Politikos teorija ir politinės sistemos Doc. Dr. Haroldas Šinkūnas

1. Politikos teorija ir politinės sistemosDoc. Dr. Haroldas Šinkūnas 2013

2. VIII Tema. PolitinėsPartijosirPartinėsSistemos • Politinių partijų atsiradimas ir raida • Šiuolaikinių politinių partijų samprata • Politinių partijų funkcijos • Politinių partijų tipologija • Partinės sistemos samprata • Pagrindiniai partinių sistemų tipai

3. Literatūrastudijoms: Beneton, Philippe. Politikos mokslo įvadas. Vilnius: Mintis, 2010. Krupavičius, Algis; Lukošaitis, Alvidas (sudarytojai). Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2004. Matakas, Juozas (sudarytojas). Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. Novagrockienė, Jūratė. Politikos mokslo pagrindai: paskaitų konspektai. Vilnius: VU leidykla, 2001. Prazauskas, Algimantas; Unikaitė, Ingrida. Politologijos pagrindai. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. Sartori, Giovanni. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas. Kaunas, UAB Poligrafija ir informatika, 2001. Zeigler, Harmon. Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir visuomenių lyginamąją analizę. Kaunas: Littera Universitati Vytauti Magni 1993.

4. Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos (i) Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos (lot. pars – dalis) atsirado XIX a. pirmoje pusėje. EdmundBurke(XVIII a.): Partinis susiskirstymas, nepriklausomai nuo to, ar partijos veikia vadovaudamosi gėrio ar blogio interesais, yra neatskiriama laisvos valdymo sistemos dalis. Partija yra jungtinė žmonių organizacija, siekianti savo bendromis pastangomis nacionalinių interesų pagal tam tikrus principus, dėl kurių jie visi sutaria.

5. Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos (ii) Toriai (angl. Tory) ir vigai (angl. Whig) Anglijos parlamente 1690-1695 m. 1828 m. Demokratų partija (JAV) 1830 m. Konservatorių partija (Didžioji Britanija) 1854 m. Respublikonų partija (JAV) 1859 m. Liberalų partija (Didžioji Britanija) Lietuvoje: 1896 m. Lietuvos socialdemokratų partija 1902 m. Lietuvos demokratų partija

6. Politinių partijų genezė MaxWeber: • Aristokratų svitos, „gerbiamų žmonių“ partijos • Politiniai klubai • Šiuolaikinės masinės partijos MauriceDuverger: • Grupės parlamente • Kadrinės partijos • Masinės partijos

7. Prielaidos politinėms partijoms rastis Atstovaujamojo valdymo plėtra ir parlamentų įtakos didėjimas Masinis dalyvavimas politikoje ir rinkimų teisės plėtra Industrializacijos ir urbanizacijos plėtra Legitimacijos krizės

8. Politinių partijų formavimasis Politinių partijų atsiradimas iš parlamentinių frakcijų („vidinė mobilizacija“) Politinių partijų atsiradimas už parlamento ribų („išorinė mobilizacija“)

9. Kur nėra politinių partijų? Valstybėse, kuriose nėra išvystytų politinių struktūrų ir politinio dalyvavimo tradicijų (pvz., Saudo Arabija, Omanas, Brunėjus, Kataras) Valstybėse, kuriose politinių partijų veikla nutraukiama (Nigerijoje 1983-1998, Čilė 1973-1987 ir kt.)

10. Politinių partijų sampratos (i) • Elektoralinė: Tai - politinė grupė, aktyviai dalyvaujanti rinkimuose ir todėl turinti galimybę deleguoti savo kandidatus į valstybines institucijas (G. Sartori) Tai – organizacija, kuri kelia kandidatus į pareigybes savo vardu (K. Janda) • Struktūrinė :Tai – mažų grupių, išsibarsčiusių po visą šalį ir sujungtų koordinuojančiomis institucijomis, sąjunga (M. Duverger).

