X V paskaita: Kitos Europos paribys: Ukraina ir Baltarusija

1. XV paskaita:Kitos Europos paribys: Ukraina ir Baltarusija Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Ukrainos/Baltarusijos raktažodžiai • Makrokrikščioniškasis civilizacinis pasaulis • Stačiatikių‑rytų slavų civilizacija, Vakarų stačiatikiškoji subcivilizacija • Kazokai • Unitai • Galicija • “suskaldytos” šalies sindromas • Maidanas, “Oranžinė” revoliucija • Etninis “ūkas”

3. Šiuolaikinio pasaulio civilizacinė morfologija (Pavlenko) Павленко, Ю. В. История мировых цивилизаций. Философский анализ. Киев: «Феникс», 2002, с. 682.

4. Šiuolaikinio pasaulio civilizacinė “morfologija” pagal J. Pavlenko A - Makrokrikščioniškas civilizacinis pasaulis: I – Vakarų Europos/Šiaurės Amerikos (Vakarų) civilizacija: I-1. Vakarų/Vidurio Europa, I-2. Šiaurės Amerika, I-3. Pietų Afrikos Vakarų anklavas I-4. Australijos/Naujosios Zelandijos anklavas II – Stačiatikių-Eurazijos civilizacija III – Lotynų Amerikos civilizacija IV – Musulmonų-Afrazijos civilizacija: IV-1. Arabų/Viduržemio jūros regionas, IV-2. Irano/Vidurio Rytų regionas IV-3. Sudano regionas IV-4. Malajos-Indonezijos regionas V – Indijos-Pietų Azijos civilizacija: V-1. Indijos regionas, V-2. Budizmo/Pietryčių Azijos regionas B - Kinijos-Tolimųjų Rytų civilizacinis pasaulis: VI – Kinijos/Rytų Azijos civilizacija VII – Japonijos Tolimųjų Rytų civilizacija VIII – Tropinė (atogrąžų) Afrika kaip kvazicivilizacija (transcivilizacinis regionas)

5. Šiuolaikinė žmonijos hierarchinė civilizacinė struktūra (Jurij Pavlenko)

6. Šiuolaikinė žmonijos civilizacinė struktūra (Pavlenko) • Pagrindiniai šiuolaikinės civilizacijos masyvai vadintini civilizaciniais pasauliais. • J. Pavlenko skiria 4 civilizacinius pasaulius: • Kinijos-Tolimųjų Rytų, • Indijos-Pietų Azijos, • Musulmonų-Afrazijos, • Makrokrikščioniškasis. • Priklausomai nuo vidinės konsolidacijos, civilizacinį pasaulį gali sudaryti viena civilizacija (su autonominėmis periferinėmis filiacijomis) arba dvi (ar net daugiau) civilizacijų.

7. J. Pavlenko šiuolaikinio makrokrikščioniško pasaulio sandara • Centrinis – Vakarų Europos‑Šiaurės Amerikos (+Australija ir kai kurios kitos); • I periferija - Lotynų Amerikos • II periferija - Stačiatikių‑slavų.

8. Specifiniai žmonijos civilizacinės struktūros vienetai (Pavlenko) • Transcivilizaciniai regionai, • Civilizacinių sandūrų zonos. • Kai kurie šiuolaikinio pasaulio regionai, kur atskira civilizacinė tapatybė neišryškėja, bet persidengia civilizacijų įtakų bangos, apibrėžtini kaip transcivilizaciniai (Tropinė Afrika, Okeanija). • Kiti regionai, kur susiklostė trapi dviejų ar daugiau civilizacijų simbiozė, apibrėžtini kaip civilizacinių sandūrų zonos(tokiose regionuose gali būti persidengusi tiek skirtingų civilizacinių pasaulių, tiek civilizacijų, priklausančių vienam civilizaciniam pasauliui, įtaka).

9. Ryškiausi J. Pavlenko civilizacijų sandūrų zonų pavyzdžiai: • Balkanai, • Kaukazas, • Pietryčių Azija, • Rytų Pabaltijis, • Sinczianis-Uigūrija (Kinijoje), • Vakarų Ukraina.

