Atviro koordinavimo metodas ES ir Lietuvoje

1. Atviro koordinavimo metodas ES ir Lietuvoje Parengė: MRU Teisės ir valdymo spec. magistrantūros st. II- o k. studentė: Ramunė Valeikaitė- Časnovičienė

2. Europos užimtumo strategija • Europos užimtumo strategija parengta siekiant skatinti visas valstybes nares dalijantis informacija ir bendrai diskutuojant drauge ieškoti sprendimų arba geriausios patirties pavyzdžių, kurie padėtų kurti daugiau ir geresnių darbo vietų kiekvienoje valstybėje narėje.  • Kaip tai konkrečiai daroma? • Strategija grindžiama daugiausia valstybėms narėms ir Europos Komisijai bendraujant parengtais oficialiais dokumentais – gairėmis, rekomendacijomis ir metine bendra užimtumo ataskaita. • Šiuos dokumentus papildo Europos Komisijos ir socialinių partnerių bei kitų Europos institucijų, įskaitant Europos Parlamentą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą ir Regionų komitetą, dialogo rezultatai.  • Užimtumo komitetas, kurį sudaro valstybių narių ir Europos Komisijos atstovai, atlieka pagrindinį vaidmenį derinant tikslus ir prioritetus ES lygmeniu. Šie tikslai rengiami remiantis bendrais rodikliais ir išmatuojamomis užimtumo srities užduotimis. 

3. Europos užimtumo strategijoje įtvirtintas atviro koordinavimo metodas • EUS taikomas atvirasis koordinavimo metodas, grindžiamas pagrindiniais • subsidiarumo (pusiausvyros tarp Europos Sąjungos lygio ir valstybių narių), • konvergencijos (bendros veiklos), • savitarpio mokymosi (keitimosi geriau- • sia patirtimi), • kompleksinio požiūrio (struktūrinės reformos siejamos ir su socialine, švietimo, mokesčių, verslo bei regionine politika) ir vadovavimo atsižvelgiant į tikslus principais

4. Dėl pastarojo principo Strategijoje naudojami kiekybiniai matavimai, uždaviniai ir gairės, leidžiančios tinkamai stebėti ir vertinti veiklą. Šiame kontekste siekiant įvertinti valstybių narių veiksmus ir pastangas užimtumo politikos srityje bei laikantis nacionalinių reformų programų taikomitam tikri rodikliai. Jie taip pat naudojami ES metinėje pažangos ataskaitoje, • kurioje pateikiamas ir jungtinės užimtumo ataskaitos projektas

5. Socialiniai iššūkiai • Tiek mokslininkai, tiek politikai pripažįsta, kad spartūs globalizacijos procesai sąlygoja vis stiprėjančią tarptautinę konkurenciją, siekiant investicijų, o tai, savo ruožtu, stipriai riboja šalių vyriausybių rinkos reguliavimo priemonių pasirinkimą, siekiant išsaugoti esamą socialinės apsaugos modelį (Lietuvos atveju, sukurti bent patenkinamą socialinės apsaugos modelį). • Valstybės ekonominės erdvės atvirumas, manoma, sukuria spaudimą mažinti vyriausybės išlaidas socialinėms reikmėms; •  Globalizacija bei po-industrinė diferenciacija dažnai žengia koja į koją. Šios dvi problemos yra trečiosios – "pastovaus asketizmo" (lėšų trūkumo biudžete) – priežastis. Vykstantys ekonominiai pokyčiai, valstybių socialinės programos bei įsipareigojimai, dirbančios šeimos socialiniai poreikiai generuoja didžiulį fiskalinį "stresą". • Net jei politikai ir pripažįsta socialinės politikos reformų poreikį, lėšų trūkumas bei interesų grupių įtaka šias reformas daro mažai tikėtinas. Panašu, kad valstybių biudžeto suvaržymai, turint galvoje visuomenės senėjimo ir kitus procesus, ne mažės, o tik intensyvės

