330 likes | 932 Vues
Šatrijos Raganos asmenybės ir kūrybos grožis. „ Kokia tu graži...”. Klaipėdos „Ąžuolyno” gimnazijos mokytoja S. Riaukienė. Šatrijos Ragana Kokia graži tu pareini iš jau sudžiūvusių pageltusių rožynų, palikus baltą saulės skėtį ant žolės prie begalinių tvenkinių,
E N D
Šatrijos Raganos asmenybės ir kūrybos grožis „Kokia tu graži...” Klaipėdos „Ąžuolyno” gimnazijos mokytoja S. Riaukienė
Šatrijos Ragana Kokia graži tu pareini iš jau sudžiūvusių pageltusių rožynų, palikus baltą saulės skėtį ant žolės prie begalinių tvenkinių, kur tik laibų irisų auksas ir arklys tuščioj ganykloj... Negrįžimų alėjomis sutemusiame sename dvare aš pas tave einu. Kokia graži tu, kai žiebi žvakes ant pianino ir paleidi nakčiai tamsių plaukų didžiulį mazgą, kai žvelgi į mus mąsliom, liūdnom akim iš po tų antakių lakaus juodumo... Tavim, pašnibždomis taip švelniai šnekančia, tikiu, nes ta kalba- lyg varpo garsas iš vaikystės tolių- įsakmi... J. Vaičiūnaitė 1977
Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė)(1877-1930) Romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja, kilusi iš Žemaitijos bajorų.
Slapyvardis „Nebuvo[...] Lietuvojekitosmoters, kitosrašytojos, kuribūtųišdrįsusišitaididžiajairaganystei, šitaikūrybinioišdidumoprovokacijai. DaugkasbandėaiškintisMarijosslapyvardę. Visuosešiuoseaiškinimuoseyrakažkiektiesos, bet didžiojitiesayrabūtentšita - aiškiaregėsprovokacija. Josišdidumo, josdvasinėsgaliosjutimosavyjepavadinimasvardu-ženklu: regiu, esureginti, turiusavytądidžiągalią , galiukurti.“ (V. Daujotytė) Savo slapyvardį rašytoja susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais.
Gyvenimas • Gimusi Medingėnuose, sename giminės dvare su prosenių portretais ant sienų, senoviškomis tradicijomis. • Augo Užvenčio dvare, jai labai svarbioje „senojo dvaro” vaizdų ir vaizdinių erdvėje. • Prie Ventos, prie senojo malūno, seno sodo alėjoje mėgo vaikščioti viena, mąstyti.
Ventos aprašymas apysakoje „Viktutė” „ (…) Gražios dabar naktys: šviesios, tylios, ramios. Tamsiame danguje žiba apskritas mėnuo, auksinės žvaigždės blizga mirksėdamos, o žemai viskas balta ir balta… Sodo medžiai miega, apdengti sniego pūkais, toliau matyti užšalusi Ventos vaga, panaši į platų vieškelį, – dar toliau – susikūprinusių trobelių būrys… Toks visur ramumas, tokia tyla… Kaip man visa tai brangu! Kaip lengvai kvėpuoja krūtinė tokiomis naktimis, turėdama prieš save tą mylimą Ventą, tas senas surūkusias trobeles… Venta jau numetė ledus, bėga ūždama ir griaudama tiltus. Kartais, turėdama laiko, einu pas malūną, ir, atsistojusi ant tilto, žiūriu, kaip vanduo puola žemyn. Žiūriu, žiūriu, atsitraukti negalėdama, taip gražiai atrodo…”
Gyvenimas KAS FORMAVO BŪSIMOSIOS RAŠYTOJOS PASAULĖŽIŪRĄ? • Gimė lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje, sename dvare; • Laiminga vaikystė inteligentų šeimoje: muzikuojanti motina, skaitantis tėvas; • Graži žemaitiška tarmė; • Jaunų brolių mirtis- skaudžiausi išgyvenimai; • Labdara ir asketiškas gyvenimo būdas; • Žavėjimasis klasikine muzika, ypač romantine.
Gyvenimas Vienintelėje išlikusioje rašytojos autobiografijoje Marija rašo: “Esu šeimynoje vyriausia - paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti - kuomet išmokau - nežinau, labai anksti - 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne”, laikraštį vaikams. Visa kūdikystė - auksinė. (...) Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu - jis mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo linkui. Bene tais pačiais metais nukeliavau į Peterburgą - į III kl., bet buvau taip trumpai, kad neverta net kalbėti. Susirgau ir nebegalėjau sugrįžti. (...) 1896 buvau Varšuvos bitininkystės kursuose. 1898 mirė tėvas. (...) 1899 buvau pas Motyną Šiauliuose. 1900 m. mirė brolis Steponas Šiauliuose, būdamas IV kl. (...) 1905 metų pradžioje išvažiavau į Zürichą. (...)” Su broliais, seserimi, mama, kun. K. Bukantu
Mokslai, studijos, darbas • Peterburgo gimnazijoje; • Varšuvoje mokėsi bitininkystės; • Ciuriche ir Friburge (Šveicarijoje) studijavo filosofiją, literatūrą, pažino Europos kultūrą; • Mokytojavo Marijampolės mergaičių ‘Žiburio” gimnazijoje.