10. Samuelio P. Huntingtono (1927-2008) civilizacijos http://philippe-raggi.blogspot.com/2010/09/huntington-et-le-choc-des-civilisations.html

11. Civilizacijų struktūra po Šaltojo karo (pagal Huntingtoną) • Pagrindinės (core) civilizacijų valstybės; • Valstybės civilizacijų narės; • Vienišos valstybės; • Suskaldytos valstybės; • Sudraskytos valstybės. • Civilizacijų sandūros

12. Pagrindinių civilizacijų valstybių (core states) pavyzdžiai • Rusija → Stačiatikių civilizacija • Kinija → Sinų civilizacija • Indija → Hinduistų civilizacija

13. Civilizaciškai vienišų valstybių pavyzdžiai • Etiopija (koptų stačiatikybė); • Haitis (prancūzų kreolų kalba); • Japonija.

14. Suskaldytų valstybių samprata(Huntington) • Esą beveik visos valstybės yra heterogeniškos, nes apima dvi ar kelias etnines, rasines ar religines grupes; • Gilių padalijimų tikimybė ypač padidėja tose valstybėse, kurių grupės priskirtinos skirtingoms civilizacijoms; • Juo labiau, kai jų teritorijos driekiasi ties civilizacijų sandūromis. • Suskaldytų valstybių pavyzdžiai: • Čekoslovakija, Kanada (vidinės civilizacijų atžvilgiu); • Tanzanija ir Zanzibaras, Indija, Malaizija ir Singapūras, Filipinai (išorinės)...

15. Civilizacijų sandūrų sąvoka (Huntington) • Civilizacijų sandūros - tai civilizacijų susidūrimo ar kontakto zonos.

16. Sudraskytų valstybių samprata(Huntington) • Sudraskytos valstybės gyventojai sutaria dėl to, kas jie yra, tačiau nesutaria dėl to, kuri civilizacija yra jų; • Šių valstybių vadovai vadina jas “tiltais” tarp dviejų kultūrų, o apžvalgininkai apibūdina kaip dviveidiškas. • Sudraskytų valstybių pavydžiai: • Rusija, • Turkija, • Meksika, • Australija.

17. UKRAINA Kijevo Šv. Sofijos soboras

18. UKRAINOS ISTORIJOS PERIODIZACIJA

19. S. P. Huntingtono suskaldytų šalių fenomenas ir Ukraina: • Ukraina – “suskaldyta šalis” su dviem kultūromis: • ukrainietiškai kalbantys ir unitiniai Vakarai; • rusiškai kalbantys ir stačiatikiški rytai; • Krymas kaip mišri zona (istoriškai totoriška, iki 1954 m. priklausė Rusijai) • Ukrainos ateities scenarijai: • Priešiškumo Rusijai eskalavimas, provakarietiška pozicija; • Ukrainos politinis susiskaldymas; • Ukraina lieka vieninga, susiskaldžiusi, artimai bendradarbiaujanti su Rusija.

20. Ukrainiečių kalbos paplitimas http://en.wikipedia.org/wiki/File:Ukraine_cencus_2001_Ukrainian.svg

21. Rusų kalbos paplitimas Ukrainoje http://en.wikipedia.org/wiki/File:Ukraine_cencus_2001_Russian.svg

22. J. Pavlenkos Ukrainos civilizacinės priklausomybės samprata-1: • Ukraina yra neabejotina Makrokrikščioniškojo civilizacinio pasaulio dalis. • Ukraina turėjo gausių ryšių su Vakarais: • per LDK, ATR, • Habsburgų Austriją (Galicija), • tarpukario Lenkiją ir Čekoslovakiją.