6. Atviro koordinavimo metodo vertinimas (specialistų nuomonė) • Gerovės valstybės kūrimas nebėra nepriklausomas procesas. Vieninga rinka, Stabilumo ir augimo paktas bei Europos pinigų sąjunga (greitu laiku ir Lietuvoje) tiesiog reikalauja, kad į socialinės politikos kūrimą įsilietų ir ES. • Tai neturėtų būti paprasta valstybių narių socialinės politikos priemonių funkcionalumo praradimo kompensacija, kuriant universalias ES socialines politikas. • Daugumos mokslininkų bei politikų nuomone, stebėjimas, ankstyvas problemų diagnozavimas, bendrų tikslų nustatymas ir problemų sprendimui naudojamų priemonių pasirinkimo koordinavimas yra tie vaidmenys, kurių turėtų imtis ES socialinės apsaugos srityje. • Manoma, kad koordinacinis politikos metodas yra per "minkštas", nes jis nenumato sankcijų valstybėms narėms už rekomendacijų imtis vienų ar kitų problemų sprendimo būdų nesilaikymą, tačiau labai tikėtina, kad greitu laiku būtent tokie metodai išstums "kietąjį" reguliavimą (direktyvas, reglamentus)

7. Rinkos reguliavimo priemonių kūrimas (pozityvi integracija), siekiant kurti ir išlaikyti pakankamą viešųjų paslaugų mastą bei kokybę, "nesuspėja" su rinkos plėtra (negatyvia integracija – mokesčių tarifų vienodinimo, įvairių apribojimų bei kitų kliūčių panaikinimo, siekiant sąžiningos konkurencijos ir laisvos prekybos). • Akivaizdu, kad ES vidaus rinką reglamentuojantys teisės aktai vis daugiau taikomi viešųjų paslaugų sektoriui, taip dar labiau mažindami šalių narių vyriausybių socialinės politikos kūrimo laisvę

8. Mastrichto sutarties svarba atviro koordinavimo metodo įgyvendinimui •  Atskiras straipsnis užimtumo didinimo reglamentavimui 1997 m. Amsterdamo sutartyje, kuri, galima teigti, buvo politinė Mastrichto sutarties "korekcija", davė pagrindą Europos užimtumo strategijos sukūrimui. • Šioje strategijoje pirmą kartą pristatytas "atviras koordinavimo metodas". • Jis grindžiamas penkiais pagrindiniais principais: subsidiarumo, konvergencijos, vertinimo pagal užsibrėžtus tikslus, stebėjimo, integruoto požiūrio. • Pripažįstama, kad atviras koordinavimo metodas yra geriausia alternatyva direktyvoms bei reglamentams, ypač tose srityse, kur Europos Sąjungos kompetencija yra silpna arba griežtas reguliavimas teisės aktais yra negalimas ar nepraktiškas. Šio metodo stiprybė yra ta, kad, siekiant bendrų tikslų, šalių narių vyriausybių rankos paliekamos laisvos, t.y. EuroposSąjungos mastu nustatomi siektini tikslai, o priemones jiems pasiekti pasirenka nacionalinės vyriausybės. • Šio proceso priežiūrą ir kontrolę užtikrina Europos Sąjungos Komisija bei Taryba, atlikdami kasmetinius vertinimus bei teikdami rekomendacijas. Tačiau atviras koordinavimo metodas turi ir trūkumų: nedidelis visuomenės susidomėjimas, menkas "nušvietimas" masinėse informavimo priemonėse, nedidelis nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir įvykių sekimas, be to, jau minėtas sankcijų nesilaikantiems įsipareigojimų siekti bendrų tikslų nebuvimas. Būtina pastebėti, kad šios problemos ypač būdingos naujosioms šalims narėms (Lietuvai taip pat), kurios dar nesuvokė bendros Europos Sąjungos politikos kūrimo procesų arba, paprasčiausiai, neturi institucinių sugebėjimų, kad galėtu įnešti savo indėlį ar apginti savo šalies interesus.

9. Atviro koordinavimo metodo trūkumai • nedidelis visuomenės susidomėjimas, menkas "nušvietimas" masinėse informavimo priemonėse, • nedidelis nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir įvykių sekimas, • sankcijų nesilaikantiems įsipareigojimų siekti bendrų tikslų nebuvimas. • Šios problemos ypač būdingos naujosioms šalims narėms (Lietuvai taip pat), kurios dar nesuvokė bendros Europos Sąjungos politikos kūrimo procesų arba, paprasčiausiai, neturi institucinių sugebėjimų, kad galėtu įnešti savo indėlį ar apginti savo šalies interesus.

10. Užimtumo komitetas (EMCO). • Rodikliai kasmet derinami Užimtumo komitete (EMCO). Užimtumo komiteto darbo grupė, sprendžianti rodiklių klausimą, padeda Komitetui pasirinkti ir suformuluoti rodiklius, reikalingus užimtumo gairėms stebėti. • Šioje Rodiklių darbo grupėje dirba Komisijos ir valstybių narių atstovai. • Grupė nuolat siekia, kad būtų lengviau palyginti duomenų bazes, jos būtų patikimesnės ir laiku pateikiamos. • Šioje srityje Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinis direktoratas plačiai bendradarbiauja su Eurostatu

11. Pridėtinė EUS vertė Nors ilgainiui buvo pasiekta pažanga, ES vis dar reikia įveikti didelę spragą, kad pasiektų visišką užimtumą, pagerintų darbo kokybę ir sustiprintų socialinę bei teritorinę sanglaudą. 2005 m. vėl pradėjus vykdyti Lisabonos strategiją skatinama imtis veiksmų ES ir nacionaliniu lygmeniu sutelkiant dėmesį į augimą ir darbo vietas. Europos socialinio fondo remiama EUS yra pagrindinis pataisytos Lisabonos darbotvarkės punktas siekiant geresniu valdymu ir savitarpio mokymusi patobulinti su užimtumu susijusius veiksmus, politikos kūrimą bei vykdymą

12. Europos užimtumo strateginiai tikslai • 2000 m. kovą Europos Vadovų Tarybos susitikime, vykusiame Lisabonoje, Europos Sąjunga iškėlė sau naują kito dešimtmečio strateginį tikslą: • tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, gebančia • užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei • didesnę socialinę sanglaudą. • EUS buvo sukurta, kad iki 2010 m. ES galėtų pasiekti visišką užimtumą (70 % bendrojo ir 60 % moterų užimtumo lygio) • užtikrinančias sąlygas ir sustiprinti socialinę sanglaudą

13. Uždaviniai užimtumui skatinti • 2001 m. kovą Stokholmo Europos Vadovų Taryba įtraukė tarpinius užda- • vinius iki 2005 m. ir vieną papildomą uždavinį: iki 2010 m. vyresnių dar- • buotojų užimtumo lygį padidinti iki 50 %. • Barselonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime (2002 m. kovą) buvo siūloma 2010 m. padidinti išėjimo iš darbo rinkos amžių 5 metais ir nustatyti uždavinius, susijusius su vaiko auginimo sąlygomis, ypač tam, kad būtų lengviau užtikrinti moterų užimtumą (33 % auginančių vaikus iki 3 metų amžiaus, 90 % – vaikus nuo 3 metų iki pasirinktinio mokyklinio amžiaus). Barselonos Europos Vadovų Taryba pareikalavo suformuluoti keletą visoje ES taikomų švietimo ir mokymo gairių, ir 2003 m. gegužę jos buvo priimtos. • Valstybių ir vyriausybių vadovams reikalaujant 2003 m. pavasarį vykusiame • Tarybos posėdyje buvo įkurta buvusio Nyderlandų ministro pirmininko Wimo Koko vadovaujama Europos užimtumo darbo grupė, kuriai patikėta peržiūrėti EUS. • Šios darbo grupės ataskaitos išvadas Komisija ir Taryba pritaikė rengdama jungtinę užimtumo ataskaitą, skirtą 2004 m. Tarybos susitikimui, kurio metu buvo pabrėžta būtinybė valstybėms • narėms imtis ryžtingų veiksmų atsižvelgiant į darbo grupės pasiūlymus ir ypač akcentuojant darbuotojų ir įmonių gebėjimo prisitaikyti gerinimą bei siekį pritraukti ir išlaikyti daugiau darbuotojų, didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir geresnį valdymą

14. Komisija ir EVT • Komisijai pasiūlius Europos Vadovų Taryba susitarė dėl tam tikrų jungtinių gairių. • Jomis nustatomi bendrieji valstybių narių politikos prioritetai. • Pirmąsias jungtines gaires Komisija pasiūlė 2005 m. balandį, o Taryba jas • priėmė 2005 m. birželį