Gyvenimas 1907 m. grįžusi iš Šveicarijos, apsigyveno Šaukote (Kelmės r.). Čia jos mama dirbo šeimininke Šaukoto klebonijoje pas kunigą Kazimierą Bukontą. Vėliau kartu su seserimi Sofija įsteigė Vilniuje knygyną, bet, kaip pati rašė, „tai buvo baisiai klaidingas žygis” - verslas neatitiko Marijos prigimties ir interesų. Knygyną uždarė 1909 m. Nuo 1909 m. rudens iki 1915 m. dirbo Marijampolės progimnazijos vedėja. Gimnaziją keliant į Mogiliovo guberniją, rašytoja nutarė likti Lietuvoje ir tais pačiais metais atvyko gyventi į Židikus, kur kartu su kunigu Kazimieru Bukontu gyveno ir jos mama Stanislava bei sesuo Sofija. Čia rašytoja praleido 15 paskutiniųjų savo metų.
NetoliUžvenčio, Ušnėnųdvare, taislaikaisgyvenoirPovilasVišinskis. Jisnuo 1891 metųvasaroslankydavosiPečkauskųšeimoje, susipažinosuMarija, pamilojąirpažadinoMarijosdomėjimąsiLietuvosistorija, skatinojąmokytislietuviųkalbosirkurtilietuviškai. Užventyje1892 - 1893 m. gyvenoir Žemaitė.
O apiesenąjįUžvenčiodvarorūmą, sodą, tvenkinįskaitome: „ (…) Už miškų, upių, tarp daubų ir kalnų stovi seno dvaro rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis, miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjas, įsisvajojęs sodnas. Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą – ištikimus savo draugus – ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas. O tuodu klauso – tylūs ir susimąstę. Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirejų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kanakados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpiovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė: – Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.”
Povilas Višinskis rašytojas, spaudos darbuotojas, režisierius, lietuvybės propaguotojas, politinis veikėjas. Kartais nežinau, ką daryti, taip liūdnu ir juoda vis! Rodos man, jog niekam nesu reikalinga antšio svieto, jog jokios naudos nieks neturi išmanęs – ir gana. Kad man kas parodytų eiti kur,nors dieną naktį vargti dėl gero žmonių, žūti, kentėti, - eičiau ir tada būčiau, man rodos, laiminga kaip niekados....Iš laiško Povilui 1896 11 )
Veiklos sritys Šatrijos Ragana
Svarbiausi kūriniai Apsakymai: “Sulaukė” (1906); “Dėl ko tavęs čia nėra?”(1898); “Irkos tragedija”(1924); “Mėlynoji mergelė” (1925). Apysakos: “Viktutė”(1903); “Vincas Stonis”(1906); “Sename dvare”(1922). Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: Čia gyvendama jirengė spaudai savo „Raštus” ir itin daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybės judėjimo organizavimui,miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų švietimui, kultūrinei veiklai.
Kūrybos bruožai • Sunkiai priskiriama kuriai nors vienai srovei: romantikė, realistė, impresionistė, simbolistė; • Kūrybos centre yra viena absoliuti vertybė – žmogaus siela. Jos subtilumą, turtingumą įkūnija moteris.; • Akcentuojamas atskiras žmogus, jo būties poetiškumas, paprastas, bet kylantis iš meilės, iš gamtos grožio, iš begalybės, idealo ilgesio, iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusių, išėjusių begalinio gailesčio; • Mėgstamos temos: meilės, egzistencinės (mirties, skausmo, liūdesio, džiaugsmo, ilgesio).
Kūrybos bruožai Apysakos „Sename dvare” rankraštis • Pasakojimą praturtino naujais būdais: pasakojimu pirmuoju asmeniu, dienoraščiu, užrašais, praeities ir dabarties laiko sanpynomis. • Vidinio žmogaus pasaulio vaizdavimo galimybes rašytoja išplėtė muzikos ir gamtos paralelėmis.
Apysaka „Sename dvare” • „Sename dvare” – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje. • Rašydama šią apysaką, rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau buvo ir artimiausi žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. • Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. • Kūrinio cente – vienos dvaro šeimos gyvenimas, gražūs, šilti motinos ir vaikų tarpusavio ryšiai, mamatės Marijos, meniškos prigimties moters, paveikslas.
Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą... Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano!Ar ne tavo rankos - baltos, meilios ir švelnutės - taip meilingai glamonėja? Ar ne tavo tai rankelės brangios?Ašaroms apsirasojo žiedas... O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną…