1 / 51

Auklėjimo teorijos pagrindai

Auklėjimo teorijos pagrindai. Hodegetika. Auklėjimas – tai santykių su aplinka, veikla ir savimi – charakterio elgesio formavimas. Auklėjimu mokoma : Tinkamai bendrauti. Tinkamai elgtis su žmonėmis, gamta. Elgtis pagal pripažintas normas ir etalonus. Auklėjimo procesas. Elgesio normos.

stefano
Télécharger la présentation

Auklėjimo teorijos pagrindai

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. Auklėjimo teorijos pagrindai Hodegetika

  2. Auklėjimas – tai santykių su aplinka, veikla ir savimi – charakterio elgesio formavimas Auklėjimu mokoma : • Tinkamai bendrauti. • Tinkamai elgtis su žmonėmis, gamta. • Elgtis pagal pripažintas normas ir etalonus.

  3. Auklėjimo procesas Elgesio normos Elgesio nuostatos Vidinė pozicija (priešprieša tarp dorovinių normų ir charakterio)

  4. Vidinės asmenybės pozicijos • Asmeninė asmenybės pozicija. Tai nuostata į save, kryptingas savęs vertinimas. Ši pozicija tampa stipriu pastoviu motyvu elgtis pagal darbo reikalavimus, dorovės normas ir žmonių tarpusavio elgesio kultūrą. • Socialinė pozicija apima įvairias socialines vertybes. Su ja susijusi pilietinė ir politinė žmogaus pozicija, padedanti orientuotis svarbiausiuose būties ir gyvenimo klausimuose. • Psichologinė asmenybės pozicija. Ją lemia asmeniniai, socialiniai ir kultūriniai poreikiai, vidinės vertybės, įvairios motyvacinės dispozicijos (interesai, nuostatos, vertybinės orientacijos).

  5. Išorinė auklėjimo proceso schema pavyzdys elgesys pavyzdys vidinis pokytis elgesys

  6. Auklėjimo proceso išorinė struktūra Auklėjimo tikslai+ auklėtiniai+ auklėtojai+ bendradarbiavimas + auklėjimo turinys + priemonės + būdai

  7. Vidinė auklėjimo proceso struktūra Vidinę auklėjimo proceso struktūrą sudaro: • Auklėjimo tikslų ir motyvų supratimas. • Poreikis ir noras tobulėti. • Auklėjimo vertybių įsisąmoninimas. • Auklėjimo vertybių išgyvenimas. • Apsisprendimas veikti pagal vertybes. • Mąstymo pagal vertybinius etalonus koregavimas.

  8. Auklėjimo priemonės

  9. Auklėjimo proceso ypatumai • Auklėjimo situacijų įvairovė (nekontroliuojamos, atsitiktinės...). Iš to seka auklėjimo diskretiškumas, netolygumas. Vienais atvejais daugiau formuojamos vienos savybės, o kitais – kitos. Auklėjimo netolygumą sąlygoja asmenybės vystymosi netolygumai. Kai kurie bruožai atsiranda staiga, šuoliškai.

  10. Auklėjimo proceso ypatumai • Auklėjimo proceso prieštaringumas. Iškyla prieštaravimai tarp elgesio stereotipų ir naujo elgesio reikalavimų, tarp paauglystės sunkumų ir būtinybės juos įveikti. • Auklėjimo priemonių, veiksmų, būdų įvairovė. Auklėjimo procese auklėjimo priemonės imamos iš aplinkos, iš tikrovės. • Mokymo procesas turi pabaigą, o auklėjimo procesas trunka nuolat.

  11. Auklėjimo principai • Tikslingumo. Negali būti auklėjimo be tikslo. Tikslai lemia auklėjimo uždavinius, veiksmus. • Pastabumo ir atjautos principas. Reikalauja empatiškumo, tikėti galiomis išspręsti vidines problemas. Abejingumas ir auklėjimas yra nesuderinami. • Saugos principas. Auklėjant reikia rūpintis apsaugoti žmogų nuo blogos įtakos, stengtis išvengti fizinės ir dvasinės žalos. Fizinis ir dvasinis blogis – brandos trūkumas. Tiems trūkumams užtvara – sveikatos, socialumo, dorybių stiprinimas.