15. Užimtumo skatinimas nacionaliniu lygmeniu • Valstybės narės sudarė Nacionalinę reformų programą, kurioje nurodoma, kaip gairės bus taikomos nacionaliniu lygmeniu. • Remdamasi savais nacionalinių reformų programų įvertinimais, Komisija, atsižvelgdama į pavasarį vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, parengė ES metinę pažangos ataskaitą. • Komisija taip pat numatė visos ES iniciatyvas, skirtas nacionaliniams veiksmams paremti. • 2005 m. birželio Komisijos pranešime „Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti: Bendrijos Lisabonos programa“ skelbiama Bendrijos • Lisabonos programa

16. Užimtumo politikos koordinavimas Iki 2005 m. nacionalinė užimtumo politika ES lygmeniu buvo koordinuojama išimtinai remiantis • Europos bendrijos sutarties 128 straipsnio nuostatomis, nors užimtumo gairių ir bendrųjų • ekonominės politikos gairių grafikas buvo suderintas 2003 m

17. 2005–2008 m. užimtumo prioritetai ir gairės • Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, darbo kokybės ir našumo gerinimo bei socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo. • Pritraukti į darbo rinką ir joje išlaikyti daugiau žmonių, padidinti darbo • jėgos pasiūlą ir modernizuoti socialinės apsaugos sistemas • Skatinti požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą. • Užtikrinti imlias darbo rinkas, didinti darbo patrauklumą, padaryti darbą finansiškai patrauklų ieškantiems darbo žmonėms, įskaitant socialiai nuskriaustus ir neveiklius žmones. • Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį. • Gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti • Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį. • Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus. • Didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą tobulinant švietimą ir įgūdžius • Plėtoti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir gerinti jų panaudojimą. • Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems kompetencijos rei- • kalavimams

19. Aprėpties memorandumasVilija Blinkevičiūtė Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrė ir Anna Diamantopoulou Europos Užimtumo ir socialinių reikalų komisarė • Remdamiesi Stojimo partnerystės nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė kartu su Europos komisijos Užimtumo ir socialinių reikalų direktoratu parengė Bendrąjį aprėpties memorandumą. • Memorandumo tikslas – parengti šalį nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos dalyvauti socialinės aprėpties procese naudojantis atvirojo koordinavimo metodu. • Memorandumas nusako pagrindinius kovos su skurdu ir socialine atskirtimi iššūkius; • supažindina su pagrindinėmis politikos priemonėmis, kurių imasi Lietuva laikydamasi sutartyje numatyto įsipareigojimo pradėti perkelti Europos Sąjungos bendruosius tikslus į šalies politiką, apibrėžia pagrindines politikos sritis, kurios ateityje turėtų būti stebimos ir peržiūrimos. • Pažanga įgyvendinant šią politiką bus įvertinta socialinės aprėpties Europos Sąjungoje procese, kurio tikslas – turėti svarbią įtaką siekiant iki 2010 metų panaikinti skurdą Europoje.

20. SOCIALINĖ SITUACIJA(vertinimas) • Demografinė padėtis.Dėl mažėjančio gimstamumo ir didelio emigracijos masto Lietuvos gyventojų skaičius nuo 1989 m. surašymo sumažėjo 5,8% ir 2003 metų pradžioje siekė tik apie 3,5 mln. 66,9% visų gyventojų gyvena mieste; • Gyvenimo sąlygos. Nepaisant to, kad 2000 m. prasidėjo Lietuvos ekonomikos augimas, jis kol kas nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos vidutiniam gyvenimo lygiui. • Nacionalinių sąskaitų duomenimis šalies ūkio augimas 2002 m. sudarė 6,8%, tuo tarpu vidutinės disponuojamos pajamos ir vartojimo išlaidos (namų ūkių biudžetų tyrimų duomenimis) tais pačiais metais padidėjo tiktai maždaug 3% ir 1,2% atitinkamai ir nepasiekė 1999 m. lygio. O Statistikos departamento perskaičiuoti nacionalinių sąskaitų duomenys parodė, kad suvartojamas prekių ir paslaugų kiekis 2001–2002 metais augo atitinkamai 2,5–0,6 procentinio punkto lėčiau nei realusis BVP(Šiuo metu nedarbas siekia 18 %, kasmet emigruoja apie 8 tūkst. LR gyventojų). • Apsirūpinimas būstu. Lietuvos Respublikos Gyventojų ir būstų 2001 m. visuotinio surašymo duomenimis Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių tiek pagal vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (0,98 ir 1,89 kambario atitinkamai), tiek pagal būsto kokybę

