JUDESIO KOREKCIJOS PRATYBOS SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ VAIKAMS

1. JUDESIO KOREKCIJOS PRATYBOS SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ VAIKAMS Meilutė Bagdonienė, judesio korekcijos mokytoja metodininkė Šiaulių rajono Kuršėnų lopšelis-darželis “Eglutė” Kristina Janušaitė, judesio korekcijos mokytoja metodininkė Šiaulių rajono Kairių lopšelis-darželis “Spindulėlis” 2011

2. Aktyvaus judesioir korekcijos ugdymo svarba kalbos ir komunikacijosvystymuisi • Įvairiuose moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad motorinės ir kalbinės smegenų projekcijos yra greta ir atitinkamai veikia viena kitą (Ališauskienė ir kt., 1998). • Pažymima, kad vaikai, • kuriems ankstyvajame amžiuje sudaromos palankios sąlygos bendrajai bei smulkiajai motorikai lavinti, greičiau pradeda taisyklingai, aiškiai, gerai artikuliuoti garsus. • apribojus vaiko judėjimą, net aktyvus ir ilgalaikis bendravimas neskatina kalbos plėtotės. • Pastebėta, kad kartu su kalbos sutrikimais, tokiaiskaip alalija ar dizartrija, dažnai greta eina įvairūs stambiosios ir smulkiosios motorikos sutrikimai. • Moksliniais tyrimais nustatyta, kad vaikai, turintys kalbos ar kitokių psichomotorikos sutrikimų, pasižymi prastesniais laikysenos beikoordinaciniais rodikliais, negu jų bendraamžiai, neturintys tokio pobūdžio sutrikimų. • Taip pat pastebėta, kad yra ryšys tarp vaikų cerebrinio paralyžiaus sunkumo ir dizartrijos sunkumo laipsnio, bei tarp viršutinių galūnių ir kalbinio raumenyno pakenkimo laipsnio. • Įvairių dizartrijų atvejais pakitęs raumenų tonusas (padidėjęs ar sumažėjęs) įtakoja kalbos padargų raumenų tonusą ir padėtį (Mastiukova, 1988).

3. Aktyvaus judesioir korekcijos ugdymo svarba kalbosir komunikacijos vystymuisi • Vaikams, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų, būdingas: • motorinis nevikrumas; • negrabumas; • nekoordinuoti judesiai; • sulėtėję ar suaktyvėję judesiai; • nepakankamas judesių ritmiškumas; • sutrikusi pusiausvyra tarp dinamikos ir statikos (negali stovėti ir šokinėti ant vienos kojos, vaikščioti ant pirštų ir kulnų, mesti ir gaudyti kamuolį); • ypatingai apsunkinta smulkioji rankų motorika (Volkova, 1989). • Daugelio mokslininkų įrodyta, kad kuo anksčiau koreguojama (jau nuo pirmų mėnesių) bendroji motorika, tuo galimi mažesni kalbos vystymosi pakenkimai.

4. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų judesio korekcijos pratybų ypatumai • Teigiama, kad tradicinės ugdymo sistemos nėra tokios veiksmingos, kaip tikimasi, nes ne visada įvertinama vaikų emocinė savijauta ir nėra patrauklios visiems vaikams (Juškelienė, 2003). • Demokratėjant ugdymo procesui kuriamos naujos ugdymo programos, taikoma kitų šalių patirtis, stengiamasi atsižvelgti ne tik į fizinę, bet ir į vaiko psichikos prigimtį. • Todėl daugelis autorių pabrėžia žaidimų svarbą siekiant, kad judesio korekcijos pratybos būtų įdomios, patrauklios, nes priešingu atveju vaikai pratimus atliks nenoriai ir nebus pasiekta pageidaujamo poveikio. • Judesio korekcijos pratybose turėtų vyrauti vaidybos elementai, praktikuojami žaidimai, turintys siužetus, fizinis aktyvumas derinamas su natūralia vaiko veikla (Blauzdys, 2001). • Vaikų prigimčiai artima judesių išraiškos forma yra imitacija pagal muziką, pasakojimą, eilėraštuką. Vaikai mėgsta pamėgdžioti žvėrelių, paukščių veiksmus, gamtos reiškinius, pasakų veikėjus. Labai svarbu, kad pirmieji pojūčiai ir emocijos būtų teigiami. Fizinės veiklos vienodumas, monotoniškumas, taigi ir emocinės patirties skurdumas atgraso vaiką nuo domėjimosi šia veikla. Pratybų efektyvumas priklauso ir nuo vaikų elgesio aktyvumo. Kai vaikai noriai atlieka fizinius pratimus, domisi, supranta jų svarbą, pedagogui lengviau organizuoti veiklą, užtikrinti drausmę ir optimalų fizinį krūvį (Adaškevičienė 2004). • Rekomenduojami pratimai vaizdingų pasakojimų forma. Linksmas tonas, juokai, aktyvus pedagogo dalyvavimas žaidžiant visada patraukia vaikus (Petravičius, 2001).

5. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų judesio korekcijos pratybų ypatumai • Ikimokyklinio amžiaus vaikams korekcines pratybas siūloma organizuoti siužetinio – vaidmeninio žaidimo forma. Tačiau dėl vaikų įsijautimo į vaidmenis, galimi judesių atlikimo netikslumai ir galime nepasiekti laukiamo korekcinių pratybų efekto. Todėl rekomenduojama pirmiau išmokti fizinių pratimų, o paskui juos įterpti į pasakojimą, arba pradėti užsiėmimus nuo sutrumpinto varianto ir pamažu įterpti vis naujus pratimus (Konovalova, 2000). • Judesio korekcijos pratybos turi būti grindžiamos vaikų aktyviu sąmoningumu. Todėl kompleksiniame ugdyme ypatingai svarbią reikšmę turi džiaugsmo fenomenas – tai fonas, atitinkamai nuteikiantis psichiką, tonizuojantis galvos smegenų žievę ir pasireiškiantis judamojoje veikloje (Dineika, 2001). • Dirbant su ikimokyklinukais ,,pagrindinis principas yra ne aklas pratimų kartojimas, o vaikų žaidimas, tiksliai atliekant šiuos judesius” (Petravičius, 2001).

6. Žaidimas – geros nuotaikos, fizinės sveikatos šaltinis • Pasyvios pratybos (mechaniškas judesio kartojimas) įgūdžius formuoja labai lėtai. • Vaiko dėmesį patraukia turinys, o abstrakčios užduotys jo nesudomina, neskatina susikaupti, todėl žaidimas - svarbiausia judesio korekcijos pratybų ašis. • Ar judesio korekcijos pratybos bus patrauklios, daug lemia žaidimų įvairovė, jų pasirinkimo principai ir mokytojo kūrybingumas. • Žaidimas • padeda vaikams lengviau atlikti įvairius pratimus, • sukelia teigiamas emocijas, • sudaro geras galimybes patrauklia forma lavinti vaikų turimus judėjimo įgūdžius, kūrybingai taikyti juos įvairiose situacijose.

7. Žaidimai pėdų deformacijų profilaktikai ir korekcijai Mokslininkai jau seniai nustatė, kad kalbos vystymasis artimai susijęs su smulkiosios motorikos išsivystymu. Smulkioji motorika dažniausiai siejama su rankų pirštų motorika, tačiau smulkiajai motorikai gali būti priskiriami ir pėdų judesiai. Pėdų ir kojų judesių koordinaciją siūloma lavinti ir norint palengvinti kalbinės artikuliacijos korekciją ikimokykliniame amžiuje vaikams su kalbos neišlavėjimu dėl dizartrijos ar alalijos, ypač tais atvejais, jei sunkiai užduotis atliekamos rankomis. Mankštindami pėdutes kuriame mini spektaklius. Pėdutės pavirsta įvairiais personažais, vaikai lėles valdo ne rankomis, o kojomis. Vaikų pėdutės tampa “dailininkėmis”. Kojų pirštukais vaikai laikydami kreidelę, pieštuką ar teptuką keverzoja, piešia. Renkame pėdutėmis smulkiusdaiktus, žaidžiame žaidimus “Nutiesk takelį”, “Suskaičiuok ir sudėliok”.,“Kas daugiau”, “Pagauk žuvelę” ir kt.

8. Žaidimai pėdų deformacijų profilaktikai ir korekcijai

9. Judesių koordinacijos lavinimas • Koordinacija — labai sudėtinga psichomotorinė ypatybė. • Tai gebėjimas integruoti skirtingas raumenų grupes ir jutimo sistemas, sukuriant veiksmingus judesių derinius. Kuo sudėtingesnė motorinė užduotis, tuo geresnės koordinacijos reikia norint sėkmingai atlikti judesius (Barrow, McGee, 1978). • Koordinuoti judesiai leidžia vaikui greitai ir tiksliai atlikti specifines judesių serijas. Judesiai turi būti sinchroniški, ritmiški ir atitikti reikiamą judesių seką (Gallague, Ozmun, 2000). • Atliekant sudėtingos koordinacijos judesius, labai svarbi rega. • Akių ir rankos koordinacija pasireiškia integruojant vizualiąją informaciją ir rankų judesius. • Yra vaikų, kurie stokoja akių ir rankos judesių kontrolės, lytėjimo ir kinestezinio jutimo išlavinimo. • Žaidimai su kamuoliu gerina rankų judesių koordinacijos kokybinius ir kiekybinius rodiklius.