  12. Auklėjimo principai • Veiksmingumo principas. Šis principas reikalauja veikti visas auklėtinio fizines ir psichines savybes. • Individualizavimo principas. Auklėjant reikia vengti formalizavimo. Reikia rūpintis kiekvienos individualybės galia perimti vertybes. Šis principas neatsiejamas nuo asmenybės pažinimo. Pirma pažink, o tik po to auklėk.

  13. Auklėjimo principai • Kūrybingumo principas. Kūrybingumas – per įgimtą spontaniškumą. Kūrybingumo principas realizuojamas per skatinimą reikšti savo mintis vertinant kūrybą, meną, techniką. Būtina palaikyti auklėtinio pastangas veikti naujai. • Prasmingumo principas. Veikla yra prasminga, jei jos prasmė yra suvokiama. Todėl būtina veiklos rezultatus vertinti žmogaus, tautos, pasaulio pažangos matais. Reikia taip parinkti auklėjimo turinį, metodus, kad ta veikla auklėtiniams atrodytų prasminga. Prasmė – ryšys tarp veiklos ir rezultatų.

  14. Auklėjimo principai • Peržangos principas. Juo remiantis stengiamasi peržengti kasdienybės, buities, rutinos, hedonizmo, pragmatizmo ribas. Šį principą realizuoti padeda aksiologijos žinios. Aksiologija – filosofijos mokslo šaka, nagrinėjanti vertybes.

  15. Auklėjimo veiksniai • Šeima – socialinis darinys, kurio nariai susieti meile, giminystės ryšiais, bendru gyvenimu ir likimu. Svarbu šeimos vidinė ir išorinė kultūra, ekonomika, buitis. • Gyvenamoji vieta. Skirtingai auklėja miesto, kaimo vietovė. • Institucijos: vaikų darželis, mokykla, darbovietė. • Bažnyčia. Aukščiausios Katalikų Bažnyčios vertybės yra tikėjimas, viltis ir meilė. Jos vadinamos dieviškomis vertybėmis.

  16. Auklėjimo veiksniai • Masinės informavimo priemonės: periodinė spauda, radijas, televizija, video technika. • Organizacijos. Jos įtraukia jaunuolius į praktinę veiklą, ugdo drausmę, socialinius įpročius. • Kariuomenė. • Valstybė. • Pats asmuo. Asmuo yra subjektas pasirenkantis vertybes arba jas atmetantis.

  17. Auklėjimo uždaviniai • Neformalių uždavinių grupė. Skatina auklėtinį orientuotis į objektyvią tikrovę, asmens praktinį gyvenimą, kurį reikia kurti taip, kad jame dominuotų dvasinis pradas. Skatina orientuotis į tautos paskirtį. Skatina orientuotis į pasaulį.

  18. Auklėjimo uždaviniai • Formalių uždavinių grupė. Skatina savęs ir aplinkos supratimą, kaip aukščiausią pažinimo ir proto rezultatą. Skatina ugdyti jausmus, emocijas. Stiprina valią. Formuoja veiklos ir elgesio įgūdžius kaupti vertybinę patirtį.

  19. Auklėjimo metodai. Metodas – tai priemonių ir turinio taikymo būdų sistema auklėjimo tikslams pasiekti. • Pavyzdžio metodai taikomi demonstruojant modelius, ką nors iliustruojant. Žodiniai auklėjimo metodai – tai auklėjamasis pokalbis, paskatinimų ir bausmių skelbimas, blogų padarinių vengimo perspėjimas. Šių metodų taikymui keliami etiniai, psichologiniai reikalavimai.

  20. Pasakojimas – auklėjimo metodas, kai gyvu žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys. Pasakojimas gali būti: siužetinis, aprašomasis, aiškinamasis arba mišrusis. Pasakojimui keliami šie kriterijai: • Filosofiniai kriterijai: pasakojimas turi skelbti tiesą, ugdyti sveiką pasaulėžiūrą. • Psichologiniai kriterijai: pasakojimas turi būti įsimintas, emocingas, žadinti vaizduotę, estetinius išgyvenimus. • Loginiai kriterijai: pasakojimas turi būti nuoseklus, pagrįstas, be minties prieštaravimų. • Kalbiniai kriterijai: pasakojimas turi būti gramatiškai teisingas, fonetiškai raiškus, stilistiškai sklandus. • Didaktiniai kriterijai: pasakojimas turi būti turiningas, aprūpintas reikiamomis priemonėmis, atsižvelgiantis į auklėtinių individualybę.

