Dalykin ė komunikacija 5 -oji paskaita

1. Dalykinė komunikacija5-oji paskaita Doc. Dr. Nijolė Bankauskienė KTU Socialinių mokslų fakultetas Edukologijos institutas Edukacinės kompetencijos centras Donelaičio g. 20-404 Tel. (8– 37)300134, 868239005 El.paštas: ekc@ktu.lt

2. Oratorinis menas – įtaigus kalbėjimas. Tai nėra “skaitymas iš lapo”. Tai ne skaitovo menas. Poetais gimstama, oratoriais tampama. (Romėnų posakis)

3. Oratorinė kompetencija – specialių oratorinių žinių, sugebėjimų ir įgūdžių visuma, įgalinanti kalbą parengti, ją pasakyti, paveikiant klausytojus norimu būdu (informuojant, suteikiant tam tikrų duomenų, įtikinant tų duomenų naudingumu, auklėjant klausytojus žodžiais ir savo pavyzdžiais, įkvepiant norą veikti, tyrinėti). (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 5)

4. Oratorinis meistriškumas ginčo menas – taisyklės dėsniai, kaip atsakyti į užduotus klausimus, dalyvauti diskusijoje ir polemizuoti ginant savo požiūrį retorika – taisyklės, dėsniai, nurodymai, kaip kalbą parengti elokvencija – taisyklės dėsniai, kurių reikia laikytis skaitant parengtą paskaitą (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 5)

5. Oratorinio meistriškumo komunikacinė fazė (joje betarpiškai bendraujama su klausytojais) elokvencija ginčo menas

6. lektorius prieš sakant kalbą (salės ir klausytojų žvalgyba, kalbos plano pakartojimas, autosugestija, vaizdinių priemonių parengimas) lektorius prezidiume lektorius tribūnoje (kone su “oratoriniu drugiu”, pradinė pauzė) Elokvencija lektorius ir auditorija (elgesio kultūra, grįžtamasis ryšys) filologinių ir kinetinių priemonių vartojimas (kirčiavimas, intonacija, pauzės, gestai, mimika) kalbėjimo technika, vaizdinių priemonių vartojimas (skaidrės, lentelės) (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 6)

7. Ginčo menas – sudėtingiausia oratorinio meistriškumo dalis, reikalaujanti gilaus įsitikinimo, didelės bendros kultūros, greitos orientacijos, išradingumo, tam tikro politinio įtūžio. (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 7)

8. Aristotelis – ginčo teorijos kūrėjas išskyrė: • dialektiką – ginčo meną išaiškinti tiesą; • eristiką – meną bet kokia kaina ginče likti teisiu; • sofistiką – stengimąsi ginče nugalėti priešininkus, sąmoningai panaudojant melagingus įrodymus. (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 7)

9. Ginčo menas apima: - atsakymus į klausimus, diskusijas (kokio nors ginčytino klausimo viešas aptarimas); - disputus (viešas mokslinės ar ideologinės problemos aptarimas, disertacijos gynimas); - debatus (kokio nors politinio klausimo viešas gvildenimas); - polemiką (prieštaraujančių požiūrių, nuomonių, pasisakymų gvildenimas, stengiantis apginti savąjį požiūrį, teiginį ar paneigti kito). (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 8)

10. Temos formulavimas Ji formuluojama trumpai, šmaikščiai, kad atspindėtų esminį dalyką. Nėra reikalo temoje atspindėti visą turinį. Jis turi: • signalizuoti; • atkreipti dėmesį; • būti lengvai įsimenama; • sudominti; • skatinti tą temą geriau pažinti.

11. Tai – gera reklama; netrafaretiškas skelbimas. (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 5)

12. Viešai sakomos kalbos: • prakalbos; • pranešimai; • paskaitos.

13. Prakalbos turi programinį, tikslinį pobūdį, analizuoja padėtį, nušviečia įvairius klausimus, atskleidžia perspektyvą, ragina kuo nors užsiimti, glaustai ką nors akcentuoti. (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 9)

14. Pranešimai - ataskaitiniai, moksliniai, proginiai. Nušviečiama tam tikro periodo veikla, skelbiami duomenys, apibendrinami rodikliai, keliami uždaviniai, duodamos rekomendacijos. Jie skaitomi susirinkimuose, konferencijose, suvažiavimuose. (pagal J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p. 9)

15. Mokslinis pranešimas skelbiami tyrinėjimų rezultatai, gvildenami specialūs klausimai, apžvelgiama konkreti problema, veiklos laikotarpis, atskleidžiamas aktualumas, naudingumas, nušviečiami nauji tyrinėjimų ir darbų keliai, metodai, parodomas mokslininkų indėlis, jo reikšmė teorijai ir praktikai.

