Vanda Juknaitė

1. Vanda Juknaitė

2. Turinys • Moteriškoji ir vyriškoji literatūra. • Moterų rašomos literatūros svarba. • Trumpa biografija. • V. Juknaitė – viena iš moterų rašomos literatūros atstovių Lietuvoje. • Bibliografija. • Apysaka ,,Ugniaspalvė lapė”. • Romanas ,,Šermenys”. • Apysaka ,,Stiklo šalis”. • Vandos Juknaitės kūrybos bruožai. • Apdovanojimai. • Apysakos Stiklo šalis ir esė[Kai mes buvom du įtariamieji...] ištrauka. • Šaltiniai.

3. Moteriškoji ir vyriškoji literatūra6 – asis ir 7 – asis dešimtmetis Lietuvoje yra moterų literatūros naujo proveržio laikas. Išsiplečia žanrinė ir stilistinė kūrybos amplitudė, išryškėja posūkis į savęs laisvinimą. ,,Silpnosios lyties” žvilgsnis į gyvenimą darosi vis reikšmingesnis. Savo vertę ginantis moteriškumas reikalauja teisių politiniame ir socialiniame gyvenime. Į turinį

4. Moterų rašomos literatūros svarba • Moteriškos patirtys praturtina literatūrą ne vien teminiu požiūriu, jos pagilina ją psichologiškai; • skatina jautrumą pasauliui; • ugdo subtilesnį žvilgsnį į daikto tikrovę; • atskleidžia kasdienybės grožį; • pasižymi ypatinga estetine rega. • Viena iš tokių savitos moterų literatūros autorių Lietuvoje yra Vanda Juknaitė. Į turinį

5. Trumpa biografija Vanda Juknaitė, prozininkė, eseistė ir dramaturgė, gimė 1949 m. lapkričio 28d. Papiliuose (Aukštaitijoje). 1972 m. Vilniaus universitete baigusi lituanistikos studijas, kurį laiką mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje. Nuo 1975 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja , lietuvių literatūros katedros docentė. Nuo 1990 m. – LRS narė. Į turinį

6. V. Juknaitė – viena iš moterų rašomos literatūros atstovių Lietuvoje • Juknaitė dirba socialinės veiklos srityje, Inkūnuose yra įsteigusi vasaros stovyklą benamiams gatvės vaikams ir neįgaliesiems, atiduoda daug laiko ir pastangų jų globai. • Ji kalba per televiziją, radiją (vedė radijo laidą), spaudoje palyginti dažnai spausdinami jos interviu. • V. Juknaitei yra svarbi moteriškumo savimonė. • Kartais rašytoja priskiriama vadinamajai ,,motinų” literatūrai, atskiriant ją nuo maištingos ,,dukterų” literatūros. • V. Juknaitė visuomeniškai aktyvi ir socialinei bei moralinei problematikai jautri, pilietinę atsakomybę jaučianti autorė. Jos meninė kūryba kyla iš realių gyvenimo patirčių. Nors V. Juknaitės kūrinių palyginti nėra daug, kiekvienas jų atspindi esmines to meto problemas. Į turinį

7. Bibliografija • Ugniaspalvė lapė: apysaka ir apsakymai. - Vilnius: Vaga, 1983. • Šermenys: romanas. - Vilnius: Vaga, 1990. • Stiklo šalis: apysaka. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. • Šermenys: romanas; Stiklo šalis: apysaka; Formulė: drama. - Vilnius: Alma littera, 2000, 2001. • Išsiduosi. Balsu: esė, pokalbiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. • Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos / kartu su Elena Nijole Bukeliene. - Vilnius: Alma littera, 2004. • Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. Autorės kūryba išversta į lenkų, anglų, latvių, rusų, švedų, vokiečių ir kt. kalbas. Į turinį

