VALSTYBĖS TARNYBOS LYGINAMOJI TEISĖ

1. VALSTYBĖS TARNYBOS LYGINAMOJI TEISĖ Lietuva, JAV, Didžioji Britanija, VFR, Prancūzija, Rusijos Federacija © Stasys Šedbaras

2. 1. Esminiai valstybės tarnybos teisinio santykio bruožai(1) • Valstybės tarnybos teisės dalykas – visuomeninių santykių, atsirandančių organizuojant tarnybą ir jai funkcionuojant, visuma. • Valstybės tarnybos teisės dalyke esti santykių, reglamentuojamų konstitucinės, darbo, baudžiamosios, civilinės teisės. • Valstybės tarnybos teisė – administracinės teisės specialioji dalis, jungianti praktiškai visus administracinės teisės institutus tiek organizuojant valstybės tarnybą, tiek ir jai funkcionuojant: vykdomąją valdžią, valstybės valdymą, vietinę savivaldą, administracinės teisės subjektus, valstybės valdymo ir savivaldos institucijas, valdymo metodus ir administracines teisines priemones, valstybės prievartą, administracinę atsakomybę, kontrolę ir priežiūrą vykdomosios valdžios sistemoje.

3. Esminiai valstybės tarnybos teisinio santykio bruožai(2) Valstybės tarnybos teisė yra, viena vertus, viešosios teisės sudėtinė dalis, kadangi specialūs teisės subjektai įgyvendina valstybės, jos institucijų ir vietinės savivaldos uždavinius ir funkcijas. Antra vertus, tarnybos teisė (siaurąja prasme) yra administracinės teisės dalis.

4. Valstybės tarnybos teisinio santykio bruožai: 1) tai valstybinis teisinis santykis, t.y. jis sureguliuotas viešosios teisės (valstybinės, administracinės) normomis; 2) tai specialus teisinis santykis, nustatantis valstybės tarnautojų teisinę padėtį. Institucija, įstaiga iš vienos pusės ir tarnautojas iš kitos pusės yra susieti pavaldumo santykiu. Jo atsiradimo pagrindas dažniausiai yra valdymo aktas, o ne darbo sutartis, kuri sudaroma tik su dalimi (paslaugų) valstybės tarnautojų; 3) tai pasitikėjimo valstybės tarnautoju, jo ištikimybės valstybei santykis. Tai, viena vertus, suponuoja tam tikras pareigas valstybės tarnautojui, antra vertus, įpareigoja valstybę, jos institucijas ir įstaigas ginti tarnautoją ir jo teisinę padėtį; 4) tai valdžios, valstybinis teisinis santykis, reiškiantis, kad jo dėka įgyvendinamas valstybės suverenitetas, o valstybės tarnautojai turi valdžios įgaliojimus tiek vidaus , tiek viešajame administravime. Tokie įgaliojimai negali būti suteikti asmeniui darbo teisinių santykių pagrindu.

5. Visus valstybės tarnybos santykius galima sugrupuoti į materialinius teisinius ir procesinius Materialinės normos nustato valstybės tarnautojų teisinę padėtį. Tai valstybės tarnybos principai, valstybės (savivaldybės) tarnautojo sąvoka, tarnautojų grupės (rūšys), tarnautojų teisės, pareigos ir teisių apribojimai, lengvatos, garantijos ir kompensacijos ir pan. Procesinės normos reglamentuoja santykius įgyvendinant materialinės teisės normas. Tai stojimo tarnybon tvarka, paaukštinimo, pervedimo ir kitokios karjeros darymo tvarka, tarnybos vertinimas, kategorijų suteikimas, tarnybinės, materialinės atsakomybės taikymo procedūros, atleidimo tvarka ir pan.

6. 2. Valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo metodas (1) Viena iš teisinio reguliavimo mechanizmo sudėtinių dalių yra teisinio reglamentavimo metodai. Tai teisės normų poveikio konkretiems visuomeniniams santykiams būdų, priemonių visuma. Teisės teorija skiria du metodus: imperatyvų ir dispozityvų.

7. Valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo metodas (2) Imperatyvus metodas – tai valdingų potvarkių metodas. Jis visų pirma būdingas administracinei teisei. Jis dominuoja ir valstybės tarnybos teisiniame reglamentavime. Dispozityvus (koordinacijos) metodas skiriasi nuo imperatyvaus ir jo esmė – teisinių santykių šalių lygybė. Šis metodas visų pirma būdingas civilinei (iš dalies - darbo) teisei.

