NEOROMANTIZMAS

1. NEOROMANTIZMAS

2. XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), ir savaime plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine. Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai). Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Tiesa, realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas. Pastarasis glaudžiai siejosi ir su kitomis literatūros kryptimis. NEOROMANTIZMAS

3. NEOROMANTIZMAS • Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Jiems buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; jie kreipė žvilgsnį į tai, kas • nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), • nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės), • neišsprendžiama(tikėjimo, Dievo problematika).

4. NEOROMANTIZMAS • Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą. Neoromantizmas yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas.

5. NEOROMANTIZMAS • Vienas skiriamųjų neoromantizmo bruožų yra idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujojoje kūryboje

6. NEOROMANTIZMAS • Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – • XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.), • bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

7. NEOROMANTIZMAS • Lietuvių literatūroje išskiriami du chronologiškai ir kokybiškai besiskiriantys neoromantizmo etapai: XX a. pr. (pirmasis) ir XX a. 3–4-ojo dešimtmečių (antrasis). Čia kalbamatik apie pirmąjį.

8. NEOROMANTIZMAS • Neoromantizmas yra labai nevienalytė literatūros kryptis neturinti aiškių ribų, vienijamatokių pačių bendriausių tendencijų: • 1) grįžimo prie XVIII a. pabaigos – XX a. I pusės romantizmo vertybių ir estetikos, • 2) pasinaudojimo realizmo poetikos atradimais, • 3) suartėjimo, kartais net susiliejimo su įvairiomis modernizmo kryptimis (simbolizmu, impresionizmu, jugendstiliumi, ekspresionizmu ir kitomis).

9. NEOROMANTIZMAS • Neoromantizmas glaudžiai susijęs su FrydrichoNyčės (1844–1900) filosofija, iškėlusia antžmogio idėją, aiškinusia, kad žmogus yra veikiamas dviejų pradų: • šviesaus, sąmoningo, skaidraus, harmoningo (apoloniško) ir • tamsaus, pasąmoningo, aistringo, gaivalingo, griaunančio (dionisiško), kad kultūra, menas daug intensyviau kyla iš dionisiško prado.

10. NEOROMANTIZMAS • Neoromantizmui taip pat labai artima intuityvistinė filosofija, skelbusi, kad geriausiai pažinti pasaulį padeda ne intelektas ir protas, bet intuicija, kad menininkas yra tas žmogus, kuris apdovanotas jautresne, subtilesne intuicija. Pastaroji visuomet esanti individuali, susijusi su konkretaus asmens išgyvenimais, su jo grožio jautimu.

11. NEOROMANTIZMAS • Pasaulinio pripažinimo sulaukusių neoromantinio pobūdžio kūrinių yra parašę: • lenkų kilmės anglų rašytojas Džozefas Konradas (1857–1924), • prancūziškai kūręs belgų rašytojas Morisas Meterlinkas (1862–1949), • vokiečių rašytojai Gerhartas Hauptmanas (1862–1946), • Hermanas Hesė (1877–1962 )

12. NEOROMANTIZMAS • Neoromantikų kūrybos centre paprastai atsiduria žmonių vidiniai išgyvenimai, kurie kartais prasiveržia gaivalingais, drastiškais, žiauriais veiksmais, kartais – atsargiais, subtiliais poelgiais. • Išgyvenimus dažniausiai sukelia arba meilės jausmas, arba valdžios, galiospojūtis, arba vertybiniai svarstymai, svajonės, neapibrėžtas ilgesys. • Dažnas neoromantinio žmogaus palydovas yra jo vidinio pasaulio nuotaikas atspindinti ir papildanti gamta,niuansuota jos įvairovė, kaita. • Įvairiais pavidalais neoromantikai išreiškia ir tautiškumo, lietuviškumo pradą: kaip kūrinio temą, kaip turinio elementą, kaip veikėjo charakterį,kaip stiliaus priemonę (pavyzdžiui, literatūriškai stilizuodami tikrus ar menamus lietuvių liaudies padavimus, tikras ar menamas lietuvių liaudies dainas) ar tiesiog kaip bendrąkūrinio atmosferą

13. NEOROMANTIZMAS • XX a. pradžios lietuvių neoromantizmas reiškėsi įvairiais prozos, dramos ir poezijos žanrais, atverdamas naujus kelius įvairiapusei žanrinei lietuvių literatūros plėtotei, žanrų modernizacijai. Maža to – jis suteikė postūmį visai praėjusio amžiaus vidurio lietuvių moderniajai literatūrai. • Šio postūmio esmę galima nusakyti tokiu Sruogos 1915 m. suformuluotu teiginiu: „Visa, ką išaudžia dailininko siela, negali būt matuojama nė jokia logika, nė jokiu kitu, tik grynai dailės kriteriju.“ • Kitaip tariant, ir Lietuvoje vien tik estetinis kriterijus tampa esminiu bet kokio meno, bet kokios literatūros vertinimo kriterijumi.