8. Apysaka ,,Ugniaspalvė lapė" Tai pirmoji Vandos Juknaitės knyga, parašyta dienoraščio forma, remiantis autentiškais internato, savo komandomis primenančio sovietinę sistemą, auklėtinės įspūdžiais. Kūrinyje sukuriamas jaunystės ir ją supančios mirties kontrastas. Svarstomi gyvybės laikinumo, trapumo klausimai, ilgimasi dvasinių vertybių: šeimos jaukumo, namų šilumos, gerumo ir meilės. Žmogaus likimas priklauso nuo jo paties – Juknaitės proza tarytum moko stiprinti gyvenimo valią, išlikti pasikliaujant paprasta žmogiškumo idėja, moko meilės gyvenimui ir žmogui. Į turinį

9. Romanas ,,Šermenys" ,,Šermenys” – romanas, pasižymintis autobiografiškumu, nepaprastai gyvu, vaizdingu pasakojimu, autentiška kaimo buities ir sovietinio kolūkio tikrove. ,,Šermenys” – pats įtaigiausias rašytojos kūrinys, kuriame tobulai sulydyta jausmo energija ir meninio žodžio plastika. Šis Juknaitės romanas, tikroviškai vaizduojantis okupuotos Lietuvos kaimo tragediją, tematiškai ir idėjiškai artimas Romualdo Granausko apysakai ,,Gyvenimas po klevu”. Fizinis ir moralinis kaimo merdėjimas rodomas moters akimis. Mirtis – svarbiausias įvykis romano vaizduojamame ištuštėjusiame pasaulyje, kur gyvybė neturi jokio tęstinumo, o laidotuvės – paskutinis žmones sutelkiantis ritualas. Svarbiausia žmogaus gyvenimo pareiga tampa pasirengimas mirčiai , stengiantis savo išėjimu nesukelti per daug rūpesčių. Taigi romane vyrauja išmirimo, laidojimo tema; moterų tradicinė pareiga – priimti ir išlydėti žmogų. Gyvenimas netikras, nepatikimas, netvarus, tikra yra nebūtis, amžinybė, mirtis, be tautybės ir be veido. Į turinį

10. Apysaka ,,Stiklo šalis” Kitaip nei ,,Šermenyse”, kur moteriškumas vaizduojamas kolektyvinių santykių, kaimo bendruomenės kontekste, apysakoje ,,Stiklo šalis” moters ir motinystės dramatizmas atskleidžiamas per individualų likimą ir parodomas per miestietiškus charakterius. Miesto aplinka leidžia autorei izoliuoti savo veikėją taip sustiprinant jo egzistencinio vienišumo temą. Apysaka ,,Stiklo šalis yra svarbi tuo, jog parodo iš motinystės pareigos kylančias problemas. Motinystės pareigos tarytum paverčia žmogų biologiniu individu, kuris, atlikęs savo prigimtinę prievolę – pagimdęs, išmaitinęs ir išauginęs vaikus, - darosi niekam nereikalingas. Apysakoje vaizduojamas moters gyvenimas yra dramatiškas pasiaukojimas, kurio niekas neįvertina. Traumuota jos psichika gali atsigręžti prieš ją pačią ar prieš jos vaikus. Pagrindinės veikėjos gyvenimas parašomas nekomentuojant jos subtiliausių jausenų, paliekant skaitytojui suvokimo laisvę. Romane vyraujantis laikas – dramatiški tautai Atgimimo metai. Metai, kada ypač sustiprėjo visuomeninė ir pilietinė vyro reikšmė. Vyro susvetimėjimas, atšalę santykiai šeimoje, vaiko liga, sunkiai pakeliama vienatvė - tai pagrindinę veikėją slegiančios problemos. O tai, kad veikėjai neturi vardų, akcentuoja ne vienos konkrečios šeimos problemą; V. Juknaitė akcentuoja, kad daugelyje šeimų vyrauja tokie santykiai, dauguma motinų kenčia tokias problemas. Į turinį