21. Pajamų nelygybė ir skurdas. Pajamų nelygybė Lietuvoje yra santykinai didelė. Ji nežymiai viršija ES šalių ir šalių kandidačių (accession countries) vidurkį, bet yra panaši į kitų Baltijos šalių pajamų nelygybę. Tai matome pagal S80/S20 kvintilinį koeficientą (viršutinio penktadalio (20%) pajamų pasiskirstymo nacionalinėse ekvivalentėse pajamose ir žemutiniojo penktadalio (20%) pajamų dalies santykį pasiskirstyme pagal ekvivalentines pajamas ir pagal Džini (Gini) koeficientą. • Skurdo rizikos lygis (the at risk of poverty level) Lietuvoje (gyventojų, gyvenančių namų ūkiuose, kur bendros ekvivalentinės namų ūkių pajamos yra mažesnės už 60% šalies ekvivalentinių pajamų medianos) 2001 m. siekė 17%. Skurdo rizikos lygis prieš socialinius pervedimus (transferus) siekia 41% • Šie rodikliai EU15 yra atitinkamai 15% ir 40%, o šalyse kandidatėse 13% ir 44%. • Daugiausiai skurstančių yra bedarbių, iš socialinių pašalpų gyvenančių asmenų, tris ir daugiau vaikų auginančių šeimų, žemdirbių, savarankiškai dirbančių, vienišų asmenų su vaikais, vieno asmens namų ūkiuose bei ūkiuose su 3 ir daugiau vaikų.

22. Socialinės apsaugos nepakankamumas. Lietuvoje socialinė parama skurstantiems apima pajamų įvertinimo pagrindu mokamas socialines pašalpas, komunalinių paslaugų lengvatas, vienkartines pašalpas ir nemokamas socialines paslaugas. Socialinės paramos (assistance) sistema Lietuvoje nepakankamai sistemiška. Ji sunkiai prieinama atskiroms gyventojų grupėms (individualias įmones įregistravusiems, žemės turintiems, ilgalaikiams bedarbiams). Be to pajamų slenkstis socialinei paramai gauti (Valstybės remiamos pajamos - VRP) labai žemas - 135 Lt arba apie 50% santykinės skurdo ribos. • Pagrindinės profesinio mokymo sistemos problemos yra nepakankamas profesinio informavimo, orientavimo bei konsultavimo, ypatingai kaimo moksleiviams, prieinamumas (tik apie 20% jaunimo gauna kvalifikuotas konsultacijas) bei nepakankamai su darbo vietos poreikiais susietas profesinis parengimas. • Pastaroji silpnybė susijusi su mokymo įstaigų ir darbdavių ryšių silpnumu, nepakankamu darbdavių dalyvavimu rengiant programas ir nepakankamu investavimu į mokyklų infrastruktūrą bei įrangą ir mokymo metodų tobulinimą bei mokytojų mokymą. • Dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai regionuose. • Bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimas. – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002.

23. SVARBIAUSIEJI IŠŠŪKIAI • Esant dideliam nedarbo lygiui bei palyginti žemam pragyvenimui, Lietuva nesitiki labai greitu laiku išspręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas. • Esminis iššūkis - įveikti kraštutinį skurdą ir sumažinti gyventojų skurdą bei socialinę atskirtį per artimiausius 10-12 metų. Tačiau, tai galima pasiekti savo ruožtu susidorojant su tokias pagrindiniais iššūkiais: dideliu nedarbu, mažu užimtumu, nepakankamu darbo jėgos išsilavinimu, nepakankamai išplėtota sveikatos ir socialine apsauga. • Darbo rinkos modernizavimas ir jos prieinamumo didinimas. Šioje srityje pripažįstamas iššūkis per artimiausius 12-15 metų įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei neigiamo išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui, priartinti užimtumo lygį prie 70% ir sumažinti bei išlaikyti stabiliai neaukštą, ne daugiau kaip 6-7% nedarbo lygį. • Švietimo tobulinimas Švietimo srityje išskiriami šie iššūkiai: • - nepakankamai išplėtota įvairių formų ikimokyklinio ugdymo, mokyklų, tame tarpe jaunimo, sistema, kad ugdymas ir švietimas būtų prieinamas visiems, kad nebūtų kliūčių socialinę atskirtį patyrusiems vaikams. Bus siekiama, kad vidurinis išsilavinimas būtų visuotinis, apimantis visus gyventojų sluoksnius, nepaisant jų amžiaus, socialinės padėties ir gyvenamosios bei kalbinės aplinkos; • - dar neįgyvendinta tęstinio mokymosi koncepcija, nepakankama įvairių kursų, nenuosekliųjų studijų įvairovė; neišplėtota moderni suaugusiųjų švietimo sistema (atsižvelgiant ir į regioninius netolygumus), užtikrinanti visiems, tarp jų socialiai pažeidžiamiems asmenims, sudaranti galimybę mokytis visą gyvenimą, įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, atnaujinti kvalifikaciją bei persikvalifikuoti

