Čikagos mokykla – naujasis klasicizmas; M. Friedman’as, R. E. Lucas’as, G. S. Becker’is

1. Čikagos mokykla – naujasis klasicizmas;M. Friedman’as, R. E. Lucas’as, G. S. Becker’is Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m

2. Čikagos mokykla (1946- ...) Dvi fazės — ankstyvoji (pirmoji) ir modernioji (siejama su M. Friedman’o darbais. Pirmoji — Frank’as Knight’as, Henry Simons’as (griežti laissez-faire šalininkai) Modernioji prasideda 1946 metais, kai Milton’as Friedman’as pradeda dirbti Čikagos universitete. Tradicija labai įtakinga (ypač populiari aštuntą-devintą XX amžiaus dešimtmečiais). Dabar mokyklos deklaruojamos vertybės ir pažiūros išplitę už Čikagos universiteto ribų (kartais mokykla vadina tiesiog monetarizmo vardu). Čikagos mokykla — vienas iš neoklasikinės mokyklos variantų, vadinamasis naujasis klasicizmas.

3. Monetarizmo samprata Terminas įvestas apie 1968 metus ir kreipė link M. Friedman’o pateiktų makroekonominių įžvalgų. Atsiradęs 1956 m. monetarizmas tapo itin įtakingas septintame-aštuntame dešimtmečiais Devinto dešimtmečio pradžioje praranda savo įtaką.

4. Istorinės Čikagos mokyklos šaknys (1) Pagrindinė problema, kuri inspiravo Čikagos mokyklos idėjas — valstybės vaidmens ekonomikoje ribų klausimas. Valstybės vietą ekonomikoje analizavo daugelis XX am. ekonomistų, jų tarpe itin didelis indėlis: • Pigou — idėja apie eksternalijas, kuri suteikė galimybę manyti, kad vyriausybė turi pagerinti išteklių pasiskirstymą per pasirinktus mokesčius ir subsidijas. • J. Robinson monopsonijos teorija leido numanyti, kad vyriausybė privalo įvesti minimalų darbo užmokestį ir skatinti profsąjungas;

5. Istorinės Čikagos mokyklos šaknys (2) • Netobulos konkurencijos ir monopolinės galios teorijos leido manyti, kad valstybės vaidmuo turi būti išplėtotas: • natūralios monopolijos turi būti reguliuojamos; • 5(nentūralios) monopolijos naikinamos konkurencijos skatinimu, antimonopoliniu reguliavimu; • Ekonominio augimo teorijos (tuometinės) leido manyti, kad vyriausybė yra vienintelis subjektas, galintis sulaužyti skurdą besivystančiose šalyse. • Įsigalėjo keinsizmas, kuris teigė, kad vyriausybė siekdama stabilizuoti ekonomiką privalo taikyti fiskalinę, pinigų ir pajamų politikas. Tiesk maržinalistų, tiek keinsistinė analizės rodė, kad vyriausybės vykdomas pajamų perskirstymas yra racionalūs. Čikagos mokykla griežtai pasisakė prieš visus šiuos ir kitus panašius teiginius. Nors iš pradžių mokykla buvo nepopuliari, bet po aštunto dešimtmečio ekonominės suirutės (pvz. stagfliacija) kai kurios keinsizmo ir kitų tuomečių vyraujančių pažiūrų problemos atvėrė platų kelią Čikagos mokyklos idėjoms.

6. Pagrindiniai Čikagos mokyklos postulatai (1) • Optimizuojanti elgsena. Sprendimo priėmimo metu individai siekia taip optimizuoti savo elgseną, kad gautų maksimalų malonumą (naudą). Pagrindinis ūkio subjektas — individas, kuris, siekdamas maksimizuoti specializacijos ir mainų teikiamą naudą, jungiasi į didesnius darinius — šeimas, politinių interesų grupes, verslo organizacijas. Manoma, kad pirmenybiškumai (preferencijos) yra pastovūs ir nepriklauso nuo kainų. Žmonių pasirinkimai racionalūs, tačiau tokie pasirinkimai negarantuoja, kad bus racionalūs ir padariniai. Nauda ir sąnaudos yra neapibrėžti. Siekdami sumažinti šį neapibrėžtumą, sprendimus priimantys asmenys bando gauti papildomą informaciją, tačiau šiam procesui irgi galioja ribinės naudos principas: tame taške, kur papildomos informacijos gavimo sąnaudos viršiją galimą naudą procesas baigiasi. Vartotojai, darbuotojai ir įmonės reaguoja į pinigines paskatas ir nepaskatas (stabdžius). • Matematinė orientacija. Čikagos mokykla (skirtingai nei naujieji austrai) remiasi matematiniais instrumentais, taikydami tiek Marshall’o pusiausvyros metodą, tiek Walras’o bendrosios pusiausvyros prieigas. Pabrėžiama empirinė verifikacija.

