Mikalojus Daukša ( g. apie 1527 ar 1538m. – 1613 m. vasario 16 d.)

1. Mikalojus Daukša(g. apie 1527 ar 1538m. – 1613 m. vasario 16 d.)

2. Mikalojus Daukša -kunigas,humanistas,kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų.

3. Mikalojaus Daukšos kaip dvasininko pasiekimai • Buvo Krakių klebonas (1570–1572 m.), • Žemaičių kapitulos kanauninkas (1572–1585 m.) • Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610m.).

4. M.Daukša-Lietuvos kultūra besirūpinantis kanauninkas Daukša buvo neeilinis, įžymus žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą. Jam būdingas humanistinis išsimokslinimas, platūs užmojai, veržlumas ir valingumas, gilus patriotizmas. Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių.

5. Mikalojaus Daukšos literatūriniai darbai Daukšos raštai yra religiniai, kurie mažai skiriasi nuo kitų religinių raštų,bet jie daug svarbesni už anuos savo kalba, patriotinėmis idėjomis.

6. Svarbiausi M.Daukšos kūriniai: J. Ledesmos ,,Katekizmo” ir J. Vujeko ,,Postilės” vertimas.

7. Katekizmas 1.Jį sudaro dvi dalys: 1) „Mokslas krikščioniškas”(katekizmas) ir 2) „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių” 2.Pirmojilietuviška knyga, išspausdinta Lietuvos valstybėje. 3.M. Daukša šią knygą vertė iš lenkų kalbos. 4.Vienintelis egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

8. Postilė 1.Tai -pagrindinis Daukšos darbas, su kuriuo susijusi jo šlovė. 2.Šis pamokslų rinkinys yra viena iš pačių svarbiausių XVI a. knygų lietuvių kalba. 3. Knygos prakalba - savotiškas patriotinis manifestas, raginęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus išlaikyti ir ugdyti gimtąją kalbą. 4. Mikalojus Daukša pirmą kartą Lietuvos istorijoje išdėstė išsamią valstybės ir visuomenės santykių su lietuvių kalba programą.

9. Tautos sąvoka Daukšos Postilės prakalboje 1.Daukša išsiskiria iš amžininkų, ypač Lietuvos feodalų, daug gilesniu tautiniu sąmoningumu. Tautą jam sudaro: a) teritorija – tėvų žemė, b) papročiai – istoriškai susiformavęs kultūrinis bendrumas, c) kalba. 2.Daukša skelbė tautinį bendrumą su liaudimi. 3.Jis kalba apie visus lietuvius kaip vieną tautą, apie visiems bendrą lietuvių kalbą. Tuo jis pralenkė ne tik daugumą amžininkų, bet ir žymiai vėlesnių rašytojų.

10. Renesanso idėjos Postilės prakalboje 1.Daukša, kaip ir daugelis renesanso filosofų, žiūri į prigimtį, gamtą kaip į nepajudinamą dalyką. 2. Plačiai pagrįsta ir įrodinėja būtinumą vartoti savo gimtąją kalbą, 3. Daukšos argumentų šaltinis yra istorija, tautų ir valstybių – Persijos, Romos, Graikijos, Arabijos – likimas. (Daukša teigia, kad tos valstybės išsilaikė tiktai išsaugodamos savo kalbą. )

11. Postilės reikšmė lietuvių literatūrai 1.Postilės vertimas turėjo pastovią, ilgalaikę reikšmę lietuvių literatūrai 2. Savo gausia leksika jis žymiai praturtino besiformuojančią lietuvių literatūrinę kalbą. 3. Versdamas Daukša parodė ir individualius stilistinius polinkius, siekė išraiškos vaizdingumo ir išbaigtumo, davė nemažai literatūrinio stiliaus, iš dalies ir grožinės prozos užuomazgų.

12. Veiksniai, formavę Daukšos pažiūras į gimtąją kalbą: 1.paties Daukšos vaikystės ir darbo aplinka. 2. Daukšos ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija. 3. kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. 4.Renesansas. Visi šie keturi veiksniai sudarė prielaidas išaugti Daukšai kaip kovotojui dėl gimtosios kalbos teisių.

13. Daukšos patriotizmas Pažangiai suprasdamas tautą, Daukša buvo ir savitas patriotas: 1.Jo patriotizmas skyrėsi nuo vyravusio feodalinio patriotizmo. 2.Daukša nė žodžiu neužsimena apie tariamą lietuvių kilmę iš romėnų, nekalba apie valstybę nuo jūrų iki jūrų. 3. Rūpindamasis tėvynės likimu, kaip ateities laidą jis nurodo visai kitą dalyką – tautinę kultūrą, kuriamą gimtąją kalbą. 4. Daukša siekė dviejų pagrindinių dalykų: a) įvesti lietuvių kalbą į viešąjį valstybinį gyvenimą b) kurti lietuvių literatūrą, savąją raštiją, duoti jai pradžią.

14. Pabaiga Eglė Jančiulytė 3b