10. Judesių koordinacijos lavinimas

11. Pusiausvyros lavinimas • Pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomisnejudant bei atliekant įvairius judesius ar veiksmus. • Pusiausvyros išlavėjimas stipriausiai iš bendrosios motorikos komponentų veikia ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos garsų bei žodžių artikuliaciją (Baranauskienė, 2007). • Pusiausvyros pratimai ugdo ne tik gebėjimą išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį, bet taip padeda ugdyti judesių koordinaciją, vikrumą, dėmesį, drąsą, pasitikėjimą savo jėgomis.

12. Pusiausvyros lavinimas.

13. Orientacijos erdvėje ugdymas • Orientacija erdvėje – tai jutimų panaudojimas, nustatant savo kūno padėtį kitų objektų atžvilgiu (Gudonis V., Kaffemanas R., Kaffemanienė I. 1995). • Geri orientavimosi erdvėje įgūdžiai yra savarankiškumo kriterijus. • Orientacija uždaroje patalpoje ir atviroje erdvėje sąlygoja vaiko aktyvumą. • Per judesio korekcijos pratybas žaidžiami žaidimai, atliekamos užduotys, kurių metu vaikai turi: • saugiai judėti keisdami judėjimo kryptį (pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn ir pan.), • suprati ir parodyti savo kūno dalių padėtį erdvėje, • skirti dešiniąją ir kairiąją rankas bei dešiniąją ir kairiąją puses, • suprasti erdvę reiškiančius prielinksnius ir prieveiksmius bei veikti pagal žodines instrukcijas. • Naudingi žaidimai, kuriuose vaikai skatinami veikti užmerktomis akimis.

14. Orientacijos erdvėje ugdymas. Žaidimas “Paslaptingas takelis” – keisti judėjimo kryptį pagal regimuosius orientyrus. Žaidimas “Nameliai” – įlįsti į namelį, pasislėpti už namelio ir kt. Žaidimas “Paslaptingas takelis” – keisti judėjimo kryptį pagal regimuosius orientyrus.

15. Komunikacinių gebėjimų plėtojimas per judesio korekcijos pratybas • Per judesio korekcijos pratybas ypač didelės galimybės vaikų komunikacinei, kurią reikėtų suprasti kaip bendravimo, bendradarbiavimo ir kalbėjimo įgūdžių, veiklai plėtoti. Daug dėmesio skiriama vaikų balso, artikuliacijos, garsų tarimo lavinimui. Vaikams einant, bėgant, žaidžiant judriuosius žaidimus dainuojamos dainelės. Atliekant siužetinius bendruosius pratimus, sakomos frazės, gyvūnų ir paukščių balsų bei kitų gamtos ar buities garsų pamėgdžiojimai, eiliuoti tekstai. • Judesio korekcijos pratybose vaikai skatinami kurti pasakojimą (siužetą). Klausiama vaikų, kuo šiandien tapsime, kur keliausime, ką sutiksime ir pan. Vaikams siūloma nusakyti judraus žaidimo taisykles, apibūdinti naują žaidimą, estafetę, sugalvoti pratimų ar veiksmų su sportiniu inventoriumi ir nusakyti jų atlikimo eigą. • Vaikai pratinami taisyklingai kirčiuoti, vaikų žodynas praplečiamas naujomis sąvokomis, įtvirtinamos ir praplečiamos jau žinomos.

16. Išvados • Pagrindinis fizinio brendimo dėsnis – kiekvienas organas geriausiai vystosi tuomet, kai optimaliai išnaudojamos jo funkcijos. • Prasminga, judri, koordinuota veikla skatina centrinės nervų sistemos struktūrų smegenyse brandą ir tarpsensorinius ryšius (su jutimų analizatoriais, vidaus organais ir visu judamuoju aparatu). • Judri ir vaiko amžių atitinkanti veikla, susijusi su stambiąja ir smulkiąja motorika,lavinaintelektą. • Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidą stimuliuoja bendrosios motorikos komponentų – pusiausvyros ir kūno judesių koordinacijos gebėjimų – lavinimas bei orientacijos pratimai ir bendras pojūčių aktyvumo skatinimas pasitelkus deramas priemones. • Svarbiausia, kad vaikas patenkintų įgimtą judėjimo poreikį ir tai vyktų kuo natūraliau. • Vaikui svarbesnis pats procesas, o ne rezultatai. Suaugęs privalo galvoti ir apie procesą, ir apie rezultatus, o vaikas nori gyventi turiningą, įdomų, žaismingą gyvenimą, kuriame nėra vienodumo, nuobodumo, prievartos. • Todėl, jei judesio korekcijos pratybos vyks tinkamoje atmosferoje, tai vaikas jų lauks ir noriai jose dalyvaus, o mokytojui jos suteiks nemažai pasitenkinimo organizuojama veikla bei malonumo akimirkų.