8. 3. Valstybės tarnybos sąvoka Tikslinga žmogaus veikla gali pasireikšti įvairiomis formomis: -prekių, kitų materialinių gėrybių gamyba, paslaugų žmonėms teikimas; -nematerialių (dvasinių) gėrybių kūrimas (literatūros, meno ir kitokių kūrinių kūrimas – knygų rašymas, spektaklių, filmų statymas ir pan.); -socialinė kultūrinė veikla (švietimas, sveikatos apsauga, ligonių, nusenusių slauga ir pan.); -valstybės tarnyba, kuri funkcionuoja visose žmogaus gyvenimo srityse: ekonomikos (ūkio, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, finansų), socialinėje ir kultūrinėje (sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo), administracinėje politinėje srityse (krašto apsauga, valstybės saugumas, vidaus ir užsienio reikalai, teisingumo vykdymas); -veikla politiniuose, visuomeniniuose dariniuose, nevalstybinėse organizacijose, religinėse bendrijose, tarptautinėse, užsienio organizacijose ir pan.

9. Valstybės tarnybos sąvoka (2) Taigi, viena iš svarbiausių žmogaus veiklos sričių yra valstybės tarnyba. Tačiau kalbant apie valstybės tarnybą visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ji skirta ne joje tarnaujančio žmogaus, t.y. valstybės tarnautojo materialinių poreikių tenkinimui, kaip tai įprasta užsiimant ūkine-komercine veikla. Svarbiausia čia yra tai, kad valstybės tarnyba skirta užtikrinti pačios valstybės kaip žmonių susivienijimo funkcionavimą įvairiose jos veiklos srityse, organizuoti konkrečios šalies gyventojų poreikių tenkinimą, ginti žmogaus teises ir laisves, garantuoti saugią vidaus ir išorės aplinką. Be abejo, valstybės tarnautojai gauna tarnybinį atlyginimą, ir, dažniausiai, pakankamai didelį, turi kitas garantijas, tačiau jų pagrindinis tikslas – kad valstybės mechanizmas funkcionuotų sklandžiai ir dirbtų suvereniteto turėtojo – Tautos labui.

10. Valstybės tarnybos uždaviniai: -saugoti konstitucinę šalies santvarką; -vykdyti valstybės (viešojo) valdymo funkciją; -užtikrinti valstybės politinės ir socialinės – ekonominės veiklos sričių stabilumą; -parengti ir įgyvendinti politinius sprendimus; -užtikrinti visuomenės gerovę, ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves; -užtikrinti valstybės tarnautojų ištikimybės valstybei principo įgyvendinimą; -įgyvendinti pozityvaus pobūdžio valstybės valdymo veiklą, tenkinančią kasdienius gyventojų poreikius; -įstatymo nustatytais atvejais taikyti valstybės prievartos priemones, t.y., įgyvendinti teisėsaugos funkciją; -valdyti socialinę – ekonominę ir kultūros sritis; -užtikrinti mokesčių surinkimo mechanizmą, taip užtikrinant valstybės veiklos finansavimą.

11. Valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojo sąvoka Lietuva

12. Valstybės tarnybos apibrėžimas (VTĮ 2 str. 1 d.) Valstybės tarnyba - teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

13. Valstybės tarnybos apibrėžimas • Tai viešojo administravimo veikla: • įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta valstybės ar vietos savivaldos institucijų aktams įgyvendinti • bei numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

14. Valstybės politikai • Valstybės politikai - asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į • Respublikos Prezidento, • Seimo Pirmininko, • Seimo nario, • Ministro Pirmininko, • ministro, • savivaldybės tarybos nario, • savivaldybės mero, • savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

15. Valstybės tarnautojo apibrėžimas Valstybės tarnautojas - fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

16. Valstybės tarnybos rūšys • Valstybinė • centrinėse valdžios institucijose ir įstaigose; • jų teritoriniuose padaliniuose ir kituose teritoriniuose dariniuose. Savivaldos (savivaldybių institucijose ir jų įsteigtose įstaigose). © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

17. Valstybės tarnautojų rūšys (1) 2) statutinis: tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu; 1) karjeros: valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir turintis galimybę VTĮ nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje; © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

18. Valstybės tarnautojų rūšys (2) 3) politinio (asmeninio) pasitikėjimo: priimtas į pareigas jį priėmusio valsty-bės politiko ar kole-gialios valstybės institucijos įgalioji-mų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam terminui; 4) įstaigos vadovas: tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai; 5) pakaitinis: tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimovalstybės tarnautoją. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