7. Pagrindiniai Čikagos mokyklos postulatai (2) • Stebimos kainos ir darbo užmokesčiai bendrai paėmus turi tendenciją būti tinkama jų ilgo laikotarpio konkurencingų reikšmių aproksimacija; Kainos ir darbo užmokesčiai atspindi ribines visuomenės alternatyvias sąnaudas. Faktinių kainų nukrypimai nuo konkurencingų kainų, kuriuos nulemia monopolija ar monopsonija, bendrai paėmus yra nereikšmingi. Monopolinės kainos ilgu laikotarpiui išsilaiko tik tose srityse, kur vyriausybė blokuoja konkurenciją. Net šiais atskirais atvejais konkurencija galiausiai lemia naujus gaminius ir technologijas, kurios pakerta monopolistų pozicijas. Eksternalijas gali sumažinti labai aiškios nuosavybės teisės bei privačių derybų skatinimas. Instituciniai suderinimai (išmokos vadovybei, itin dideli aukštų vadybininkų atlygiai, profsąjungų kontraktai ir panašiai) kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip reiškiniai, kurie kainas ir darbo užmokesčius leidžia nustatyti ne rinkoje, paprastai egzistuoja tik todėl, kad sandorio pusės mano juos esant efektyviais.

8. Pagrindiniai Čikagos mokyklos postulatai (3) • Keinsizmo atmetimas. Ekonomika yra pati savaime susireguliuojanti ir prisitaikanti sistema, kur nedideli svyravimai išsilygina savaime. Gilios recesijos ar depresijos įvykta tada, kai taikoma netinkama pinigų politika, o ne dėl nepriklausomų vartojimo pokyčių. Pinigų atsargos pokyčiai lemia tiesioginius nominalaus BVP pokyčius ir yra veiksmingesni, nei palūkanų normos valdymas. Fiskalinė politika paprastai neefektyvi, nebent ją lydi pinigų pasiūlos pokyčiai, ir net pastaruoju atveju racionalūs lūkesčiai jos naudą eliminuoja. Teorijos apie sąnaudų ar pardavėjų inspiruotą infliaciją yra klaidingos, nes infliacija visur ir visada yra išimtinai pinigų fenomenas.

9. Pagrindiniai Čikagos mokyklos postulatai (4) • Ribotas vyriausybės vaidmuo. Pagal pačią savo prigimtį vyriausybė yra neefektyvi, kai siekia tikslų, kurie gali būti patenkinti privačių mainų dėka. Vyriausybės pareigūnai turi savo nuosavų tikslų, kuriuos jie siekia optimizuoti, ir todėl neišvengiamai dalį jiems pavestų išteklių jie panaudoja tokiems tikslams, kurie neduoda naudos mokesčių mokėtojams. Vietoje to, kad atstovautų viešąjį interesą, vyriausybės reguliavimas paprastai duoda naudos tik tiems, kurie tą reguliavimą vykdo ar tiems, kurie sugeba pasinaudoti tuo reguliavimu savo naudai.

10. Kam atstovauja (ar siekia atstovauti) Čikagos mokykla? Atstovaudami konkurencingai rinkos ekonomikai, kuri garantuoja maksimalią individualią ir kolektyvinę ekonominę laisvę, mokyklos atstovai teigia atstovaujantis visą visuomenę. Problemos dėl monopolijų, pajamų perskirstymo (pastaruoju atveju išlošia turtingieji). Bendrai paėmus nors šios mokyklos atstovai paprastai griežtai atsiriboja nuo politikos (akcentuoja pozityvistinį savo tyrimų pamatą), vis dėlto jie galiausiai atstovauja konservatyviąją politiką.