  21. Auklėjamasis pokalbis • Skiriamos dvi klausimų rūšys: uždarieji ir atvirieji klausimai. Uždarieji reikalauja vieno atsakymo, o atvirieji sudaro progą pamąstyti, pasisakyti. Uždaras klausimas: ar padeda tėvai? Atvirieji klausimai: kaip tėvai tave materialiai remia? Kuris tėvų tavimi rūpinasi. Kaip?

  22. Reikalavimai pokalbiui • Pokalbį reikia vesti atvirais klausimais. • Uždarus klausimus reikia vartoti retai, kai reikia sužinoti faktą, vietą, laiką ar tęsti pokalbį. • Klausimais reikia siekti išsiaiškinti, kas mokiniui rūpi. • Leisti auklėtiniui išsakyti savo problemas. • Palengvinti išsakyti, kaip susidarė rūpesčiai. • Reikia įsigilinti į pavyzdžius, požiūrius, problemų kilmę. • Neteikti sunkių klausimų, ypač vengti žodžio ,,kodėl”. • Neneikite pašnekovo minčių, sudarykite sąlygas rinktis kitokį mąstymą.

  23. Auklėjimo metodai. Metodas – tai priemonių ir turinio taikymo būdų sistema auklėjimo tikslams pasiekti. • Veikdinamieji metodai taikomi įtraukiant ugdytinius į veiklą, kurioje jie kauptų praktinę etinę, estetinę, darbinę, religinę patirtį. Tai veiklos tikslų kėlimas, praktinių užduočių skyrimas, veiklos ir elgesio kontrolė, vertinimas, koregavimas, apskaita, saviauklos organizavimas.

  24. Auklėjimo metodai. Metodas – tai priemonių ir turinio taikymo būdų sistema auklėjimo tikslams pasiekti. • Stimuliaciniai metodai. Jais siekiama auklėti be prievartos, skatinama adekvati saviraiška. I.Kantas ,,Viena didžiausių auklėjimo problemų yra tai, kaip suderinti paklusnumą teisėtai prievartai su gebėjimu naudotis savo laisve.” • Bausmių rūšys: • Lengvos: nepritarimas, nesutikimas, pastaba. • Sunkios: ironija, įspėjimas, papeikimas, barnis. • Labai sunkios: abejingumas, nepasitikėjimas, izoliacija.

  25. Auklėjimo metodai. Skatinimas • Apgalvoti, ar skatinama už tikrai vertingą elgesį, ar ne per daug, per dažnai. • Apgalvoti, ar parinkti tikrai geriausi auklėtiniai, ar nebus nuskriaustųjų, nepatenkintų. • Apgalvoti, ar tinkamiausias laikas pagyrimui, apdovanojimui. • Atsižvelgti į aplinkybes ir individo ypatumus skatinant prieš veiklą ar elgesį.

  26. Auklėjimas tautai ir visuomenei • Tauta – žmonijos evoliucijos ir istorijos sukurta savita sutelktinė būtybė, susidedanti iš šeimų, susieta bendra kalba, papročiais, istoriniu likimu. • Tautos istorijoje susiformuoja materialinė ir dvasinė kultūra: tautosaka, papročiai, technika, mokslas. • Tautos, kaip ir kiekvieno žmogaus prigimtis yra biologinių, psichinių ir dvasinių pradų vienovė.

  27. Lietuvių tautos paskirtis • Lietuvių tautos paskirtis – ginti ir stiprinti nepriklausomybę materialinėmis išgalėmis, dvasine kultūra, kad klestėtų tauta, būtų lygiateisė tautų bendrijos narė ir užimtų deramą vietą pasaulyje. Ši paskirtis atitinka tautos idealą.

  28. Tautybė • Tautybė- viešas savo tautinės priklausomybės pareiškimas, atsiskleidžiantis žodžiais ir darbais. Tautybė – stiprus priklausomybės išgyvenimas, skatinantis siekti tautos idealo – tautinės darnos ir lygiateisio būvimo pasaulyje. Tautybę galima pasirinkti. Tautos teritorijoje esančios kitos tautybės vadinamos tautinėmis mažumomis.

  29. Tautiškumas • Išorinė tautybės apraiška yra tautiškumas. Jis reiškiasi etniniu tipu, gimtąja kalba, papročiais, siekiais. Tautiškumas – tai būdas, forma, kuria reiškiasi tauta. • Etninis tipas susiformuoja veikiant žmogaus kūną gamtinei, ekonominei, kultūrinei tautos gyvenimo aplinkai. Etninis tipas yra fizinis tautos tipas. Atskiros tautos turi savo kūno matmenis, savitai prisitaiko prie gamtinės aplinkos sąlygų. Baltų tipas skiriasi nuo germaniškojo, japoniškojo ir pan.