19. Valstybės tarnautojų lygiai Valdininkų įstatyme lygiais buvo vadinamas valdininkų skirstymas į A ir B lygius. VTĮ toks skirstymas vadinamas skirstymu į grupes, o lygiais vadinamas valstybės tarnautojų skirstymas pagal išsilavinimo reikalavimą arba kriterijų. VTĮ 7 straipsnyje pasakyta, kad valstybės tarnautojai skirstomi į 3 lygius: A lygis – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas B lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba aukštesnysis, arba iki 1995 m. įgytas specialusis vidurinis išsilavinimas C lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

20. Valstybės tarnautojų kategorijos Su pareigybių lygiais yra glaudžiai susijusios ir pareigybių kategorijos. Įstatyme numatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 20 kategorijų. Jos apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia C lygio kategorija, o 20-a – aukščiausia A lygio kategorija. Schematiškai lygių ir kategorijų santykį galima pavaizduoti taip: 20 19 18 17 16 15 14 13 12 11 10 09 08 07 06 05 04 03 02 01 A B C © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

21. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės (1) Kvalifikacinė klasė - tam tikros kategorijos valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės yra trys: Aukščiausia kvalifikacinė klasė yra pirma Vidurinė kvalifikacinė klasė yra antra Žemiausia kvalifikacinė klasė yra trečia © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

22. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės (2) Priimant valstybės tarnautojus į pareigas, vertinimo būdu jiems gali būti suteikiama trečia kvalifikacinė klasė. Šiuo atveju netaikomas VTĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas 20 darbo dienų pranešimo apie būsimą vertinimą terminas © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

23. VTĮ taikymas: statutiniai valstybės tarnautojai. Darbo įstatymų taikymas Valstybės tarnybos įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio Įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

24. VTĮ netaikomas (1) 1) valstybės politikams (asmenims, į pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai išrinktiems Lietuvos piliečių arba atstovaujamosios valdžios paskirtiems politinei programai vykdyti – Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, merai, merų pavaduotojai, kiti savivaldybių tarybų nariai); 2) Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vyriausiojo administracinio, kitų teismų teisėjams, prokurorams; 3) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojui, valdybos nariams, kitiems Lietuvos banko tarnautojams; © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

25. VTĮ netaikomas (2) 4) profesinės karo tarnybos kariams; 5) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams; 6) viešųjų įstaigų darbuotojams; 7) darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantys darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

26. VTĮ taikomas tik iš dalies (1) • 1) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams, kitiems Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybės pareigūnams taikomos • nuostatos apie materialinės atsakomybės taikymą regreso tvarka (VTĮ 33 straipsnio 3 dalis); • nuostatos apie kasmetines atostogas (36 straipsnis).

27. VTĮ taikomas tik iš dalies (2) • 2) Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui ir jo pavaduotojams, • STT direktoriui ir jo pavaduotojams, • taip pat policijos generaliniam komisarui taikomos VTĮ VI skyriaus ,,Darbo užmokestis” nuostatos.

28. VTĮ taikomas tik iš dalies (3) 3) Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams taikomos nuostatos apie materialinės atsakomybės taikymą regreso tvarka (VTĮ 33 straipsnio 3 dalis); 4) šiems valstybės pareigūnams, išskyrus tuos, kurie tik periodiškai dalyvauja paminėtuose posėdžiuose, taikomas VTĮ 36 straipsnis, reglamentuojantis kasmetines atostogas. © Stasys Šedbaras, LTU, 2002

29. Valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojo sąvoka Bendroji užsienio šalių valstybės tarnybos teisės samprata

30. 1. Bendros pastabos Viešoji valdžia atsiranda kuriantis valstybei, tačiau viešosios tarnybos institutas atsiranda tam tikrame valstybingumo vystymosi etape. Vakarų šalyse valstybės tarnyba visų pirmą ėmė vystytis kontinentinėje Europoje: nuo XVI a. Prancūzijoje, nuo XVII a. – Vokietijoje, Švedijoje. Reikšmingas valstybės tarnybos vystymosi kontinentinės Europos šalyse etapas prasidėjo XIX a. pabaigoje. Anglosaksų kraštuose tai buvo tik profesinės valstybės tarnybos formavimosi pradinis periodas. Būtent tada įvyko vadinamasis politinės valdžios ir operatyvaus valdymo pasidalijimas, valstybės valdymas pasidarė sudėtingesnis, o tai turėjo didelį poveikį tolimesniam valstybės tarnybos instituto vystymuisi per visą XX a.

