Kriminalinė rizika ir jos įvertinimas

1. Kriminalinė rizika ir jos įvertinimas Sąvokos Įvertinimo procesas Metodikos Praktinis pritaikymas

2. Sąvokos • Kriminalinė rizika – kriminalinio elgesio pavojus, kurio lygis priklauso nuo tam tikrų sąlygų, t.y. rizikos veiksnių. • Kriminalinės rizikos įvertinimas – informacijos rinkimas apie rizikos veiksnius, jos analizė ir išvados apie kriminalinės rizikos lygį. • Kriminalinės rizikos veiksniai – kintamieji, kurie prognozuoja nusikaltimą, nes įrodytas priežastinis ryšys tarp jų ir nusikaltimų motyvacijos.

3. Statiniai rizikos veiksniai – sunkiai kintantys arba pastovūs kintamieji, kurie didina tikimybę/riziką nusikalsti. • Dinaminiai rizikos veiksniai – kintamieji, kurie priklauso nuo tam tikrų aplinkybių egzistavimo ir gali keistis, keičiantis joms. • Individualiais/klinikiniais veiksniai – susiję su asmenybe, kontekstiniai – su socialine ir fizine aplinka. • Apsauginiai veiksniai – kintamieji, kurie yra susiję su kriminalinio elgesio mažėjimu, t.y. empiriniais tyrimais nustatyta, kad jų buvimas, pasireiškimo jėga arba dažnumas mažina kriminalinio elgesio tikimybę/riziką.

4. Recidyvo rizikos įvertinimas - pavojaus padaryti nusikaltimą ištyrimo procesas, siekiant sumažinti jo pasireiškimo tikimybę; šio proceso uždavinys - pateikti nusikaltimo pasireiškimo prognozes, į kurias atsižvelgus yra galima recidyvo prevencija (Andrews ir Bonta, 1998).

5. Rizikos įvertinimo procesas • tai yra tyrimo procesas, kurio metu renkama ir analizuojama informacija apie įvairius rizikos veiksnius ir tik po to daromos išvados apie riziką bei elgesio prognozės; • tyrimas paprastai susideda iš trijų etapų:1)duomenų surinkimo, 2) duomenų analizės ir įvertinimo, 3) išvadų formulavimo.

6. Duomenų rinkimas: • renkama informacija iš įvairių šaltinių: analizuojami oficialūs dokumentai, archyvai, asmens bylos, reikalingi kriminalinės istorijos, medicininių diagnozių, psichologinių išvadų, demografinių charakteristikų duomenims surinkti; atliekamas individualus klinikinis interviu, siekiant įvertinti psichologinę būklę, intelekto, socialinės kompetencijos lygį, priklausomumą nuo alkoholio ir/ar narkotikų; atliekant asmenybės diagnostiką, gali būti naudojami įvairios psichologinio įvertinimo metodikos (testai, klausimynai, psichometrinės skalės). Informacija gali būti papildoma, apklausiant pareigūnus, auklėtojus, šeimos narius.

7. Duomenų analizė ir įvertinimas • Tradiciniai duomenų analizės ir įvertinimo būdai yra klinikinis metodas ir statistinis (actuarial, angl.). • Skirtumai: kas, kokiu pagrindu, kokiomis priemonėmis atlieka duomenų analizę ir padaro išvadas. • Statistiniai metodai yra populiaresni, tačiau: a) siaurai specializuoti, pritaikyti specifinėms tiriamųjų grupėms, b) remiasi statinių, istorinių veiksnių analize, neįvertina individualių/klinikinių, dinaminių rizikos veiksnių, todėl yra nejautrūs galimiems pokyčiams ir nesuteikia pakankamos informacijos apie galimybes valdyti (mažinti) riziką (Otto, 1992).

8. III kartos metodas - struktūruotas profesionalus sprendimas(Structural Professional Judgement, angl.) • esmė – statistinio įvertinimo strategija, pritaikyta ne tik statinių, bet ir dinaminių veiksnių analizei, o išvada apie riziką – ne „taip“ arba „ne“ ir ne matematiškai apskaičiuotas rizikos lygis, o psichologinė tyrimo rezultatų interpretacija. Kitaip tariant, vietoje fakto apie rizikos egzistavimą arba jos lygį konstatavimo yra aiškinama, kokioms sąlygoms esant rizika nusikalsti būtų didesnė ir kokie pokyčiai ar aplinkybės galėtų ją sumažinti.

9. Metodikos • gali remtis skirtingais įvertinimo metodais – statistiniu, klinikiniu, struktūruoto profesinio įvertinimo, t.y. naudoti statistines skales arba derinti jas su klinikinio įvertinimo elementais. Be to, tik nedaugelis metodikų vertina ir prognozuoja bendrą recidyvizmą. Kur kas daugiau yra sukurta metodikų, skirtų konkrečių tikslinių grupių elgesiui prognozuoti. • Metodikų klasifikacijos kriterijai: a) nusikaltimų rūšis. Ypač daug metodikų yra skirtų smurtinių ir seksualinių nusikaltimų rizikai vertinti; b) bausmės atlikimo sąlygos. Dažniausiai – laisvės atėmimas, atliekant bausmę institucijoje arba probacija, atliekant bausmę bendruomenėje; c) rizikos įvertinimo paskirtis.