  30. Tautiškumo ugdymo metodai • Tautinių pasakų pasakojimas. • Tautinių dainų dainavimas. • Tautiniai šokiai, žaidimai, rateliai. Tautiškumo ugdymo formos • Etnografiniai rateliai. • Tautinių švenčių minėjimas. • Labiausiai nusipelniusių tautai veikėjų pagerbimas.

  31. Tautiškasis auklėjimas Siekia tautos dvasią ir patirtį perkelti į auklėtinio protą, tam, kad jis galėtų išreikšti savo tautybę. Tautinis auklėjimas Tautinio auklėjimo tikslas – išugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukimą vardan Tėvynės klestėjimo.

  32. Tautinio auklėjimo sritys • Tautinės išminties ugdymas: bendrasis intelektinis išprusimas (mokymo procese), socialinio intelekto ugdymas (reagavimas į visuomenės gyvenimo blogybes), kultūrinis intelektas (nuolatinė kultūra ir saviugda) • Tautiečių fizinis ir karinis rengimas. • Protinis ir darbinis auklėjimas. • Bendruomenės gyvenimo teigiamų įpročių ugdymas. • Tautiniam auklėjimui naudojami tradiciniai auklėjimo metodai.

  33. Etinis auklėjimas Etika (gr. ethos – paprotys, dorovė) yra šaka taikomosios filosofijos, tiriančios dorovės esmę, sąlygas, savybes bei normas ir principus, jų taikymą gyvenime. Dorovė – tai sąmonės ar pasąmonės pamatas veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitinka moralę. Dora – realizuota dorovė, doras elgesys. Svarbiausios dorovės sąvokos: gėris, blogis, principas, vertybė.

  34. Dorinimo turinys • Per krikščionišką tradiciją pasaulis gavo judaizmo dorovinį kodeksą, vadinamą ,,Dešimt Dievo įsakymų” - Dekalogą. Bendražmogiškos dorybės skirstomos į: • Santykį su savimi. • Santykį su kitais žmonėmis. • Santykį su kultūra. • Santykį su socialinėmis priedermėmis.

  35. Santykiai su savimi • Savimonės aktyvumas. Svarbu gilintis į save, reflektuoti savo elgesį, analizuoti jo padarinius aplinkai. Savimonė yra saviauklos priežastis. • Pasitikėjimas – dorybė, padedanti įveikti ydas, blogį, menkystės atmetimas, tikėjimas gerais pradais. • Atgaila – dorybė, kai atvirai pripažįstamas elgesio blogis, grįžtama prie pirmykščio doro elgesio. • Savitvarda – dorybė, padedanti išlaikyti elgesio pusiausvyrą prieštaringoje situacijoje.

  36. Santykiai su kitu žmogumi • Žmogiškumas – tai atvirumas kitam žmogui. Atvirumą laiduoja jautrumas, kito atjauta, gerumas. • Gailestingumas – dorybė, kylanti iš varstančio žmogaus būklės atjautos. • Dosnumas – dorybė, kai aukojama iš savo dvasinio ir materialinio turto kitam žmogui. • Pagarba – dorybė, kai reiškiamas dėmesys žmogiškajam orumui.

  37. Santykiai su socialinėmis priedermėmis • Dorybės vykdant patikimumo priedermes: ištikimybė, saikingumas, tvirtumas, orumas. • Dorybės vykdant pareigos priedermes: stropumas, tikslumas, taupumas, pareigingumas.

  38. Dorinio išsiauklėjimo lygiai • Hedonistinė dora – dora tai, kas malonu (vaikystė). • Egoistinė dora – dora tai, ką turi kiti, o to reikia. • Pragmatinė dora - elgesys, skatinams praktinės naudos. • Konformistinė dora – reiškia siekima daryti tai, ką daro kiti. • Sąžinės dora – ją reguliuoja vidinis balsas. • Humaniškumo dora - dora, kylanti iš pagarbos kitam žmogui. • Dvasinė dora – aukščiausias doros laipsnis.