11. Vandos Juknaitės kūrybos bruožai • V. Juknaitės kūriniuose į pirmą vietą iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje ir aistringas gyvenimo geismas. • Aukščiausia vertybė – gyvybė. • Kūrinio centre stovi žmogus, jo išgyvenimai, psichologinės problemos: viskas priklauso nuo žmogaus valios ir pastangų, nuo konkretaus veiksmo, todėl gyvenimas vaizduojamas kaip sunki pareiga, o ne maloni likimo dovana. • Viena iš pagrindinių temų yra žmogaus socializacija, todėl didžiosios gyvenimo istorijos nėra tiek svarbios, kiek įvykiai iš socialinio gyvenimo; svarbus šeimos ir motinos vaidmuo. • Pasakojimas fragmentiškas, suskaidytas į trumpus epizodus. • Veiksmo aplinka yra tik fonas žmogaus būsenai atskleisti. • Kūryba išlieka humanistinės literatūros tradicijos rėmuose. • Gyvūno žudymas – pasikartojantis motyvas (,,Šermenys“, ,,Stiklo šalis“). • Neidealizuota, bet sakralizuota, kūniška, skausminga motinystės tema. • Moteris – agrarinės kultūros centrinė figūra (,,Šermenys”). • Svarbūs skaidrių medžiagų, pavyzdžiui, vandens, stiklo, ledo, įvaizdžiai. • Vienišumo, susvetimėjimo, kaltės, pasiaukojimo, silpnumo, skausmo, pareigos, atsakomybės, meilės, žmogaus vertės, išorinio ir vidinio motinystės instinkto akcentai. • Kūriniai turi didaktinių ir pedagoginių bruožų. • Autobiografiškumas. V. Juknaitės kūryba remiasi egzistencine patirtimi. • Religinės paguodos ir idealistinių iliuzijų atsižadėjimas: vaizduojama reali tikrovė. • Ryški meilės ir mirties sampyna. • Didelis dėmesys vaiko likimui permainų visuomenėje. • Vyrų ir moters pasaulių vertybės yra visiškai skirtingos. Vyrai V. Juknaitės prozoje dažnai vaizduojami neigiamai. • Naujoviškumo jos prozai suteikia kintančio gyvenimo tikrovė. • Sovietinės okupacijos kaimo tragedija, nykstančios kaimo kultūros tema (,,Šermenys”). • Detalių natūralizmas tekste jungiasi su tautosakiška šarvojimo apeigų poetika, realistinio vaizdavimo tradiciją praturtina impresionistinei prozai būdinga savistaba. • Apysakos veikėjai neturi vardų, tiesiog vadinami bendriniais žodžiais: moteris, vyras, vaikas, kūdikis, gydytojas. • V. Juknaitės stiliui ypač svarbus žodžio skambėjimas, tikslumas, ritmas, bet racionali teksto konstrukcija neužgožia emocinio poveikio. Iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas sukuria stiprią emocinę įtampą, perteikiamą raiškių detalių ir nutylėjimų kalba. • Privatus gyvenimas vaizduojamas fiksuojant veikėjų jausmus, pasaulis regimas moters akimis, nors pasakojama trečiuoju asmeniu  Į turinį

12. Apdovanojimai • 1993 m. Juozo Paukštelio premija už romaną Šermenys. • 1994 m. Žemaitės literatūrinė premija už romaną Šermenys. • 2001 m. J. Grušo premija už dramą Formulė. • 2003 m. G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė knygą Išsiduosi. Balsu. • 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. • 2008 m. Juozo Keliuočio literatūrinė premija. • 2008 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Į turinį

13. Apysakos Stiklo šalis ir esė[Kai mes buvom du įtariamieji...] ištrauka. Į turinį

14. Šaltiniai • V. Daujotytė. Parašyta moterų. 2001. • V. Daujotytė, R. Tamošaitis, R. Tūtlytė, G. Viliūnas. Literatūra - klasei, antroji knyga. • Nuorodos: http://www.rasytojai.lt/ http://ualgiman.dtiltas.lt/rasytojai.html http://www.mokslai.lt/ http://www.referatai.chemlt.net/ Į turinį