Download
1 / 21
230 likes | 559 Vues
Pradinio ugdymo naujovės: Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos. Doc. dr. Dalia Urbanavi čienė Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė. Paskatos etnokultūrinio ugdymo plėtrai.
E N D
Pradinio ugdymo naujovės: Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos Doc. dr. Dalia Urbanavičienė Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė
Paskatos etnokultūrinio ugdymo plėtrai 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) užsakymu buvo atliktas tyrimas, kuriotikslas – ištirti etninės kultūros ugdymo bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose padėtį. Beveik visi apklaustieji mokytojai akcentavo būtinybę pradėti mokyti etninės kultūros nuo pirmųjų klasių: „Nūdienos šeimos savo vaikams etnokultūrinės patirties nedaug gali duoti. Tai mokykla ir lieka ta vieta, kuri neleidžia sunykti etninėms vertybėms šiandien“.
Atsiliepiant į EKGT ir Lietuvių etninės kultūros draugijos (LEKD) raginimus, buvo parengta Etninės kultūros plėtros švietimo įstaigose strategija (toliau – Strategija), kurią Švietimo ir mokslo ministras patvirtino 2009 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. ISAK-2365 (Žin., 2009, Nr. 138-6089). Strategijoje pirmą kartą buvo įvardyti svarūs uždaviniai – pakoreguoti neformaliojo ir formaliojo švietimo turinį bei jo realizavimą reglamentuojančią teisinę bazę įtvirtinant etnokultūrinio ugdymo nuostatas ir realizavimo galimybes, jas įgyvendinantiems mokytojams sukurti švietimo pagalbos sistemą.
Strategijoje konstatuota, kad etninė kultūra yra integruojama į ikimokyklinį, priešmokyklinį ir pradinį ugdymą, tačiau ši integracija yra paviršutinė ir neduoda siektinų rezultatų. Svarbiausios to priežastys: • etninės kultūros ugdymo integracija yra epizodinė, trūksta ugdymo vientisumo ir tęstinumo; • pedagogams trūksta etninės kultūros ugdymo gebėjimų; • metodinė pagalba pedagogams yra nepakankama ir epizodinė, nėra arba nepakanka kvalifikacijos kėlimo renginių; • trūksta etninei kultūrai ugdyti reikalingų metodinių ir kitų priemonių, o parengtų programų ir kitų metodinių priemonių sklaida nepakankama.
Siekiant įgyvendinti Strategiją, 2010 m. prasidėjo aktyvus dialogas tarp Švietimo ir mokslo ministerijos, Ugdymo plėtotės centro ir LEKD, EKGT. 2010 m. lapkričio 26 d. Kaune buvo surengta diskusija dėl etnokultūrinio ugdymo tikslų, uždavinių ir turinio gairių. Joje dalyvavę pedagogai pabrėžė, kad labiausiai pasigendama: • bendrų rekomendacijų, koks etnokultūrinis ugdymas būtų tinkamiausias pagal skirtingas vaikų amžiaus grupes; • koordinuotos kvalifikacijos kėlimo sistemos; • tinkamų metodinių priemonių; • ugdymo įstaigos vadovybės dėmesio etnokultūriniam ugdymui.
Įgyvendinant Strategiją, Lietuvių etninės kultūros draugija kartu su Ugdymo plėtotės centru 2011 m. parengė: • Etninės kultūros ugdymo metodines rekomendacijas ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams (toliau – Rekomendacijos); • Etninės kultūros ugdymo pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrąsias programas (toliau – EK programos). Visų pirma rengėjai peržiūrėjo visas iki tol parengtas etnokultūrinio ugdymo programas, tarp jų ir atskirų švietimo įstaigų pedagogų sukurtos programas. Dauguma jų skirta mokyklinio amžiaus vaikų ugdymui, o ikimokyklinės įstaigos jokių atskirų rekomendacijų dėl etnokultūrinio ugdymo neturėjo (tik kai kurias etnokultūrines nuostatas bendruosiuose vaikų ugdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose).