23. J. Pavlenkos Ukrainos civilizacinės priklausomybės samprata-2: • Kijevo Rusia buvo tuometinio Bizantiškojo‑Rytų krikščioniškojo civilizacinio pasaulio šiaurinė civilizacija. • XIV–XVI a. Kijevo Rusia transformavosi į dvi subcivilizacijas: • Vakarų stačiatikiškąją (Ukrainos‑baltarusiškąją), • Rytų stačiatikiškąją (Maskvos‑Rusijos). • Vakarų stačiatikiškoji, besiribojanti su Vakarų krikščioniškosios civilizacijos periferija (Lenkija‑LDK), sugebėjo įgyvendinti optimalios kultūrinės sintezės formulę (ypač baroko pavidalu). • XVIII a. rusų literatūrinė kalba rėmėsi ir ukrainietiškais dialektais, todėl ji buvo tarsi tam tikras bendraslaviškos literatūrinės kalbos ekvivalentas, panašiai kaip Kirilo ir Metodijaus bažnytinė slavų.

24. Rytų stačiatikiškosios civilizacijos raida (pagal J. Pavlenko) • Rytų stačiatikiškoji civilizacija buvo priešiška Vakarams ir stipri kariniu‑politiniu požiūriu; • XVII a. viduryje ji absorbavo ir kairiakrantę Ukrainą (kazokiškasis valstybingumas buvo efemeriškas); • Petro I imperija iš nacionalinės tapo civilizacine. Ilgainiui besiplėsdama geopolitiniais tikslais ji įgavo kvazicivilizacinį pavidalą.

25. J. Pavlenkos Ukrainos civilizacinės priklausomybės samprata-3: • Ukraina priskirtina: • Makrokrikščioniško civilizacinio pasaulio, • Stačiatikių‑rytų slavų civilizacijos, • Vakarų stačiatikiškąjai subcivilizacijai. • Ukraina yra Vakarų stačiatikiškosios subcivilizacijos pagrindas. • Ši subcivilizacija susiformavo XIV‑XVII a., o baigiamasis taškas buvo 1620 m., t.y. kai buvo įkurta atskira Kijevo metropolija.

26. BALTARUSIJA

27. D. Furmano1 ir O. Buchoveco2 tautų genezės (etnogenezės) samprata Kaip atsiranda tautos? • Jos yra „konstruojamos“ iš etninių skirtumų medžiagos. • Jas „konstruoja“ etninių ideologų grupės: inteligentai, politikai, mokslininkai. • Šis tautos kūrimo darbas, kaip ir kiekvienas kitas, gali būti pradėtas, pratęstas, baigtas, nebaigtas ir t.t. • Tai nėra kova, kad kažkokia objektyviai egzistuojanti bendrija „suvoktų save“ ir „atgimtų“ (mėgstami visų nacionalistų terminai), o būtent kova dėl tautos sukūrimo iš etninio „ūko“, iš tautiškai neapibrėžtos medžiagos. 1 Rusijos MA Europos institutas. 2 Baltarusijos MA Istorijos institutas.

28. D. Furmano ir O. Buchoveco etninės istorijos alternatyvumo samprata • Iš tos pačios objektyvių etninių skirtumų medžiagos gali būti kuriamos įvairios alternatyvios konstrukcijos, gali vykti kova dėl vieno ar kito plano, kurios baigtis nėra „nulemta“ ji priklauso nuo istorinių aplinkybių (pvz., Vokietijos suvienijimo keliai, rumunai ir moldavai). • Yra tautų, kurių, kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms, galėjo nebūti (pvz., austrai; plg. bavarai), ir nėra tautų, kurios galėjo atsirasti (pvz., naugardiečiai, polesiečiai, žemaičiai...).

29. Lemiamas tautos tapsmo etapas (pagal D. Furmaną ir O. Buchovecą) • Sukuriama jos tapatybė. • Neatsiejamos išplėtotos tautinės tapatybės dalys: • politinio savarankiškumo siekimas, • tam tikros kalbos laikymas gimtąja (nacionaline).