24. Sveikatos priežiūros prieinamumo didinimas. Pagrindinis iššūkis - visiems gyventojams plėsti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas ir užtikrinti prieinamą kokybišką stacionarią ir ambulatorinę pagalbą. Nepakankamas šių paslaugų prieinamumas kaimo ir atokių vietovių gyventojams; nepakankamai gera priklausomybės ligomis sergančių asmenų sveikatos priežiūra ir neišugdyti socialinės rizikos ir sveikatos rizikos grupių asmenų prisitaikymo prie aplinkos gebėjimai. Nepakankamai užtikrinta, kad Lietuvos rinkoje būtų tik saugūs, tinkamos kokybės ir veiksmingi bei prieinami kainos požiūriu vaistai. • Adekvačios pajamos ir ištekliai. Iššūkis - derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones, užtikrinti visuotinę gyventojų socialinę apsaugą, padidinti pensijomis ir nedarbo išmokomis garantuojamą pajamų pakeitimo normą, garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, kad kiekvienas gyventojas turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas. Socialinio draudimo sistemos plėtojimo srityje yra keturi prioritetiniai uždaviniai: pirma, reformuoti nedarbo draudimą; antra, neatidėliotinai spręsti priešpensinio amžiaus bedarbių problemas; trečia padidinti socialinio draudimo aprėptį; ir ketvirta, didinti pensijų pakeičiamumo normą.

25. Tinkamo (padoraus) būsto visiems užtikrinimas. Būsto problema Lietuvoje itin didelė ir jos sprendimas reikalauja labai didelių lėšų, todėl artimiausiu laiku nesitikima jos visiškai išspręsti. Keliamas iššūkis įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, kurios leistų per 12-15 metų aprūpinimo būstu sistemą išplėsti tiek, kad kiekviena šeima turėtų būstą. Taip pat būtina plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą ir remti mažas pajamas turinčius gyventojus, kad jie galėtų išlaikyti būstą. Turi būti sprendžiama skurdžių asmenų įsiskolinimo už komunalines paslaugas problema. Taip pat turi būti išplėtotas visapusiškas ir integruotas atsakas benamystei. • Probleminių regionų ir kaimo atgaivinimas. Keliamas iššūkis mažinti didelį šalies regioninį raidos netolygumą užimtumo, socialinės plėtros aspektais. Kaimo plėtros srityje neužtikrintas kaimo gyventojų užimtumas (nepakankamai plėtojama ekonominės veiklos įvairovė), socialinė apsauga. Būtina sutvarkyti švietimo ir ugdymo, sveikatos ir laisvalaikio paslaugų teikimo sistemą kaime, atsižvelgiant į jo specifiką. • Tautinių mažumų socialinės ir profesinės integracijos užtikrinimas.Tautinių mažumų atžvilgiu pagrindinis iššūkis – užtikrinti romų socialinę ir profesinę integraciją į visuomenę bei skatinti didesnę kitų etninių mažumų ir imigrantų integraciją. • Institucinio aparato ir visų veikėjų gebėjimų kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi stiprinimas. Šioje srityje išskiriami tokie iššūkiai: pirma, toliau plėtoti institucinius mechanizmus, skirtus koordinuoti ir derinti visų susijusių sričių (mainstreaming) į kovą su skurdu ir socialine atskirtimi nukreiptą politiką; antra, padidinti visų, tiek centrinio, tiek vietinio lygmenų, veikėjų (actors) gebėjimus kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi bei skatinant socialinę aprėptį plėtoti vietos partnerystę; ir trečia, stiprinti NVO vaidmenį bei skurdą ir socialinę atskirtį išgyvenančiųjų dalyvavimą socialinės aprėpties procese

