V paskaita: Istorinės regionistikos metodologinių nuostatų įvairovė

1. V paskaita:Istorinės regionistikos metodologinių nuostatų įvairovė Modulis Europos regionai: idėjos, tapatybės, istoriografijos Tema Regionistinių studijų pagrindai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Regionų apsibrėžimo aspektai Šitai šiandien aptarsime Šitai jau aptarta

3. Paskaitos raktažodžiai • Racionalizmas-konstruktyvizmas-reflektyvizmas; • Esencializmas/[radikalusis] konstruktyvizmas, +struktūralizmas • Geoistorija, geopolitika/regionalizmas • Regionalizacija/regiono konstravimas

4. Lietuviškoji istoriografija ir regionistikos metodologija • Lietuviškoje regionistinėje istoriografijoje regionistinės metodologinės nuostatos niekada nebuvo svarstytos (vienintelė išimtis – Aisčio Žekekvičiaus bakalauro darbas apgintas VU, IF Istorijos teorijos ir kultūros katedroje 2013 metais). • Kita vertus, regionistikos metodologinių nuostatų įvairovė konceptualiai aptarta lietuviškoje politologinėje literatūroje. • Todėl nuo joje išdėstytų idėjų ir pradėsime.

5. Mindaugo Jurkyno politinės regionistikos metodologinių nuostatų klasifikacija: Racionalizmas Konstruktyvimzas (tarpinis/vidurio kelias) Reflektyvizmas

6. Racionalistinė metodologinė nuostata: • Laikomasi pozicijos, jog realybė yra materiali duotybė, kurią galima moksliškai analizuoti. • Materialūs veiksniai yra svarbiau nei idėjos. • Netikima kalbos galia, laikomasi nuostatos, kad tai yra tiktai “simbolinis diskursas” ar retorika. • Regionai studijuojami nagrinėjant juos sudarančių valstybių geografinę, ekonominę, karinę, aplinkosauginę, kultūrinę politiką. • Laikomasi požiūrio, jog politikos veikėjų elgesį nulemia egzistuojančios tarptautinio bendradarbiavimo struktūros.

7. Reflektyvistinė metodologinė nuostata: • Ontologine prasme laikomasi priešingo požiūrio nei racionalistai ir teigiama, jog objektyvi, mokslinė žmogiškosios tikrovės analizė yra neįmanoma, kadangi ji iš prigimties esanti socialinė ir intersubjektyvi (t.y. individualių požiūrių įvairovė atsiskleidžianti socialinės komunikacijos procese). • Iš šio požiūrio išplaukia samprata pozicija, jog nagrinėjami veiksniai yra neatsiejami nuo interpretacijos, kuri savo ruožtu yra veikiama tam tikros vertybių sistemos. Todėl jie dar vadinami interpretacinės epistemologijos šalininkais. • Reflektyvistinė paradigma apima istorinę sociologiją, radikalųjį konstruktyvizmą, postmodernizmą, feminizmą, kritinę, normatyvinę, bei kitas teorijas ir metodologijas. • Dėl šios įvairovės vienintelis reflektyvizmą vienijantis bruožas yra nuosekli racionalizmo kritika. Ši daugialypė grupė dar vadinama radikaliaisis interpetyvistais.

8. Konstruktyvistinė metodologinė nuostata: • Tuo tarpu konstruktyvizmo paradigmą būtų galima patalpinti daugmaž viduryje įsivaizduojamos skalės tarp racionalizmo ir reflektyvizmo. • Nors konstruktyvistai ontologiniu požiūriu sutaria su reflektyvistais (tikrovė yra intersubjektyvi ir socialinė), tačiau bendru epistemologiniu pagrindu dalijasi su racionalistais (tikrovę įmanoma objektyviai tirti). • Remiantis konstruktyvizmo logika, regionai bei regioninės tapatybės yra žmogaus sukurtos, su kultūra plačiąja prasme susijusios konstrukcijos. Konstruktyvistai teigia, jog regionai yra kuriami ir perkuriami politiškai, tad jokiu būdu negalima kalbėti apie „natūralų“ vieno ar kito regiono pagrindą. • Laikomasi nuomonės, jog regionus formuoja ne tiek „iš viršaus“ nuleistos tarpvalstybinio bendradarbiavimo struktūros, kiek daugiau ar mažiau sėkmingai tų struktūrų skiepijamas regioninio bendrumo jausmas, grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, bendru tapatumu ir vertybių sistema. • Konstruktyvistai akcentuoja idėjų svarbą ir nesuabsoliutina politinių reiškinių, teigdami, jog socialinę tikrovę savo kasdieninėmis praktikomis reprodukuoja bendroje socialinėje terpėje veikiantys žmonės, kalbos pagalba kurdami prasmes bei dalindamiesi jomis.