11. Politinių partijų sampratos (ii) • Struktūrinė-funkcinė :Tai – formali organizacija, kurios sąmoningas ir pirmaeilis tikslas yra asmenų, kontroliuojančių pavieniui ar koalicijose valdžios mašiną, iškėlimas ir išlaikymas viešojoje valdžioje (J. LaPolambara); Tai – statutinė organizacija politinių visuomenės agentų, kurie susiję su vyriausybinės valdžios kontrole ir kurie dėl tautos paramos konkuruoja su kita grupe ar kitomis grupėmis (S. Newmann). • Ideologinė: Tai – grupė vienminčių, kurie veikia drauge, kad pasiektų bendrus politinius tikslus (K. vonBeyme).

12. Politinių partijų požymiai • Išpažįsta tam tikrą ideologiją; • Partijos pasižymi organizacine struktūra, t.y. jos yra tęstiniai laike žmonių susivienijimai; • Partijų tikslas – iškovoti ir išlaikyti valdžią; • Kiekviena partija siekia užsitikrinti tautos paramą.

13. Politinių partijų teisinis reglamentavimas Švedijos Konstitucija (1974): Partija laikomas kiekvienas rinkėjų susivienijimas ar grupė, kuri dalyvauja rinkimuose savo vardu. Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967): Politinė partija – tai piliečių susivienijimas, siekiantis nuolat ar ilgą laiką daryti įtaką politinės valios formavimui federaliniu ar žemės mastu ir atstovauti tautai budestage ir žemės susirinkime, su sąlyga, kad jų faktinės galimybės, ypač atsižvelgiant į jų organizacijos apimtį ir tvirtumą, narių skaičių ir jų viešą veikimą suteikia pakankamas garantijas rimtam šių siekių įgyvendinimui.

14. Politinių partijų teisinis reglamentavimas Lietuvoje Politinių partijų įstatymas (2004 m. redakcija): Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Konstitucinio Teismo 2005-02-10 sprendimas: Politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąją instituciją – Seimą.

15. Politinių partijų organizacinė struktūra • Partinis aparatas • Partijos atstovai valdžios institucijose („Partija valdžioje“) • Narių ir elektorato partija MauriceDuverger: • „Komitetas“ (angl. caucus) arba partinis elitas • Partijos skyriai

16. Politinių partijų funkcijos (i) • Dalyvavimas rinkimuose iškeliant ir remiant kandidatus; • Politinis rekrutavimas ir socializacija; • Inovacinė funkcija; • Akumuliacinė funkcija; • Ideologinės ir politinės įvairovės institucinių garantijų užtikrinimas; • Integracinė funkcija.

17. Politinių partijų funkcijos (ii) • Krupavičius: Apibendrintos pagrindinės politinių partijų funkcijos: • rinkėjų pasirinkimo formavimas per politikos alternatyvų pateikimą rinkimams; • kandidatų į politinius postus ir lyderių atranka; • rinkimų kampanijos ir konkurencija dėl rinkėjų balsų; • dalyvavimas valdžioje ir vyriausybės formavime.

18. Politinių partijų funkcijos (iii) Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967): • Piliečių valios visose viešojo gyvenimo srityse formavimas; • Politinio švietimo skatinimas ir gilinimas; • Piliečių aktyvaus dalyvavimo politiniame gyvenime stimuliavimas; • Piliečių, galinčių prisiimti atsakomybę už visuomenės reikalus, auklėjimas; • Kandidatų iškėlimas rinkimuose; • Įtaka politiniams procesams parlamente ir vyriausybėje; • Suformuluotų tikslų pateikimas valstybės valiai formuluoti; • Rūpestis nuolatiniu gyvu ryšiu tarp piliečių ir valstybės institucijų.

19. Politinių partijų funkcijos Lietuvoje Politinių partijų įstatymas : • Jungia piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti; • Padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią; • Dalyvauja įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę.