31. XX a. pabaigoje daugelyje Vakarų šalių buvo paskelbta viešosios tarnybos valdymo doktrina, pagal kurią valstybės tarnyba priartinama prie menedžmento modelio privačiame sektoriuje. Ši politika aktyviai įdiegiama Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje ir kt. Viešoji tarnyba imama vertinti kaip sistema, teikianti paslaugas gyventojams.

32. 1.1. Pagrindiniai viešosios tarnybos bruožai Valstybės tarnautojas turi tarnauti, o ne patarnauti, ne užsidirbinėti. Tarnauti jis turi ne partijai, ne privatiems interesams ir ne darbdaviui (siaurąja prasme – įstaigai, institucijai, jos vadovams), o svarbesnėms vertybėms. Vakarų šalyse paprastai skiriama viešoji tarnyba ir valstybės tarnyba. Viešoji tarnyba suprantama daug plačiau, o valstybės tarnyba suprantama kaip dalis viešosios tarnybos. Viešąja tarnyba paprastai suprantama tarnyba: • valstybės valdymo aparate; • vietos savivaldos institucijose; • valstybinėse įmonėse ir įstaigose (pvz., pašte, geležinkelyje ir kt.).

33. Kontinentinės Europos valstybės tarnybos sistemoje viešoji tarnyba suprantama dviem aspektais: • formaliu, organizaciniu požiūriu – kaip administracijos vadovaujama institucija (le service public); • materialiniu, funkciniu požiūriu – kaip veikla tenkinant visuomenės poreikius (la fonction publique).

34. Vakarų šalių teisės aktai viešąją tarnybą supranta kaip profesionalią, nuolatinę (nekeičiamą) tarnybą viešosios valdžios aparate.

35. Vakarų šalių teisėje ir doktrinoje viešoji tarnyba gali būti skirstoma įvairiais kriterijais. • Visų pirma, gali būti vartojamas teritorinis kriterijus. Tai centrinė ir vietos viešoji tarnyba. • Didesnėse šalyse yra tarpinė grandis ir viešoji tarnyba skirstoma į centrinę, regioninę ir vietos. • Federacinėse valstybėse visada yra mažiausiai trys grandys: federalinė, federacijos subjektų ir vietos (municipalinė) tarnyba. • Anglosaksų šalyse dėl separatinių tendencijų ir tradiciškai stiprios vietinės valdžios vietos (municipalinė) tarnyba traktuojama kaip savarankiška viešoji tarnyba.

36. Kitas kriterijus gali būti priklausymas vienai ar kitai valdymo sričiai. Šiuo kriterijumi galima išskirti civilinę, karo, diplomatinę, policijos ir kitokią tarnybą. Pagrindinė tarp paminėtų rūšių yra civilinė tarnyba. Tai ne karinė, ne sukarinta kadrinių, nuolatinių centrinių valstybės valdymo institucijų darbuotojų tarnyba.

37. Vakarų šalyse egzistuoja dvi viešosios tarnybos teisinio pagrindo doktrinos: statutinė ir sutartinė, kurios įtvirtintos ir atitinkamuose tų šalių teisės aktuose.

38. 1.2. Viešosios tarnybos organizavimas Užsienio šalyse galima įžvelgti dvi pagrindines viešosios tarnybos sistemas: • karjeros (kadrinę); • pozicinę (pareigų užėmimo sistemą).

39. Karjeros sistemoje susidaro uždaros korporacinės tarnybos – tarnautojų korpusai, sudėtys. Vienose šalyse korpusas apibūdinamas pagal profesinį požiūrį (pvz., ryšių tarnautojai), kitose – pagal atliekamų funkcijų pobūdį (pvz., prefektų, direktorių korpusai), trečiose – pagal viešosios tarnybos rūšį (gaisrininkų, teismų darbuotojų korpusai).

40. Pozicinėje sistemoje kitaip susiklosto valstybės tarnautojų, viešosios administracijos ir visuomenės santykiai. Lemiamą reikšmę turi ne tarnautojo tarnybos viename korpuse trukmė, bet einamos pareigos – konkreti pozicija administracijos hierarchijoje. Atitinkamos kvalifikacijos darbuotojas gali būti priimtas į bet kokias viešosios tarnybos pareigas, jei tik jis profesiniu požiūriu pasirengęs eiti laisvas pareigas. Tai reiškia, kad šioje sistemoje gali būti skelbiami atviri konkursai, kuriuose gali dalyvauti visi pretendentai. Be to, darbuotojas turi teisę ne tik laisvai pereiti iš vieno tarnautojų korpuso į kitą, bet ir laisvai migruoti iš privačios veiklos į valstybinę ir atgal.