9. Witoldo Maciejewskio metodologinė regionistikos dichotomija: Esencializmas/konstruktyvimas

10. Esencializmas • Esencializmo metodologines nuostatos buvo suformuotos poromantiniu laikotarpiu, o tiksliau - per vadinamąją regioninę revoliuciją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. • Svarbus vaidmuo šiame proveržyje teko prancūzų geografui Paul Vidal de la Blanche (1845-1918). • Pasak esencialistų, teritorijos, tokios kaip tėvynės, regionai ir kitos, egzistuoja kaip fizinis faktas (kaip išankstinės duotybės), sukurtas objektyvių procesų. • Tokius teritorinius darinius galima tirti empiriškai. • Natūralios regionų savybės daro įtaką jų gyventojams, nes jie susiję su savo gyvenama teritorija. Šis ypatingas ryšys tarp teritorijos ir jos gyventojų lemia tautų mentalitetus.

11. Konstruktyvizmas • Konstruktyvizmas vyrauja tarp šiuolaikinių mokslininkų dėl įvairių “post-izmų” poveikio (pvz., postruktūralizmo, postmodernizmo, postkolonializmo). • Vienas įtakingiausių šios krypties atstovų – suomių geografas Anssi Paasi, suformulavęs savo idėjas XX a. 9-ajame dešimtmetyje. • Pasak konstruktyvistų, regionai yra mentalinės konstrukcijos, kurios yra projektuojamos į fizinį žemėlapį. • Konstruktyvistai kelia klausimus tiek apie mentalinę, tiek apie fizinę tikrovę. • Jie tvirtina, kad regionai ir teritorinės tapatybės yra iš kultūros kilę išradimai. • Jie nėra esybės, bet nuolatinio kitimo procese esantys konstruktai (veikiami socialinės praktikos, disciplinų galios ir ideologijos).

12. Marja Jalava atkreipia dėmesį, kad išlieka atviras klausimas: ar galima sukonstruoti regioną ex nihilo?

13. Pasak Marjos Jalavos: • Radikalieji konstruktyvistai tvirtina, kad visada galima rasti tam tikrą jungtį ar priešistorę, kurią galima panaudoti regiono konstravimo projektui pateisinti. • Kai tuo tarpu struktūralistaipabrėžia, kad regionas retai yra visiškai savavališkas produktas. • Abiejų požiūrių šalininkai sutinka, kas socialinės, ekonominės, kultūrinės ir politinės struktūros bei tradicijos tam tikrame transnacionaliniame ar translokaliame areale natūraliai ir automatiškai nesuformuoja supranacionalinės regioninės esybės ir regioninio identifikacijos. • Vis dėlto struktūralistaiįrodinėja, kad kai kurios regioninės koncepcijos gali būti tam tikru mastu pagrįstos konstrukcijos ir turėti istorinį tęstinumą, kuris paremtas bendra istorine patirtimi ir istorine atmintimi ta prasme, kuria regioną sudarančios tautos rėmėsi panašiais principais, praktikomis ir institucijomis.

14. Pasak Marjos Jalavos: • Struktūralizmas yra nuosaikus konstruktyvistinis požiūris (a moderate region-building approach) į regionus, kuriuo remiantis: • Viena vertus, pripažįstama, kad translokalūs regionai yra “įsivaizduojamo” pobūdžio; • Kita vertus, jie nelaikomi tokiais erdviniais vienetais, kuriuos galima sukonstruoti visiškai savavališkai.