11. Kiek konkrečiu momentu Čikagos mokyklos idėjos buvo vertingos, naudingos ir teisingai atspindėjo tikrovę? • Atgaivino ir sustiprino maržinalistinę tradiciją tuo metu, kai ji ėmė prarasti populiarumą. • Išlaikė klasikinės ir neoklasikinės mokyklų tradiciją, t.y. neleido pamiršti mikroekonominio ekonomikos lauko (pavyzdžiui, nedarbo tyrimai dabar rėmėsi ne tik ciklo tyrimais, bet ir mikroekonominiais darbo paieškos sistemų tyrimais ar darbo laisvalaikio tarpusavio sąryšių analize). • Išlaikė monetarines Fisher’io įžvalgas, kurios keinsizmo apgultyje atrodė prarandančios svarbą. Infliacijos tyrimai. Parodė, kad nedarbo-infliacijos tarpusavio sąryšiai gali būti labai komplikuoti ir jų negalima tiesiogiai taikyti, kovojant su nedarbu.

12. Kurie Čikagos mokyklos suformuluoti principai įsitvirtino? Esminės įsitvirtinusios įžvalgos: • Natūralus nedarbo lygis • Racionalūs lūkesčiai; • Ilgo laikotarpio vertikali Phillips’o kreivė; • Visuminės pasiūlos trumpu laikotarpiu palyginimas su visumine pasiūla ilgu laikotarpiu; • Žmogiškasis kapitalas; • Darbo paieška; • Diskriminacija; • Lankstūs valiutos kursai; Ir t.t.

13. Čikagos universitetas

14. Milton’as Friedman’as1912- 2006 Vienas įtakingiausių XX amžiaus ekonomistų. Vadovavo “kovai” prieš keinsizmą. 1976 m. ekonomikos Nobelio premija.

15. Indėlis Žymiausi tyrimai: • vartojimo analizė, • pinigų istorija ir teorija; • stagfliacija • stabilizavimo politikos prieštaravimai; • skeptiškas centrinio banko vaidmens stabilizacinėje politikoje vertinimas (vienintelis instrumentas — nedidelis MS prieaugis) “The Economist” “įtakingiausias XX am. antros pusės (o gal ir viso šimtmečio...) ekonomistas”

16. M. Friedman’o filosofija Klasikinis liberalizmas, libertarizmas Pabrėžė laisvos rinkos pranašumus ir vyriausybės įsikišimo trūkumus 1962 m. “Kapitalizmas ir laisvė” (Capitalism and Freedom): • Laisvai svyruojantys valiutų kursai, • Gydytojų licencijavimo draudimas; • Neigiami pajamų mokesčiai, • Išsilavinimo vaučeriai ir t.t.

17. Robert’as E. Lucas’as (1937-...) 1995 m. Ekonomikos Nobelio premija Svarbiausia įžvalga — racionalūs lūkesčiai Naujosios klasikinės mokyklos lyderis, pasiūla paremtos pusiausvyros ekonomikos samprata

18. R. Lucas’o indėlis Modernioji Čikagos mokyklos versija — naujoji klasikinė mokykla Racionalių lūkesčių koncepcija Investicijų teorijos tyrimai ( 1967 — ribinės prisitaikymo sąnaudos) Augimo teorijos (žmogiškojo kapitalo reikšmė) 1988) Pinigų teorijos Lucas’o kritika (1976) — ekonometrinių modelių taikymo ekonominei politikai formuluoti problemos. Lucas’o kritika sako, kad sąryšiai, kurie gali pasirodyti makrotyrimų lauke (pavyzdžiui, priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos) gali keistis, kai ūkio subjektai reaguoja į laukiamą ekonominę politiką. Tai atvedė prie Naujosios keinsistinės ekonomikos atsiradimo bei aiškaus suvokimo, kad makroekonomiką lemia mikroekonominiai pagrindai.

19. Gary Stanley Becker’is (1930-...) 1992 m. Nobelio premija. Garsus tuo, kad tvirtina, jog didžioji dalis žmonių elgsenos gali būti paaiškinta naudos ir sąnaudų palyginimu ir naudos maksimizavimu: žmogaus elgsenos pamatas — ekonominis.

20. Becker’io žmogaus elgsenos tyrimai Svarbiausios tyrimų kryptys: • Investicijos į žmogiškąjį kapitalą; • Šeimos ir namų ūkio elgsena (darbo pasiskirstymas bei laiko išsidėstymas šeimoje) • Nusiklatimas ir bausmė; • Diskriminacija darbo ir prekių rinkose.