems suteikta teisė teikti įstatymų projektus parlamentui. Žemutinių parlamento rūmų („visuomenės nuomonės valdžios“) nariai renkami; siūlo nustatyti aukštą turto cenzą. Nuolatinė atstovybė turi riboti renkamo susirinkimo „demokratinį paslankumą“, jiems suteikiama santykinio veto teisė; Teisėjus skiria monarchas iki gyvos galvos; teisėjai nepriklausomi ir nekeičiami. Municipalinė valdžia sprendžia vietos gyventojų reikalus.

33. X. Pagrindinės politinių ir teisinių teorijų kryptys Vakarų Europoje XIX a. pirmoje pusėje X. 2.4. Aleksio de Tokvilio (1805-1859 m.) demokratijos studija. Tironijos pavojus demokratijos sąlygomis.

34. Svarbiausieji Aleksio de Tokvilio kūriniai Apie demokratiją Amerikoje (1840(liet. k. Apie demokratiją Amerikoje. Vilnius: Amžius, 1996). Senasis režimas ir revoliucija (1856).

35. Demokratinio valdymo privalumai • Pati demokratinio valdymo esmė yra daugumos viršenybė. • Demokratija sudaro prielaidas siekti gerovės didžiausiam piliečių skaičiui. • Demokratija užtikrina politinę laisvę ir sudaro galimybę plačioms piliečių masėms dalyvauti valdyme.

36. Tironijos pavojus demokratijoje • Lygybės suabsoliutinimas: „Despotiją gimdo tos ydos, kurias skatina ir lygybė. (...) Lygybė sustato žmones į vieną eilę, nesukurdama tarp jų jokių ryšių. Despotija tarp jų sustato barjerus. Lygybė skatina juos nesirūpinti aplinkiniais, o despotija abejingumą paskelbia pilietine dorybe“. • Demokratinis individualizmas, sutraukęs tradicinius visuomeninius ryšius ir paskatinęs piliečių politinę apatiją. • Valstybės valdžios funkcijų plėtra, sumažinusi nuo valstybės valdžios nepriklausančias sritis.

37. Tironijos pavojų neutralizuojančios priemonės Institucinės garantijos: atstovaujamasis valdymas, nepriklausomas prisiekusiųjų teismas. Teritorinių bendruomenių autonomija ir savivalda; Aktyvus piliečių dalyvavimas politikoje: „Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir negausių“.