  39. Dorovinio išsiauklėjimo uždaviniai • Dorovinio išsiauklėjimo pažinimas. • Dorovinių žinių įsisavinimas. • Racionalus žinių pagrindimas. • Emocinis žinių išgyvenimas. • Motyvų kovos dėl žinių taikymo gyvenime valdymas. • Laisvas dorovinis apsisprendimas. • Dorovinis elgesys ir sunkumų įveikimas. • Dorovinio gyvenimo organizavimas.

  40. Saviaukla Saviaukla – specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti savo asmenybę.

  41. Saviauklos rūšys • Trumpalaikė. • Ilgalaikė. • Daugiau ar mažiau tikslinga. • Įsisamoninta arba neįsisamoninta.

  42. Saviauklos sąlygos • Savęs tobulinimo poreikis. • Savivaizdis ir saviprata. Atsiradus šiems komponentams galima saviaukla. Manoma, kad sąlygos saviauklai susidaro paauglystės metais. • Savimonė – savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis. Aš atsako už savo elgesį, veiksmus, veiklą, jausmus. Savimonė nėra duota žmogui iš šalies. Ji susiformuoja santykiuose su kitais žmonėmis ir su aplinka.

  43. Saviauklos rūšys • Savikontrolė ir savikorekcija – epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Paauglystėje susidomima kurios nors savybės ugdymu: ištvermės, drąsumo ir pan. • Savivalda. Ji atsiranda, kai individas pajunta savo kalbos ir elgesio trūkumus, kliudančius jam optimaliai santykiauti su aplinka. Savivalda pasireiškia sunkiomis elgesio situacijomis. Savivaldai priskiriamos autotreniruotės.

  44. Saviauklos turinys • Jis apima rūpinimąsi savo kūno grožiu, sveikata, pažangumą, asmenines problemas (baimę, nerimą, įtarumą…). Svarbiausia atrasti ką reikia tobulinti, suprasti kas tobulintina.

  45. Saviauklos būdai - žodinių ir veiksminių priemonių panaudojimas savęs tobulinimo tikslais. • Saviauklos metu asmuo atlieka dvi roles - auklėtojo irauklėtinio. Savimonės pagalba žmogus tarsi susidvejina: tuo pačiu metu kelia auklėjimo tikslus, numato auklėjimo priemones. Pirmuoju atveju asmuo yra auklėtojas, vykdo auklėjimo pareigas, o antruoju - subjektas, kuris imasi atsakomybės už savo auklėjimo padarinius.

  46. Saviauklos būdai • Transdukcija (lot. Transducere - pervesti į kitą pusę). Tai kitų minčių perkėlimas į savąsias. Transdukuotos mintys formuojasi į požiūrį, poziciją, kuri lemia elgesį. Ilgainiui transdukcija virsta savikritikos priemone.

  47. Saviauklos būdai • Savikritika - procesas, kurio metu vertinant savo trūkumus, kyla siekimas juos įveikti. Save peikiant stengiamasi išvengti trūkumų. Kartais pradedama galvoti, kad neįmanoma trūkumų įveikti. • Savitvarda - pagrindinis savivaldos būdas, atsirandantis tuomet, kai kyla impulsyvus elgesys, kai jausmai slopona racionalius sprendimus. Reikia tik kitaip pagalvoti ir randama pusiausvyra.

  48. Saviauklos būdai • Savidrausmė - elgesys, orientuotas į bendro gyvenimo normas, draugiškų santykių taisykles. • Įsipareigojimas - tam tikrų veiklų priskirimas sau: visada sakyti tiesą, būtinai ištesėti duotą žodį ir pan.

  49. Vertybės – tai ko ieškome gyvenime, kas svarbiausia žmogui. • Vertybės suvokiamos. • Vertybės apsvarstomos. • Vertybės įvertinamos. • Vertybės išgyvenamos. • Vertybės priimamos arba atmetamos. Vertybės veikia šiuos asmenybės komponentus: kognityvinį+emocinį+vertinamąjį+valios

  50. Saviauklos būdai • Saviįtaiga. Ji prieinam tik vyresnio mokyklinio amžiaus mokiniams. Yra trys saviįtaigos sąlygos: • gera fizinė būklė, • realksacijos būklė, • tikslo siekimas. Saviįtaiga pradedama nuo relaksacijos (atsipalaidavimo būsenos). Relaksacijos būsenoje lengviau išmokti, įteigti save. Saviįtaigoje svarbu įsisąmoninti, ko siekiama. Kartojant saviįtaigą, vykdoma autotreniruotė.

More Related