16. Kuriant įžangą patartina: • panaudoti neįprastą faktą, epizodą, kuris iš karto patrauktų klausytojų dėmesį ir priverstų kartu su kalbėtoju jaudintis; • betarpiškai apeliuoti į klausytojus jiems rūpimu klausimu; • iškelti probleminį klausimą; • pateikti jumoristinę trumpą atlaužėlę; • pacituoti žymaus mokslininko pasisakymą; • paskelbti žinomo dokumento, knygos ištrauką ar jūsų priešininko pasisakymo atkarpėlę; • panaudoti paradoksalias situacijas; • perskaityti eilėraščio posmelį iš žinomo poeto kūrinio. Įžangai skirti 1-2 minutes. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.20.

17. Dėstymas - visų sukauptų duomenų, faktų, tyrimų rezultatų, argumentų, įrodymų išdėstymas; - vaizdinių priemonių vartojimas.

18. Jei pirmininkaujantis nepaskelbė pasisakymo temos, dėstymą pradedame paskelbdami ją. Jei tema buvo skelbta, tai pradedame nušviesdami problemos raidą, jos aktualumą.

19. Trumpai aptarti, kas ką tyrinėjo, kokį indėlį įnešė, ką išsprendė, ką reikia dar išspręsti – trumpai, glaustai, be didelių ekskursų į šalį.

20. Aptariamas duomenų kaupimas, šaltiniai, daryti tyrimai, eksperimentai, išsiaiškinamos pagrindinių terminų sąvokos, kurios vyrauja kalboje. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.20.

21. Pagrindinėje duomenų, faktų išdėstymo dalyje atskleidžiama temos esmė ir svarbiausieji niuansai. Viskas pagrindžiama faktais, tyrimų rezultatais (lentelės, schemos).

22. Klausytojams pateikiame įrodymų, kurie sudarytų sąlygas patikėti skelbiamais teiginiais. Tikslas – įtikinti klausytoją temos ir duomenų naudingumu, aktualumu ir pagrįstumu.

23. Išlaikyti klausytojų dėmesį padės pagrindinės kalbos dalies kompozicija, istorinė ir vidinė loginė struktūra.

24. Visi teiginiai turi būti susiję su vienas kitu, išplaukti vienas iš kito. Kalbą konstruoti taip, kad ši būtų savotiška priežasčių ir išdavų grandinė.

25. Pereinant nuo vieno prie kito argumento ar duomenų grupės: • keisti ritmą; • padaryti trumputes pauzes; • leisti klausytojams kiek atsikvėpti; • atpalaiduoti įtemptą dėmesį. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.21.

26. Kadangi klausytojų dėmesys yra gana kintantis, todėl pagrindinę dalį nereikia suskirstyti į pernelyg smulkius skyrelius, tada kalbos sudėtingės, perėjimai “susivels”, klausytojų dėmesys išsisklaidys, gali išblėsti suinteresuotumas.

27. Reikia taip dėstyti faktus ir duomenis, kad klausytojas tarsi klaustų: “O kas toliau?”. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.21.

28. Viešose kalbose, vienkartinėse paskaitose vartojami tokie metodai: • indukcijos; • dedukcijos; • analogijos; • chronologijos; • retorinių klausimų; • probleminių situacijų; • laiptinis metodas. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.21.

29. Indukcijos metodas - • nuo atskirų faktų einama prie apibendrinimų, taisyklių ir dėsnių. Šį metodą mėgo Aristotelis. Paprastai auditorijoje pateikiama dalis faktų ir prieinama prie išvados. Tik nereikia daryti skubotų apibendrinimų. Klaida atsiranda, kai priežastinis ryšys sutampa su paprastu nuoseklumu. (1812m. Danguje buvo stebima kometa, tais pačiais metais Napaleonas užpuolė Rusiją). J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.21.

30. Dedukcijos metodas – kalboje turima medžiaga dėstoma einant nuo bendrų dėsnių ar dalykų prie konkretesnių atskirų faktų. Tai padeda, kai norima išsiaiškinti sudėtingus klausimus. Pradžioje skelbiama pati tezė, o po to kartu su klausytojais gvildenami įvairūs atvejai, kurie paaiškina pagrindinę mintį. Šis metodas tinkamas pasiruošusių klausytojų auditorijoje. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.23.

31. Indukcijos negalima priešpastatyti dedukcijai Šie du metodai kaip analizė ir sintezė yra tarpusavyje susiję, jei kits kitą papildo. Dažnai priklausomai nuo klausytojų sudėties ir paskaitos pobūdžio tamtikra klausimų dalis nušviečiama indukcijos, o kita dalis – dedukcijos pagalba. INDUK-CIJA DEDUK-CIJA

32. Analogijos metodas – tai paralelių metodas Analogija labai tinka, kai reikia atskleisti tirkąją reiškinio prasmę. Reikalavimai analogijai: • analogija turi būti grindžiama esminėmis žymėmis; • reiškinių bendri ypatumai turi apibūdinti reiškinius visapusiškai; • reikia parodyti ne tik panašumo žymes, bet ir reiškinių įvairius bruožus. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.23.

33. Chronologinis metodas Jis parankus gvildenant istorinius įvykius, nušviečiant kieno nors gyvenimą, veiklą. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.23.