26. Užimtumo politikos teisinį pagrindą nustato: • Bedarbių rėmimo; Profesinio mokymo; Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai. • Kita svarbi politinės sistemos (framework) dalis yra Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės parengtas bei sutartas (agreed) užimtumo ir darbo rinkos tikslus nusakantis Užimtumo politikos prioritetų bendro įvertinimo dokumentas. • Darbo rinkos politiką ir programas įgyvendina Lietuvos darbo birža (LDB) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT). • LDB ir teritoriniai jos skyriai atsakingi už bedarbių įdarbinimą, pašalpų jiems mokėjimą, naujų darbo vietų steigimą bei bedarbių įtraukimą į tokias gyventojų užimtumo programas, kaip užimtumo fondo remiami arba viešieji darbai, darbo klubai. LDRMT atsakinga už darbo rinkos profesinį mokymą ir konsultavimą

27. Prioritetinės būsimos politinės plėtros sritys • Siekiant sukurti atvirą ir labiausiai pažeidžiamų asmenų poreikius atitinkančią darbo rinką bei didinti bedarbių aktyvumą išskiriamos šios prioritetinės būsimos politinės plėtros sritys: • - plėtojant lanksčių darbo organizavimo formų taikymą, patvirtinti Laikinosios, Antraeilių pareigų, Namudinio darbo ir Patarnavimo sutarčių ypatumų formas, kuriose būtų reglamentuojami sutarčių sudarymo, darbo ir poilsio laiko nustatymo, saugos darbe, sutarčių nutraukimo klausimai; • - kartu su savivaldybėmis plėtoti tikslines užimtumo programas vaikams ir jaunimui, neįgaliesiems, kaimo gyventojams ir kitoms socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, paskirti už tą darbą atsakingus pareigūnus, kurti tai veiklai pritaikytus darbo biržų filialus ir specialius darbo centrus; • - įtraukti darbdavius, nevyriausybines organizacijas, profesines sąjungas į sunkiau integruojamų bedarbių įdarbinimo organizavimo veiklą vietiniu, regioniniu ir valstybiniu lygiu; • - įgyvendinti užimtumo rėmimo priemones, numatytas Nacionalinėje romų (čigonų) integracijos programoje ir lengvinti kitų tautinių mažumų įsidarbinimo galimybes; • - užkertant kelią ilgalaikiam nedarbui bei siekiant jį sumažinti, palaipsniui užtikrinti, kad kiekvienas įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis po 3 mėnesių būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos priemones (nedarbo prevencijos; darbo pasiūlos ir paklausos; profesinio mokymo; viešųjų ir remiamų darbų; darbo vietų steigimo invalidams ir socialiai pažeidžiamiems asmenims; savo verslo organizavimo); • - reformuojant nedarbo draudimo sistemą siekti pakeisti galiojantį aktyvių darbo rinkos politikos prie­monių finansavimo modelį, perkeliant šių priemonių finansavimą į valstybės biudžetą, o iš socialinio nedarbo draudimo lėšų finansuoti tik draudimines bedarbio pašalpas; • - siekiant kompleksiškai spręsti žmonių su negalia užimtumo klausimus, reikalinga įtraukti į užimtumą ir darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus žmonių su negalia klausimus

