Renesanso literatūra

1. Renesanso literatūra

2. XV—XVI a.Vakarų Europos kraštų kultūrinėje raidoje yra vadinamas Renesanso, arbaAtgimimo, epocha. Italijoje Renesanso kultūrinis judėjimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. TodėlItalijalaikoma Renesanso kultūros lopšiu.

3. Renesansas — tai didelių visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno ir literatūros suklestėjimo epocha. Renesanso judėjimas buvo nukreiptas prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą. Engelsas Renesanso epochą pavadino didžiausiu progresyviu perversmu, kokio ligi tol žmonija nebuvo pergyvenusi.

4. Literatūra kaip ir kiti Renesanso epochos menai visų pirma siekė teisingai ir visapusiškai pavaizduoti žmogų. Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Ši epocha davė pradžią daugeliui naujųjų laikų literatūros žanrų: dramai, novelei, romanui.

5. Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama viduramžių literatūrai būdingo alegorinio, metaforiško vaizdavimo būdo. Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius. Viduramžių literatūros kūriniuose dažnai veikdavo įasmenintos ydos arba dorybės, o Renesanso literatūroje — gyvi, realūs žmonės, kuriems būdingi ir teigiami, ir neigiami bruožai. Humanizmo epochos rašytojai sukūrė daug ryškių, psichologiškai gilių ir sudėtingų personažų. Humanizmo literatūros herojus — gilių jausmų ir stiprios dvasios asmenybė, išsiskirianti iš aplinkos. Tokie yra Šekspyro, Rablė, Servanteso herojai.

6. Renesanso rašytojai stengėsi pavaizduoti ir realias sąlygas, kuriomis formuojasi atskiras individas, nors sudėtingą to meto gyvenimo foną kartais būdavo pernelyg sudėtinga atskleisti. Renesanso literatūra glaudžiai siejosi su liaudies kūryba, tautosaka, folkloru. Rašytojai plačiai panaudojo tautosakinius liaudies motyvus, savo kūrinių veikėjais padarydami paprastus žmones. Tačiau ne vien dėl to šio laikotarpio literatūra liaudiška. Svarbiausia tai, kad joje pasmerkiamas blogis, kuris atsiranda dėl neteisingos visuomeninės santvarkos, atsispindi meilė paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis tvirtumas ir vertybių sistema.

7. Pasmerkdami blogį, neigiamas žmogaus savybes, nekilnius dalykus humanistai tikėjo, kad jie yra laikini ir galiausiai turės išnykti nuolat besikeičiančioje visuomenėje. Jie tikėjo žmonijos pažanga, ir tai suteikė Renesanso literatūrai optimizmo ir savito šviesumo. Žinoma, šio laikotarpio rašytojai dar nežinojo realių kelių ir priemonių blogiui panaikinti, tad jų įsivaizduojamas geresnės žmonijos ateities paveikslas dažnai būdavo fantastinis, utopinis, perdėtai idealistinis.

8. Kaip jau minėta, Renesanso epocha pirmiausia prasidėjo Italijoje. Ten susidarė tinkamos istorinės sąlygos pasireikšti humanizmo kultūrai ir ideologijai. Italijoje anksčiau negu kitose šalyse plačiai išsivystė prekyba, pamažu pradėjo rastis kapitalistinės visuomenės idėjos. Italų literatūroje jau XIII a. buvo jaučiamas didelis pakilimas, naujų temų ir formų ieškojimas. Įžymiausias šio šimtmečio rašytojas Dantė nors ir nenutraukė ryšių, su viduramžiais, bet daug kuo savo kūryboje priartėjo prie humanizmo epochos. Būtent todėl jis ir buvo vadinamas pereinamojo laikotarpio rašytoju. Tačiau tas tikrasis Renesanso literatūros laikotarpis prasidėjo XIVa.

9. XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia — Renesanso pabaigos, arba humanizmo krizės, laikotarpis. Tuo laikotarpiu humanistų pažiūros nebe tokios optimistiškos, tikėjimas žmogumi ir gėrio pergale nebe toks stiprus, todėl ir literatūroje vis dažniau pasigirsta tragiškų motyvų. Geriausi šio laikotarpio kūriniai—Servanteso romanas ,,Don Kichotas" ir Šekspyro tragedijos.

10. Renesanso literatūros bruožai • Derinami buitiniai ir fantastiniai motyvai; • Naudojami mitologiniai, biblijiniai, tautosakiniai siužetai, folkloro tradicijos; • Siekiama meninės harmonijos; • Aiški riba tarp tragiškumo ir komiškumo nėra nubrėžta; • Filosofiniai ir psichologiniai motyvai; • Gilūs, įsimintini personažai; • Humoras, satyra, groteskas; • Natūralistiškumas, kritiškumas; • Jausmingumas; • Įvairių stilių samplaika; • Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija. • Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė sonetas, odė, poema, drama (tragikomedoja, komedija, tragedija)

11. Žymiausi atstovai • F. Petrarka • Dž. Bokačas • F. Rablė • V.Šekspyras • M. de Servantesas

12. Fransua Rablė(1494 – 1553 )

13. Prancūzų rašytojas, antikinės literatūros, bei kalbų žinovas, medicinos daktaras, Renesanso atstovas.Žymiausias jo kūrinys –fantastinis romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos, medicinos traktatas. Čia randame žinių iš įvairiausių mokslo sričių. Jame daug įvairiausių žanrų motyvų: mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo, disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas ambivalentiško (prieštaringo, dvilypio) juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai.Rablė romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso „Ulisas“.