10. Pvz.: • SAVRY (Borum, Bartel ir Forth, 2001;2003) • Smurto rizikos vertinimo vadovas (Violence Risk Appraisal Gide, VRAG, angl.). • HCR- 20 (Historical, Clinical. Risk management, angl.) (Webster ir kt. 1997). • PCL-R (Psychopathy Checklist-Revised, angl.) (Hare, 1991). • OASys, SARA ir kt.

11. Praktinis rizikos įvertinimų pritaikymas Nauda per pastaruosius 20 metų (Stone, 2002): • Pirma, visuomenės mastu tikslesnis rizikos vertinimas padidino jos narių saugumą bei sėkmingesnį mokesčių mokėtojų lėšų paskirstymą įvairioms teistų asmenų resocializacijos programoms. • Antra, turėdamos išsamią informaciją apie teistą asmenį ir išvadas apie jo riziką pakartotinai nusikasti, priežiūrą vykdančios tarnybos gali efektyviai paskirstyti savo darbuotojų krūvį ir sukurti nuteisto asmens stebėjimo bei priežiūros planą. Pavyzdžiui, didelės rizikos pakartotinai nusikalsti asmenų priežiūrai atlikti skiriama daugiau darbuotojų nei to paties skaičiaus žemos rizikos asmenų priežiūrai. • Trečia, teisti asmenys, dalyvaujantys jų poreikiams pritaikytose korekcinėse programose, tinkamai prižiūrimi ir mokomi, ateityje mažiau nusikalsta.

12. Problemos • Prognozių tikslumas • Klaidos (pozityvios ir negatyvios) kaina • Komunikacijos sunkumai

13. K. Heilbrun su bendraautoriais (1999) praktinės rekomendacijos: • aiškiai apibrėžti rizikos vertinimo tikslus; • pasirinkti tikslą ir konkrečią populiaciją atitinkančias, validžias ir standartizuotas rizikos įvertinimo priemones; • informaciją rinkti iš kelių šaltinių. Ypač atidžiai reikia tikrinti istorinius faktus, interviu būdu surinktą informaciją papildyti oficialiais bylų įrašais, trečiųjų asmenų apklausomis, psichologiniais testais (pageidautina standartizuotais ir validžiais), kartais – specialiais psichologiniais tyrimais.

14. rizikos įvertinimuose ir ataskaitose, t.y. komunikacijos procese, reikia naudoti sąlygojimo (pasireiškia konkrečiose sąlygose) ir priklausomybės (priklauso nuo) kategorijas. Kai situacijos įtaka yra reikšminga, naudinga konkrečiai tokią situaciją apibūdinti. Taip pat naudinga paaiškinti tokios situacijos pasekmes, konkrečiam asmeniui riziką didinančias ir ją mažinančias aplinkybes; • visada, kai galima, reikia bandyti susieti rizikos įvertinimą, rizikos mažinimą ir sprendimo priėmimą;

15. Rašant išvadą ir ją komunikuojant • (a) naudoti paprastą kalbą, vengti profesinio žargono; • (b) aiškiai suformuluoti užduoties paskirtį; • (c) aiškiai apibūdinti įvertinimui naudotas procedūras; • (d) pateikti įvertinimo rezultatus terminais, atitinkančiais jų šaltinį; • (e) apibendrinti duomenis taip, kad tai būtų geras pamatas nuomonei ar rekomendacijoms; jeigu reikalaujama padaryti išvadą, ar asmuo “pavojingas” ar “nepavojingas”, reikia papildomai išaiškinti pavojaus pobūdį ar galimą elgesio žalą, rizikos faktorius, apsauginius faktorius, rizikos lygį; • (f) sukonkretinti, kuriam laikotarpiui galioja vertinimas ir kaip rizika gali pasireikšti tam tikrais laiko periodais; • (g) kai įmanoma, prognozę reikia pagrįsti statistiniais duomenimis; • (h) rizikos valdymo rekomendacijose reikia nurodyti dinaminius rizikos veiksnius ir apibūdinti kiekvieno iš jų įtaką mažinančius intervencijų būdus; • (i) rekomendacijose reikia išskirti neišvengiamumą, riziką ir potencialią; • (j) ataskaitose reikia naudoti aiškinantį ir įspėjantįjį stilių, kad būtų atkreiptas sprendimą priimančių asmenų dėmesys į rizikos įvertinimo prigimtį ; • (k) kai eksperto, atlikusio vertinimą, klausiama “ar jis nusikals?”, reikia nukreipti į atitinkamą ataskaitos tekstą ir vengti atsakymo “taip” arba “ne’, bet paaiškinti, kad “tai priklauso nuo” ir apibūdinti aplinkybes, nuo kurių toks elgesys ir priklauso; ir kt.

16. literatūra • Čėsnienė I., Bandzevičienė R. (2009). Jaunuolių pakartotinio nusikalstamo elgesio prognozė: galimybės ir problemos. Socialinis darbas, 8 (1), .92-102. • Mossman, D. (1994). Assessing predictions of violence: Being accurate about accuracy. Journal of Consulting and Clinical Psychology, 62, 789 -795. • Stone M.H. (2002) Prediction of Violent Recidivism. Acta Psychiatrica Scandinavica, 106, 44-46. • Webster, C. D.; Douglas, K. S.; Eaves, D.; Hart, S. D. (2007). HCR-20: Smurto rizikos įvertinimas (HCR-20: Assessing Risk for Violence). Vilnius: Globali iniciatyva psichiatrijoje.