Rengiant Rekomendacijas ir EK programas, vadovautasi pagrindiniais principais: • pagrindinį dėmesį skirti ne žinių suteikimo gausai, o pačiam vaikui, jo socializacijos, pažinimo, savirealizacijos, kūrybos ir kitus poreikius atliepiančiam ugdymui; • akcentuoti ne vien tautinės savimonės formavimuisi svarbius dalykus, bet ir naudą siekiant bendrųjų švietimo tikslų įgyvendinimo; • vengti muziejiškumo ir sceniškumo, daugiau akcentuoti etninės kultūros gyvybingumą ir aktualumą dabarčiai, pastebėti šiuolaikinius etnokultūrinius reiškinius, jų sąsajas su senesniais dalykais; • formuoti etnokultūrinio ugdymo gaires atsižvelgiant į skirtingą vaikų amžių.
Rekomendacijų ir EK programų skirtumai lyginant su ankstesnėmis EK programomis Visos ankstesnės etnokultūrinio ugdymo programos daugiausia akcentavo lietuvių etninę kultūrą, todėl nauja tai, kad Rekomendacijos ir EK programos skirtos ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos tautinių bendrijų ugdymo įstaigoms, sudarant galimybę kiekvienai tautinei bendrijai giliau pažinti savo etninę kultūrą, o kartu skatinant abipusį lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių tradicijų pažinimą. EK programos skirtos ne vien bendrojo lavinimo mokykloms, bet ir neformaliojo švietimo mokykloms.
Siekiant skirtingam amžiui pritaikyto turinio gairių nuoseklumo, visų pirma buvo parengtos bendrosios etnokultūrinio ugdymo turinio gairės pagal skirtingas amžiaus grupes: • ikimokyklinis ugdymas (suskirstant į ankstyvąjį ir amžių nuo 3 metų); • priešmokyklinis ugdymas; • pradinis ugdymas (suskirstant į 1–2 ir 3–4 klasių koncentrus); • pagrindinis ugdymas (suskirstant į 5–6, 7–8 ir 9–10 klasių koncentrus); • vidurinis ugdymas.
Rekomendacijos Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams
Rekomendacijų turinys I skyrius.Bendrosios nuostatos • Etninė kultūra ir jos integracinis pobūdis • Bendrųjų kompetencijų ugdymas etninės kultūros pagrindu • Rekomenduojami etnokultūrinio ugdymo(si) organizavimo metodai ir formos • Sąveika su tėvais (globėjais) ir vietos bendruomene etnokultūrinio ugdymo procese • Regioninio savitumo išryškinimas • Kitų tautų kultūros pažinimas • Kitos sėkmingo etnokultūrinio ugdymo(si) prielaidos bei sąlygos • Etnokultūrinio ugdymo perimamumas ir tęstinumas įgyvendinant ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas
Etninės kultūros integracinis pobūdis. Etninė kultūra ugdymo procese gali būtiintegruojama į įvairias vaikų ugdymo(si) sritis: aplinkos, gamtos ir pasaulio pažinimą, dorinį ugdymą, šeimos, giminės, bendruomenės ir tautos švenčių bei tradicijų pažinimą, gimtosios kalbos, muzikinių, vaidybinių, šokio ir dailės gebėjimų ugdymą(si), komunikacinę veiklą, kūno kultūrą, sveikatos puoselėjimą ir pan. Išsamiau aprašoma, kaip etninė kultūrapadeda ugdyti vaiko bendrąsias kompetencijas - socialumo, komunikavimo, pažinimo, iniciatyvumo ir kūrybingumo, asmeninė ir mokėjimo mokytis.