34. Retorinių klausimų metodas. Jis labai tinka priešiškai nusistačiusioje auditorijoje. Tada keliamas klausimas ir čia pat pateikiamas atsakymas, ir vėl keliamas klausimas, ir vėl atsakoma. Tai išsklaido klausytojų priešišką nusistatymą. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.24.

35. Probleminių situacijų metodas Keliamas klausimas, į kurį gali būti keletas atsakymų. Tarp jų vienas yra teisingiausias. Tai tam tikras intelektualus galvosūkis, proto įtampa. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.24.

36. Probleminis dėstymo metodas – lektorius formuluoja problemą, klausimus ir parodo jų išsprendimo būdus bei kelius. Parodomas ne tik mokslo rezultatas, bet ir demonstruojamas tyrimo metodų veikimas. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.24.

37. Laiptinis metodas – dėstomi argumentai lyg lipant laiptais: aukštyn ar žemyn, nuo svariausio einama prie silpnesnių argumentų, ir atvirkščiai. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.24.

38. Norint sudominti klausytojus, galima pradėti klausimu. Po to lektorius, garsiai mąstydamas, mėgina į klausimą atsakyti, priversdamas kartu su savimi mąstyti ir klausytojus. Kai kada galima suformuluoti klausimus, bet ne iš karto į juos atsakyti. Tai kiek intriguoja klausytojus, bet tuo negalima piktnaudžiauti. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

39. Formalioji logika reikalauja laikytis tokių dėsnių: • tapatumo; • priešybių; • išskirto trečio; • pakankamo pagrindo. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.25.

40. 1)Tapatumo dėsnis – reikalauja, kad mintis viso aptarimo metu turėtų tą patį turinį ir kiek kartų ją beliestum. Mintis turi būti aiški ir tiksli (paskaita apie bendravimo ir komunikacijos santykį)

41. 2) Priešybių arba prieštaravimo dėsnis. Dvi priešingos mintys apie tą patį dalyką tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu negali būti teisingas. Į tą patį klausimą tuo pačiu metu ir ta pačia prasme negalima atsakyti ir “taip”, ir “ne”. Tai skatina kalbėti nuosekliai, neatsakant į konkretų klausimą dvejopai. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.25.

42. 3)Išskirto trečio dėsnis (tertium non datur – trečio neduodama, viena iš dviejų: arba - arba). Tarp dviejų prieštaraujančių atsakymų negali būti trečio. Tegali būti vienas teisingas, o kitas – ne. Platonas teigė, kad tuo pačiu metu tas pats žmogus tegali būti arba sveikas, arba ligonis. Kalbančiajam reikia pasirinkti vieną iš dviejų. Trečio atsakymo negali būti. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

43. 4)Pakankamo pagrindo dėsnis. Kiekviena teisinga mintis turi būti pagrįsta kitomis mintimis, kurių teisingumas įrodytas žmonių praktikoje. Teiginius privaloma įrodyti. Tas dėsnis reikalauja pagrįstumo, ryšio su tikrove, pagrindimo teisingais faktais, paremtais moksliniais dėsniais. Tai apsaugo nuo nepagrįstų svaičiojimų. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

44. Remiantis 4 logikos dėsniais, galima teigti: • Kalbėtojo kalba turi būti konkreti, aiški, negalima miglotai kalbėti, peršokti nuo vieno prie kito, nebaigus aiškinti. • J.Markulis, 1981, Oratorinio • meistriškumo pagrindai, p.26.

45. 2. Kalbėtojas privalo būti nuoseklus, negali prieštarauti pats sau, privalo iki galo ginti savo nuomonę arba jos atsisakyti. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

46. 3. Kalbėtojo teiginiai, tvirtinimai turi būti pagrįsti, paremti tikrais faktais, pavyzdžiais ar mokslo duomenimis pagrįstomis tiesomis. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

47. Lektoriui kalboje tenka daug įrodinėti. Įrodymas – logikos priemonė. Įrodymo elementai: • tezė – teiginys, • argumentai – įrodantys tezę, • įrodymo būdas – demonstracija. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.26.

48. Tezė – mintis, teiginys, kurio teisingumą reikia įrodyti. Keliant tezę, vadovautis tokiomis taisyklėmis: • tezė privalo būti aiškiai ir griežtai suformuluota; • tezė įrodant turi išlikti ta pati; • tezė neturi būti logiškai prieštaringa.

49. Argumentai – pagrindas, mintys ir tvirtinimai, kurių teisingumas yra patikrintas. Kaip ir tezė argumentai turi būti teisingi. Svariausi, nenuneigiami argumentai yra faktų visuma, kuri siejasi su teze. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.27.

50. Norint, kad argumentai pagrįstų tezę, reikia, kad: • argumentai būtų teisingi; • kad jų pakaktų įrodyti tezei; • argumentų teisingumas turi būti įrodytas neatsižvelgiant į tezę. J.Markulis, 1981, Oratorinio meistriškumo pagrindai, p.27.