30. Kuo ukrainiečių nacionalinės tapatybės diegimas buvo paprastesnis negu baltarusių? • Ukrainiečių nacionalinis „konstravimas“ rėmėsi: • stipria vėlyvųjų viduramžių kazokų etmonų „protovalstybės“ tradicija ir kovos su lenkais bei totoriais, išsivadavimo karų epu. Baltarusijoje tokios tradicijos nebuvo. • Kovos su svetimšaliais tradicijos nebuvimas, sistemingas aktyviausių ir neramiausių žmonių išėjimas į pietus turėjo įtakos tautiniam charakteriui. • LDK negalėjo baltarusių savimonei turėti tiek įtakos, kiek ukrainiečių savimonei turėjo etmonų valstybė, nes ji visų pirma vis dėlto buvo lietuviška. • Baltarusiai neturėjo ir savo Galicijos – regiono buvusio už Rusijos imperijos sienų. • Galicijoje išliko unitų bažnyčia, o politinės sąlygos buvo palankios tam, kad ukrainietiškas tautinio konstravimo variantas vis dėlto nugalėjo rusiškąjį (ir lenkiškąjį).

31. Baltarusių nacionalinės savimonės formavimosi savitumai-1 (pagal D. Furmaną ir O. Buchovecą) • Sovietinio tautinio „pusiau valstybingumo“ susikūrimo momentu baltarusiai buvo tauta, kurioje egzistavo jų tautinės konsolidacijos bei atsiskyrimo ir priešiškų (t.y. „ištirpimo“ rusų tautoje) tendencijų „pusiausvyra“; • Nei viena tendencija nelaimėjo: savimonė liko neapibrėžta, tauta taip ir nenusprendė, ar ji yra, ar ne. • Pats BSSR egzistavimo faktas, baltarusių sąjunginės respublikos titulinės nacijos statusas, įgavo savotiškos dogmos reikšmę.

32. Baltarusių nacionalinės savimonės formavimosi savitumai-2 (pagal D. Furmaną ir O. Buchovecą) • XX a. pradžios baltarusių valstietis: • turėjo savitą liaudies kultūrą ir kalbėjo kalba, kuri skyrėsi nuo bendrinės rusų kalbos, • tačiau jis nelaikė savęs „baltarusių tautos“ atstovu • ir nežinojo, kad jo kalba – rusų ir lenkų kalbai lygiavertė „baltarusių kalba“. • Sovietinis baltarusis miestietis: • savo kultūra praktiškai nesiskyrė nuo ruso, kalbėjo (ir tebekalba) rusiškai, baltarusių kalbos nemoka arba moka prastai. • Kartu jis gerai žinojo, kad yra baltarusis, BSSR – lygiateisės sovietinės respublikos ir net JT narės – pilietis, kad jo gimtoji kalba baltarusių.

33. Naudota literatūra • Huntington, S. P. Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka. Vilnius, 2011. • Jekelčyk, S. Ukraina: modernios nacijos gimimas. Vilnius, 2009. • Norkus, A. (parengė) “Baltarusių etninė ir valstybinė savimonė”, in: Lietuvos aidas, 1996, № 30-32, 34. • Павленко, Ю. В. История мировой цивилизации. Философский анализ. Киев: Феникс, 2002. • Павленко, Ю. «Украïна у світовому цивілізаційному процесі», in:Вiсник Nr 3, 2002, publikuota internete: http://librar.org.ua/sections_load.php?s=business_economic_science&id=7045.

34. Rekomenduojama literatūra • Bumblauskas, A., Kirkienė, G., Šabuldo, F. (sud.) Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, 2010, p. 16-26. • Europos Sąjunga ir Ukraina: Lietuvos požiūris. Vilnius, 2003. • Laurinavičius, Č., Motieka, E., Statkus, N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius. Vilnius, 2005. • Pavlyshyn, M. „Modern Literature and the Construction of National Identity as European: The Case of Ukraine“, in: Arnason, J. P., Doyle, N. J. (Eds.) Domains and Dvivision of European History. Liverpool University press, 2010, pp. 181-197. • Savchenko, A. Belarus − A Perpetual Borderland. Leiden, Boston: Brill, 2009 (ieškoti VU bibliotekos prenumeruojamoje duomenų bazėje − EBSCOhost [žr. eBook Collection]) • Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569-1999. Vilnius, 2009. • Ukraina po oranžinės revoliucijos: vidaus ir užsienio politikos tendencijos. Vilnius, 2007. • Vitkus, G., Pugačiauskas, V. (sud.) Baltarusijos paradoksai: įstrigusi transformacija ir regioninis saugumas. Vilnius, 2004.