Rekomenduojant ugdymo formas pabrėžiama, kad svarbu: • vaikų etnokultūrinio ugdymo pernelyg neperkrauti „parodomaisiais“ renginiais, kai dėl jų gausos pamirštamas vaikas, jo galimybės ir poreikiai; • patiems mažiausiems tinkamiausia yra individuali ir mažomis grupėmis veikla, jei yra galimybė – kartu su tėvais; • augant vaikams, rekomenduotinos vis aktyvesnės etnokultūrinio ugdymo(si) formos - pažintinės išvykos, susitikimai su liaudies menininkais, šeimų vakaronės, dalyvavimas vietos bendruomenės tradiciniuose renginiuose, folkloro koncertuose, konkursuose, vakaronėse ir pan.; • labai veiksminga etnokultūrinio ugdymo forma – vaikų, pedagogų, tėvų folkloro ansamblių ar klubų, tautodailės, tradicinių amatų būrelių ir kitų kolektyvų kūrimas; • naudinga vykdyti įvairius etnokultūrinius projektus – visos ugdymo įstaigos ar atskiros grupės (klasės), prisijungiant prie kitų institucijų ar organizacijų vykdomų etnokultūrinių projektų.
Rekomendacijose nurodomi įvairūs galimi etnokultūrinio ugdymo modeliai: • Integravimas į įvairias veiklas, kitų dalykų pamokas; • Tikslinė neformalaus vaikų švietimo veikla (pavyzdžiui, būreliai, šokių kolektyvai, amatų dirbtuvės ir t.t.); • Galimybė etnokultūrinį ugdymą pasirinkti kaip vienos grupės ar klasės (pagal poreikį – ir daugiau grupių ar klasių) ugdymo modelį atsižvelgiant į tėvų pageidavimą. Pradinėje mokykloje gali būti įvestos ir atskiro etninėskultūros dalyko pamokos.
Tinkamos aplinkos etnokultūriniam ugdymui sukūrimas. Svarbiausia maloni emocinė aplinka, teigiamas pedagogo požiūris ir meilė etninei kultūrai, bendradarbiavimu grindžiami ugdytinių, pedagogų ir tėvų santykiai. Perspėjama vengti ugdymo aplinkos pavertimo etnografinių daiktų „muziejais“, kai kaupiami ugdymui nepanaudojami, vaikams nežinomi rakandai ir kiti daiktai. Pabrėžiama ugdymo įstaigos ir tėvų (ar globėjų) bendradarbiavimo būtinybė – siekiant vaikų ir jų šeimos narių kūrybiškumo bei aktyvumo puoselėjant etninės kultūros vertybes, kuriant tinkamą etnokultūriniam ugdymui aplinką, rengiant tradicines šventes, įgyvendinant pažintines programas su šeimos nariais. Abipusiai naudinga sąveika su vietos bendruomene – ji skatina įvairių kartų bendrą etnokultūrinę veiklą, vaikus pratina nuo mažumės pajausti, kuo pasižymi bendruomeninis gyvenimas, pažinti savo aplinkos žmones, tapti su jais artimesniais, palaipsniui suvokti ir save kaip tos aplinkos dalį.
Regioninio savitumo puoselėjimasypač aktualus mažų miestelių ir kaimo vietovėse, kur vietos gyventojai aiškiai įvardija savo gyvenamosios vietovės priklausomybę tam tikram etnografiniam regionui.Tuomet labai svarbu ugdymo procese atspindėti savo etnografinio regiono tarmę, tautosaką, tautodailę, darbų tradicijas, valgius, lankytinas istorines, kultūrines ir gamtines vietas, kitus ypatumus. Didesnių miestų vaikus reikėtų paskatinti išsiaiškinti bent savo senelių ar prosenelių regioninę kilmę. Išsamiau aptariama dažniausiai didesniuose miestuose dirbantiems pedagogams iškylanti problema, ar mokyti liaudies tautosakos tarmiškai, ar „išverčiant“ į bendrinę kalbą. Pastebima, kad vyresniems vaikams tarmiškų tekstų mokymas gali būti naudingas, praturtinantis gimtosios kalbos suvokimą, tačiau ikimokyklinukams per sunku suprasti svetimos tarmės tekstą. Bet kai vaikai auga gimtosios tarmės aplinkoje ir natūraliai perima tarmišką kalbėseną, reikėtų elgtis priešingai – vengti vietinės kūrybos „literatūrinimo“.