41. 1.3. Viešųjų tarnautojų skirstymas į grupes Viešieji tarnautojai visų pirma skirstomi į nuolatinius ir laikinuosius. Nuolatiniai tarnautojai būna įrašyti į įstaigos, institucijos etatų sąrašą, priimti į tarnybą, paskirti į konkrečias pareigas, jų pavardės įrašomos į viešųjų tarnautojų registrą.

42. Laikinieji tarnautojai taip pat paskiriami į pareigas, tačiau nėra įrašyti į įstaigos, institucijos etatų sąrašą, jų pavardės neįrašomos į viešųjų tarnautojų registrą. Laikinieji tarnautojai paprastai skiriami į pareigas be konkurso. Nors jų alga kai kada gali būti ir didesnė, negu nuolatinių, laikinieji turi mažiau teisių. Pvz., laikinieji tarnautojai neturi teisės į pensiją, į apsaugą nuo atleidimo.

43. Viešieji tarnautojai taip pat skirstomi pagal viešosios tarnybos rūšis į: • valstybės tarnautojus, • teritorinių kolektyvų (regionų, municipalitetų ir pan.) tarnautojus, • viešųjų decentralizuotų įstaigų tarnautojus.

44. Valstybės tarnautojai savo ruožtu skirstomi į: • civilius tarnautojus, • karius, • kitų specializuotų įstaigų tarnautojus (policija, priešgaisrinė apsauga ir t.t.).

45. Pastaruoju metu plačiausiai paplitęs tarnautojų skirstymas pagal atliekamų užduočių pobūdį. Pagal šį kriterijų skiriami šie tarnautojų korpusai: • administracinis; • vykdomasis; • profesinis ir • pagalbinis-techninis.

46. Administracinės kategorijos tarnautojai turi įgaliojimus rengti koncepcijas ir priimti sprendimus. • Vykdomosios kategorijos tarnautojai įgyvendina administracinės kategorijos tarnautojų sprendimus. Pastariesiems priklauso ir atitinkamo lygmens padalinių vadovai, neturintys teisės priimti administracinių sprendimų. • Profesinės kategorijos tarnautojai yra specialistai, vadovaujami vykdomosios kategorijos tarnautojų ir atliekantys konkretų darbą. • Pagalbinės-techninės kategorijos tarnautojai užtikrina sąlygas kitiems tarnautojams atlikti savo pareigas.

47. 1.4. Viešosios tarnybos valdymas Valstybės tarnybos valdymo sistema užsienio šalyse yra labai išvystyta. Visų pirma paminėtinos politinės institucijos, sprendžiančios strateginius viešosios tarnybos organizavimo ir veiklos klausimus. Greta to sukurta specialių valdymo institucijų sistema, kuri koordinuoja viešosios tarnybos valdymą ir įgyvendina politinių institucijų sprendimus. Taip pat tam tikrus įgaliojimus šioje srityje turi šakinės ir funkcinės viešojo administravimo institucijos: ministerijos ir departamentai (ar kitokio pavadinimo įstaigos).

48. Valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojo sąvoka Jungtinės Amerikos Valstijos

49. JAV (1) Formaliai vadovavimą JAV valstybės tarnybai įgyvendina prezidentas, Federacijos aukštesni organai ir valstijos. Valstybinio aparato ir biurokratijos vystymosi ypatybės apsprendė JAV valstybės tarnybos formavimąsi ne įstatymo, o politinių tradicijų pagrindu. JAV konstitucija suteikia prezidentui teisę, senato sutikimu, skirti aukštas pareigas užimančius asmenis ir užpildyti visas vakansijas tarp senato sesijų. Artimiausius savo pagalbininkus ir patarėjus prezidentas skiria be senato pritarimo, su senato pritarimu skiria sekretorius, ministrus, jų padėjėjus ir pavaduotojus ir kt. © Stasys Šedbaras

50. JAV nėra įstatymo, reglamentuojančio kandidatų atranką į politines pareigas. Jį pakeičia paprotys, kuris suteikia prezidentui ar jo įgaliotiems asmenims visišką laisvę parenkant darbuotojus į aukščiausius valstybinius postus. Politinių administratorių atrankos procese centrine figūra yra ministerijos ar žinybos vadovas su savo artimiausiais pavaldiniais. Aukščiausių valstybinių postų skirstymas (ministrų, jų pavaduotojų, artimiausių padėjėjų) vyksta ,,neoficialiais” kanalais, o atranka į žemesnio lygio politines pareigybes vyksta jau pagal griežtesnes taisykles. JAV (2) © Stasys Šedbaras