15. Kaip išplaukia iš sociologo Anthony Giddens struktūracijos teorijos: • Socialinės struktūros nieko nedaro pačios savaime. • Jos priklauso nuo žmogiškųjų subjektų veiksmų kadieniame gyvenime. • Be žmonių, kurie kuria ir perkuria tam tikrą regioną kasdienybėje gyvenime jis netaps socialiai-erdviškai reikšmingas, nes tai yra būtina, kad regionas taptų institucionalizuotas. • Šiuo atveju nėra tiek svarbu kaip karštai regionistines idėjas puoselėtų kai kurie politikai ar kitos elito grupės.

16. Stefan Troebst požiūris į istorinį regioną • Istorinis mezoregionas suvoktinas ne esencialistiniu ar geodeterministiniu būdu. • Jis laikytinas dirbtiniu lyginamosios analizės įnagiu (device) išskirti bendroms transnacionalinėms struktūroms sukonstruoto metaregiono, kuris apskritai nesutampa su geografinėmis ar šiuolaikinėmis politinėmis ribomis. • Tokio tipo regionas nėra apibrėžtas geografinių sienų, bet sudaro abstrakčią ir virpančią “erdvę”, kurios ilgalaikiai bruožai skiria jį nuo kitų tos pačios kategorijos istorinių regionų.

17. Regionistikos metodologinių nuostatų istoriografijoje klasifikacija: Esencializmas Struktūralizmas (nuosaikus konstruktyvizmas) Radikalusis konstruktyvizmas (interpretyvizmas)

18. Istoriografijos ir politologijos metodologinių paradigmų palyginimas

19. Vesos Saarikoskiogeoistorija

20. Saarikoski regioninių procesų klasifikacija Saarikoski, V. “European space and Thought between East and West in the Twentieth Century”, in: The Finnish Review of East European Studies, 7 (2000) p. 32.

21. Geoistorija pagal Vesą Saarikoski REGIONALIZMAS (socialiniai mokslai) GEOPOLITIKA (politikos mokslai) GEOISTORIJA

22. Geopolitika ir regionalizmas pagal Vesą Saarikoskį • Geopolitika neretai išvirsdavo į galios politikos įrankį. Be to ji turi tendenciją supaprastinti santykius tarp valstybių ir visuomenių bei tarp erdvės ir regionų. • Regionalizmas yra pagrįstas ir naudingas terminas, tačiau kartais vartojamas prieštaringai. Vadinamasis naujasis regionalizmas reiškia regioninį bendradarbiavimą “iš vidaus ir apačios” ir todėl yra daug siauresnė sąvoka nei geoistorija. • Tiek geopolitika, tiek regionalizmas implikuoja hipotetinius ateities scenarijus pateikia darbotvarkės gaires.

23. Geoistorija pagal Vesą Saarikoskį • Geoistorija, viena vertus, yra tolima geopolitikos giminaitė, kita vertus, iš dalies sinonimiška socialinių mokslų regionalizmo koncepcijai. • Geoistorija yra tik analitinis įnagis (arba teorinė sistema: theoretic framework) atskleidžiantis įvairius požiūrius į erdvinę žmogiškąją tikrovę ir konceptualizuojantis įvairių rūšių regionus bei erdvinę žmogiškujų būtybių veiklą. • Terminu geoistorija pabrėžiama istorinės patirties ir tradicijos, esančios už regioninės tikrovės, galia.

24. Vesos Sarikoskio regiono samprata • Preliminarus apibrėžimas: regionas yra socialinė konstrukcija sufokusuota į tam tikrą erdvinę esybę, t.y. Palaikoma kontekstinio panašumo, darančio įtaką jos gyventojams ir/arba daugiau ar mažiau sąmoningo jo gyventojų vieningumo (togetherness).