Rekomenduojamos įvairios kitų tautų kultūros pažinimo galimybės: • pažintis su Lietuvoje nuo seno gyvenančių kai kurių tautinių bendrijų tradicijomis; • pastaruoju metu Lietuvoje vis daugėjančių kitų kitataučių tradicijų pažinimas; • iš emigracijos grįžusių vaikų ir jų šeimų patirties panaudojimas; • pasidalijimas po užsienio šalis keliaujant patirtais įspūdžiais; • interneto bei vaizdinių priemonių teikiamų galimybių panaudojimas.
II skyrius. Rekomenduojami etnokultūrinio ugdymo siekiniai ir turinio gairės įgyvendinant ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas Pagrindinis siekis įgyvendinant pradinio ugdymo programą – sudaryti vaikui sąlygas įgyti svarbiausių etninės kultūros reiškinių bei vertybių pažinimo ir suvokimo pradmenis, tapti tradicijų perėmėju tenkinant savo prigimtinius žaidybinius, kūrybinius ir pažinimo poreikius. To galima pasiekti: • plėtojant etnokultūrinės raiškos įgūdžius ir tautinio paveldo pažinimą, kurių užuomazgas vaikai jau įgijo šeimoje, gimtojoje aplinkoje ar darželyje; • per etnokultūrinį ugdymą stiprinant vaiko ryšį su aplinkos žmonėmis, skatinant vaikų meilę bei pagarbą savo gimtinei, Tėvynei ir jos kultūrai, formuojant tradicijomis grindžiamą dorinį vaikų elgesį; • skatinant vaikų pomėgį liaudies kūrybai ir tradicijoms, atskleidžiant tautos palikimo įvairovę, papročių ar vaizdinių įvairialypį pobūdį, plėtojant papročių ir apeigų suvokimą, skatinant domėjimąsi kitų tautų papročiais.
Rekomenduojamos turinio gairės Atsižvelgiant į skirtingą vaikų amžių (ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis ugdymas), aprašytos rekomenduojamos turinio gairės, iš kurių pedagogas galėtų panaudoti mažesnę ar didesnę dalį – savaip pritaikydamas, papildydamas ar kai ko atsisakydamas atsižvelgiant į savo galimybes, ugdytinių poreikius ir ugdymo(si) situaciją. Orientuotasi į vaiko gyvenimui ir ugdymui(si) reikalingų socialinių bei kultūrinių kompetencijų plėtojimą, tautinio tapatumo jausmo žadinimą, teikiant prioritetą bendrųjų vertybinių ir pozityvių asmeninių nuostatų pradmenų formavimui(si). Siekiant integruoto ugdymo efektyvumo, turinio gairės sudarytos vadovaujantis koncentriškumo principu – aktualias ir reikšmingas temas siūloma aptarti ne kartą, vis grįžtant prie tos pačios temos, kaskart vis gilinant ir plečiant jos turinį. Atrenkant etninės kultūros ugdymo turinį bei organizuojant ugdymo procesą rekomenduojama jo neperkrauti vaikams nesuprantamais ir tolimais dalykais, vengti vien kiekybinio plėtojimo.
III skyrius. Etninės kultūros ugdymo gerosios patirties pavyzdžiai Skyriaus pagrindą sudaro etninės kultūros ugdymo gerosios patirties pavyzdžiai (veiklų, pamokų, renginių aprašai): • ikimokykliniame amžiuje • priešmokyklinėje grupėje • pradinėse klasėse. Pateikti pavyzdžiai turėtų būti kaip paskata pedagogams kurti savus pavyzdžius atsižvelgiant į turimą patirtį ir konkrečios ugdymo įstaigos veiklos ypatumus. Skyriaus pabaigoje pateikiamas išsamus Rekomenduojamų dokumentų, metodinių priemonių, literatūros, šaltinių ir naudingų nuorodų sąrašas, iš kurio pedagogai gali pasirinkti etnokultūriniam ugdymui naudingus leidinius ir kitą informaciją juos dominančia tematikai.
