Vincas Krėvė - Mickevičius Drama – ,,Skirgaila ”

1. Vincas Krėvė - MickevičiusDrama – ,,Skirgaila”

2. DRAMOS SITUACIJA • Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios" Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus - kunigaikštis Skirgai­la - pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka - tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies - ir bajorai. Jų politika - rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę - naujomis istorinėmis sąlygomis neveiksminga ar net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę.

3. PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA • Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą.

4. PROBLEMOS. • Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose? • Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija.

5. ERDVĖ, LAIKAS, ŽANRAS • ERDVĖ Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji). • LAIKAS. Skirgailos" veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu­rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo." Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var­dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo­chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę. • ŽANRAS. Kūrinys yra tragedija, nes: • baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; • vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus; pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; • susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški.

6. KOMPOZICIJA 4 dramos dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, herojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių", „Aistrų sūkury", „Palūžusios sielos", „Bedugnė".

7. I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susidedaiš 6 paveikslų • I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. • II paveikslas- tai pagoniškasis pasaulis. • III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais. • IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl susibičiuliavimo su priešais • V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. • VI paveikslas. Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas

8. II d.- „Aistrų sūkury“- iškyla romantiški meilės polėkiai. III d.- „Palūžusios sielos“. TRYS HEROJAUS ŽINGSNIAI BEDUGNĖS LINK. STARDO MIRTIS. IV dalis- „Bedugnė“. Veikėjųsielos patekę į bedugnę.

9. DRAMOS VEIKĖJAI Dramos „lietuviškųjų" personažų sistemą sudaro trijų luomų atstovai: bajorai (karių luomas, kuriam priklauso ir kunigaikštis), kriviai (žyniai, šventikai) ir vaidilos (savotiški tautos poetai, giesmininkai). Kariai ir kunigaikščio valdžia yra teisingumą vykdanti ir tautos saugumą garantuojanti jėga; žyniai - dvasiniai tautos vadovai ir jos tradicijų saugotojai; vaidilos savo giesmėmis suteikia tautos idėjoms bei mitams psichologinio (estetinio) poveikio galią.

10. CHARAKTERIŲ APIBENDRINIMAS • SKIRGAILA pagrobia Oną Duonutę, kad būtų išlaikytos Lietuvos valstybės žemės. Suvokia, kad tauta nebegali gyventi pagoniškai, bet nesupranta, kodėl krikščionybę reikia nešti krauju. 2. Jaučia gėdą ir panieką sau pačiam, kad turi elgtis prieš savo įsitikinimus ir naudotis nešvariais ginklais- melu ir prievarta- prieš moterį. 3. Sukrečia tariamas Stardo apsikrikštijimas. Nuo tada dingsta dvasios atrama- tikėjimas žmogumi ir dievais- nebeaišku, kuris Dievas yra tikras. 4. Nesupranta Skurdulio teiginio, kad Dievas yra žmogaus sieloje. 5. Sudvejojęs, gal jis klysta, nebepajėgia vienas išlaikyti žmogiškojo skausmo ir eina paguodos ieškoti pas žmoną, tačiau, iš jos sulaukęs pasipriešinimą, dar labiau nusivilia gyvenimu. Ir eina į bedugnę, nes ryžtasi žvėriškam kerštui. 6. Neišlaiko ir garbės įstatymo: liepia palaidoti gyvą Kelerį; išsitraukia durklą prieš ant kapo sukniubusią moterį. • Skirgailos tragedijos priežastis gali būti ši: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus, negerbiu jo teisių.

11. ONA DUONUTĖ – Lydos kunigaikštytė. Iš pradžių tyli mergina, bet pažinusi tikrąją meilę, tampa ori, narsiai gina savo teises. • KELERIS rimtai įsimyli Oną Duonutę, todėl tampa mirtinu Skirgailos priešu. Iš pradžių lengvabūdis donžuanas vėliau įvykdo savo priesaiką. Tamsaus ir šviesaus vyro pokalbis – tai riterio garbės saugojimo akcentas. Netekti garbės riteriui yra blogiau už mirtį. • STARDAS. Jis- pagonybės gynėjas. Sulaužo net kankles, nes jos nebereikalingos: jei girioje nebėra dievų, tai nebeskamba giria, tad ir dainuoti nebėra kam. • SKURDULIS giliau supranta dievus. 1. Jie gyvena ne ąžuolynuose ir šventovėse, o žmogaus sielose. Tad kam tada reikalingos visos kovos? 2. Tauta kaip ir žmogus auga, tad ir dievų samprata turi keistis. Skurdulis apibrėžia humanizmo esmę: gyventi reikia taip, kad nenuskriaustum kitų ir nepriverstum jų kentėti. • DAUGAILA. Labai žmoniškas vadas, kuris gali paguosti ir Skirgailą. Jis pritaria ir Kelerio aukai: „...dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali“. • KRYŽIUOČIAI Vartenbergas ir Keleris nori sukiršinti lietuvius ir lenkus ( siūlo Skirgailai karaliaus karūną, o paskui sugalvoja pagrobti Oną Duonutę). • LENKAI Mazovietis, Zindramas nori, kad Skirgaila būtų Jogailos vasalas. Jie atvyko sutarti dėl Volynės ir Podolės žemių atidavimo, todėl pritaria Skirgailos vedyboms su Duonute. Jonas iš Bychovo yra paskirtas patarnauti kaip dvasios tėvas krikščionei Onai.

12. DRAMOS APIBENDRINIMAS Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi: 1. kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje. 2. Užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus - žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Tačiau Skirgaila nebuvo blogas žmogus. Skirgailą nugalėjo valdovo pareigų našta, vienatvė, sielvartas, graužatis. Jis troško būti kilnus ir taurus kaip kiti, bet negalėjo. Ar keitėsi Skirgaila? Taip, ir gana nuosekliai: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame pačiame, dėl jo paties ypatybių. Vidinis herojaus konfliktas ne išsprendžiamas, bet baigiasi tragedija. „Skirgailos" herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina. Šis posūkis - palūžusio žmogaus, o galbūt ir palūžusios epochos judesys.

13. Darbą kūrė • Ieva Budginaitė • Agnė Vitartaitė