25. Regioninių procesų dichotomija pagal Vesą Saarikoskį • Regionalizacija (pasyvus regionas). • Regionų konstravimas (region-building,aktyvus regionas). • Tarp regionalizacijos ir regiono konstravimo nėra absoliučios priešstatos, tai veikiau reikėtų laikyti įvairių savotiškos regioninių darinių skalės kraštutinėmis padalomis.

26. Istorinis regionas pagal Vesą Saarikoskį • Regionalizacija gali peraugti į regiono konstravimą, bet taip nebūtinai turi nutikti. • Tačiau jeigu taip nutinka, tai tokio proceso rezultatą galima pavadinti istoriniu regionu. • Pvz., už daugelio nacionalinių procesų, kurie baigėsi nacionalinių valstybių įkūrimu galima įžvelgti istorinio regiono elementus.

27. Regiono konstravimo procesų klasifikacija: • Konkretus regiono konstravimas – rezultatas fizinis regionas; • Rekonstrukcinis regiono konstravimas – rezultatas įsivaizduojamas regionas.

28. Regionalizacijos atvejų klasifikacija: • Objektyvi regionalizacija – pasyvus regionas, labiau identifikuojamas pašalinių stebėtojų nei gyventojų; • Subjektyvi regionalizacija – pasyvus regionas, “randamas” ir pripažįstamas pačių subjektų jo įtakos sferoje (t.y. vietinių gyventojų); paprastai tuo atveju gyventojai siekia aktyvuoti regiono konstravimo procesą.

29. Regioninės priklausomybės/tapatybės dichotomija

30. Naudota literatūra: • Adler, E. “Seizing the Middle Ground: Constructivism in World Politics”, in: European Journal of International Relations, September 1997, vol. 3 no. 3, pp. 319-363. • Claval, P. “Regional geography: past and present (a review of ideas, approaches and goals)”, in: Geographia Polonica, vol. 80, No 1, 2007, pp. 25-42. • Jalava, M. „The Nordic Countries as a Historical and Historiographical Region: Towards a Critical Writing of Translocal History“, in: História da historiografia, No 11, 2013, pp. 244-264. • Jurkynas, M. How deep is your love. The Baltic brotherhood re-examined. Vilnius: Institute of International Relations and Political Science, 2007. • Maciejewski, W. “On the emergence of the Baltic Sea region and the reading of the book”, in: Maciejewski, W. (Ed.) The Baltic Sea Region: Cultures, Politcs, Societies. Uppsala, 2002, pp. 30-40. • Saarikoski, V. “European space and Thought between East and West in the Twentieth Century”, in: The Finnish Review of East European Studies, 7 (2000) pp. 27-47. • Troebst, S. “Introduction: What’s in a Historical Region? A Teutonic Perspective”, in: European Review of History, vol. 10, No 2, 2003, pp. 173-188. • Troebst, S. „Meso-regionalizing Europe: History Versus Politics“, in: Arnason, J. P., Doyle, N. J. (Eds.) Domains and Divisions of European History. Liverpool University Press, 2010, pp. 78-89. • Troebst, S. “’Historical Meso-Region’: A Concept in Cultural Studies and Historiography”, prieiga internete: http://ieg-ego.eu/en/threads/theories-and-methods/historical-meso-region/stefan-troebst-historical-meso-region • Žekevičius, A. Vidurio Europos idėja ir paribio visuomenės: pokomunistinių Slovėnijos ir Lietuvos regioninės priklausomybės lyginamoji analizė. Bakalauro darbas. Vilnius, 2013.

31. Rekomenduojama literatūra • Arnason, J. P., Doyle, N. J.(Eds.) Domains and Divisions of European History. Liverpool University Press, 2010. • Tägil, S. (Ed.) Regions in Central Europe. The Legacy of History. London: Hurst&Company, 1999. • Todorova, M. Imagining the Balkans. Updated Edition. Oxford University Press, 2009. • Todorova, M. “Spacing Europe: what is a historical region?”, in: East Central Europe, vol. 32, 2005, part 1-2, pp. 59-78.