28. ES kuriamos politikos poveikis ir atsakas Lietuvos mastu (Gintautas Paluckas, Socialinių ir ekonominių tyrimų institutas) • ES kuriama bei vykdoma politika neturi jokios įtakos Lietuvai. Tokį įspūdį galima susidaryti stebint Lietuvos žiniasklaidą, politines diskusijas parlamente, partijose, visuomenėje. Europa diskutuoja apie Lisabonos strategijos įgyvendinimo rezultatus bei kliūtis jai įgyvendinti, Lietuvoje – tyla. • Europa diskutuoja apie Stabilumo ir augimo pakto pataisas, Lietuvoje – tyla. Europa diskutuoja apie direktyvą liberalizuojančią paslaugų sektorių, Lietuvoje – tyla… Savaime suprantama, kad pastarąjį dešimtmetį dabar jau naujųjų šalių narių vyriausybių dėmesys buvo skirtas perėjimui nuo planinės prie rinkos ekonomikos, tačiau dabar tokias šalys kaip Estija, Čekija, Lenkija, Slovėnija sparčiai "socializuojasi", t.y. remdamosi vakarų Europos šalių patirtimi bei naudodamosi Europos Sąjungos sukurtais politiniais įrankiais (pvz. atviras koordinavimo metodas) kuria savo socialines programas, į šį procesą įtraukdamos socialinius partnerius bei visuomenę. Kokia tuo tarpu situacija Lietuvoje? Kiek žmonių (tame tarpe ir politikų) Lietuvoje žino apie nacionalinį užimtumo veiksmų planą, Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijas dėl užimtumo politikos gairių bei jų įgyvendinimo, Europos Sąjungos Tarybos ataskaitas dėl socialinės integracijos politikos ir t.t.? Turint galvoje tai, kad gerovės valstybės kūrimą Lietuvoje kuo toliau tuo labiau reglamentuos Europos Sąjungos teisės aktai bei kiti politiniai instrumentai, visiškai nesuprantama ir nepateisinamas Lietuvos politikų absoliutus nesidomėjimas Europoje vykstančiais procesais. Dar labiau keista, kad Lietuvos socialdemokratų partijos nariai taip pat apatiški (arba veikla nežymi, pavienė, nesukoncentruota)

29. Kokia situacija Lietuvoje? • Kiek žmonių (tame tarpe ir politikų) Lietuvoje žino apie nacionalinį užimtumo veiksmų planą, Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijas dėl užimtumo politikos gairių bei jų įgyvendinimo, Europos Sąjungos Tarybos ataskaitas dėl socialinės integracijos politikos ir t.t.? Turint galvoje tai, kad gerovės valstybės kūrimą Lietuvoje kuo toliau tuo labiau reglamentuos ES teisės aktai bei kiti politiniai instrumentai, visiškai nesuprantama ir nepateisinamas Lietuvos politikų absoliutus nesidomėjimas Europoje vykstančiais procesais.

30. Išvados • Globalizacija socialinei apsaugai pradeda grasinti ne tik siauresne, tradicinių socialinės rizikos grupių apsaugos prasme, bet ir platesnės rizikos prasme. Socialinė ir sveikatos apsauga, žmogaus teisės, išsilavinimas ir ekologija pradeda užimti žemesnes nacionalinių prioritetų vietas; • Derinant Europos Sąjungos socialinę politiką, teigiamos įtakos visose Europos Sąjungos šalyse tikimasi iš „atviro koordinavimo metodo“; • Jo tikslas socialinės politikos harmonizavimas sekant geriausia praktika ir pritaikant ją; • Geriausios praktikos pritaikymas Europos Sąjungoje yra įvairiais būdais institucionalizuojamas. Atviro koordinavimo metodas numato vietinį mokymąsi, mokymąsi iš kitų, mokymąsi su kitais ir mokymąsi stengiantis išvengti nesėkmių; • Atviro koordinavimo metodo atsiradimui didelės reikšmės turėjo pasaulyje vykstanti globalizacija privataus verslo ir nacionalinio viešojo administravimo srityse; • AKM grindžiamas 5 pagrindiniais principais: subsidiarumo, konvergencijos, vertinimo pagal užsibrėžtus tikslus, stebėjimo, integruoto požiūrio; •  AKM yra geriausia alternatyva direktyvoms bei reglamentams, ypač tose srityse, kur Europos Sąjungos kompetencija yra silpna arba griežtas reguliavimas teisės aktais yra negalimas ar nepraktiškas. • Šio metodo stiprybė yra ta, kad, siekiant bendrų tikslų, šalių narių vyriausybių rankos paliekamos laisvos, t.y. ES mastu nustatomi siektini tikslai, o priemones jiems pasiekti pasirenka nacionalinės vyriausybės.

31. Išvados • AKM įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę užtikrina Europos Sąjungos Komisija bei Taryba, atlikdami kasmetinius vertinimus bei teikdami rekomendacijas. • Atviro koordinavimo metodotrūkumai: nedidelis visuomenės susidomėjimas, menkas "nušvietimas" masinėse informavimo priemonėse, nedidelis nacionalinių parlamentų susidomėjimas ir įvykių sekimas, be to, jau minėtas sankcijų nesilaikantiems įsipareigojimų siekti bendrų tikslų nebuvimas (Tai pastebima ES Lisabonos strategijos įgyvendinime nacionaliniu mastu)