20. Politinių partijų tipai (i) Pagal politinių partijų organizacinę struktūrą ir narystę jose: Masinės partijos Kadrinės partijos Visuotinės partijos Tas pats kriterijus: Narystė formaliai apibrėžta Formaliai apibrėžtos narystės nėra

21. Politinių partijų tipai (ii) Priėmimo į partijos narius kriterijus: Narystė tiesioginė Narystė netiesioginė

22. Politinių partijų tipai (iii) Du kriterijai: 1) administracinė ir techninė partijos infrastruktūra ir 2) institucionalizuotos konfliktų sprendimų procedūros ir programinio konsensuso kūrimas: Charizmatinės partijos; Protopartijos arba įstatymų leidybos frakcijos; Klientistinės arba patronažo partijos; Programinės partijos.

23. Politinių partijų tipai (iv) Pagal partijų ideologiją: Dešiniosios partijos; Centro partijos; Kairiosios partijos. Europos partijų „dvasines šeimas“: 1) liberalios ir radikalios partijos, 2) konservatyvios partijos, 3) socialistų ir socialdemokratinės partijos, 4) krikščionių demokratų partijos, 5) komunistinės partijos, 6) agrarinės partijos, 7) regioninės ir etninės partijos, 8) dešiniosios ekstremistinės partijos, 9) ekologiniai judėjimai.

24. politinių partijų perspektyvos (i) Partijos nebėra tas struktūrinis politikos elementas, kuris formuoja rinkėjų pasirinkimą; Partijoms vis sunkiau sekasi suformuoti drausmingas ir politiškai skirtingas vyriausybes ar jungti visuomenės grupių interesus; Ph. Schmitter: akivaizdūs partijų nuosmukio ženklai yra: antipartinių programų propaganda; viešos partijų savigarbos nusilpimas; piliečių tapatybės su politinėmis partijomis nuosmukis; partijų ir interesų grupių ryšių susilpnėjimas; auganti partijų finansinė priklausomybė nuo valstybės.

25. politinių partijų perspektyvos (ii) JuanLinz: Mažai tikėtina, kad naujos partijos bus masinės narystės partijomis, tai yra partijomis, įleidusiomis savo šaknis į homogeniškus ir socialiai skirtingus elektoratus. Jos bus visuotinės partijos, t.y. mažiau pasiryžusios integruoti savo rėmėjus į daugybę masinių organizacijų, ir net mažiau apibrėžtos specifine subkultūra partijos, kaip atsitiko su kai kuriomis socialistų ir krikščionių demokratų partijomis praeityje. Taip pat bus mažiau pasižyminčių stipria partine tapatybe rinkėjų ir daugiau „plaukiojančių“. Šaltinis:SomeThoughtsontheVictoryandFutureofDemocracy (1997) (Cituojama iš Šiuolaikinė valstybė, 1999).

26. Partinės sistemos samprata Partinė sistema – tai: Partijų išsidėstymas, jų svoris ir santykiai; Konkrečioje politinėje sistemoje veikiančių politinių partijų sąveikos.

27. Kriterijai partinėms sistemoms skirstyti AlanWare: • Partijų skvarbos į visuomenę laipsnis; • Partijų ideologija; • Partijų parama politinio režimo legitimacijai; • Partijų skaičius valstybėje. GiovanniSartori: Efektyvių partijų skaičius

28. Partinių sistemų tipaiŠaltinis:Šiuolaikinė valstybė, 1999.

29. Rinkimai į Lietuvos seimą 1992-2012 m.

30. Partinių sistemų kaitą lemiantys veiksniai • Masinis rinkėjų persiorientavimas, kai partijos praranda dalį nuolatinių rėmėjų; • Politiniai institutai (pvz., naujos rinkimų sistemos įtvirtinimas); • Rinkėjų korpuso pokyčiai dėl migraciją, teritorijos pokyčių ir pan.; • Vertybių ir politinių problemų kaita.