NVO vaidmuo stiprinant pilietinę visuomenę: lyderystė, partnerystė, sanglauda [TILTAS]

1. NVO vaidmuo stiprinant pilietinę visuomenę: lyderystė, partnerystė, sanglauda [TILTAS] SEMINARAS “NVO SEKTORIUS – PILIETINĖS VISUOMENĖS SVERTAS 2014 gegužės 27d. Kurkliai Jolita Gečienė

2. Dalyvių prisistatymas, lūkesčiai

3. Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame. V.Čerčilis

4. Pilietinė visuomenė Šis terminas kaip sociologinė sąvoka naudojamas dviem atvejais: - pirmuoju – tam tikro tipo politinėje sociologijoje instituciniu ar organizaciniu lygiu; - antruoju – kaip reiškinys vertybių ir nuostatų srityje.

5. Teisė veikti piliečiams pilietiškai ir politinė valia, valdant savo šalį, yra duota Konstitucijos ir įstatymų, todėl belieka išsiaiškinti pilietinės visuomenės menko aktyvumo priežastingumą, bei kas tai yra pilietinė visuomenė, kokius tikslus bei uždavinius ji turi vykdyti bei nusakyti jos veikimo kryptis ir apibrėžti realias galimybes tai įgyvendinti.

6. Pilietinės visuomenės koncepcija įvairių autorių interpretuojama įvairiai:  Pilietinė visuomenė – tai komplektas įvairių nevyriausybinių institucijų, kurios yra pakankamai stiprios sudaryti pusiausvyrą valstybėje bei sukliudyti valstybei kontroliuoti (dominuoti) ir skaldyti visuomenę. Šiuo požiūriu, pilietinė visuomenė – kaip tam tikras konsensusas tarp valdžios galių ir visuomenės gerovės.

7. L.Cohen ir A. Arato siūlo labiau detalizuotą apibrėžimą, į kurį įeina socialinės sąveikos tarp ekonomikos ir valstybės sferų, įvairios asociacijos, ypač savanoriškos, socialiniai judėjimai ir viešo bendravimo formos. Moderni pilietinė visuomenė kuriama per savanorišką susibūrimą ir savanorišką mobilizaciją. Ji yra įtvirtinta ir apibrėžta įstatymų.

8. J.Habermas pabrėžia bendravimo ryšius tarp pilietinės visuomenės, viešosios sferos ir valstybės: pilietinė visuomenė yra sudaryta iš daugiau ar mažiau spontaniškai susikūrusių asociacijų, organizacijų ir judėjimų, kurie, atsižvelgiant į socialinių problemų ir privačios gyvenimo sferos santykį, iškelia įvairias problemas į  viešumą, siekdama jas išspręsti. Pilietinės visuomenės pagrindas – asociacijų tinklas, kuris institucionalizuoja problemų sprendimo diskursą, paremtą organizuotos viešosios sferos tinklo bendrais interesais.

9. Dažnai pilietinė visuomenė suprantama kaip visuomeninė organizacija plačiąja prasme, užsiimanti visuomenei naudinga veikla. Tačiau yra du skirtumai tarp visuomeninės veiklos ir pilietinės visuomenės svertų, nors jie ir gali vieni kitus papildyti:

10. 1) pilietinės visuomenės tikslai ir uždaviniai turi būti orientuoti į valstybės politinę valią ir sprendimus, teisinės valstybės kūrimą bei prigimtinių Žmogaus teisių įgyvendinimą, dalyvaujant valstybės valdyme tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus tautos atstovus; dalyvauti teisėkūroje, teisėtvarkoje, ekonomikos, verslo, žmogaus teisių, socialinės gerovės įgyvendinime ir kūrime; 2) visuomeninė veikla - siejama su tam tikra konkrečiaveikla – visuomenei naudingu darbu; tai yra ne politinė veikla, bet ji gali tam tikrais atvejais būti pilietinės visuomenės raiškos forma kaip priemonė.

11. Tarp pilietinės visuomenės ir visuomeninės veiklos yra skirtumas tas, kad pilietinė visuomenė turi vykdyti teisinę politinę veiklą, tai yra valdyti Valstybę; visuomeninė veika – tai yra visuomenei naudinga veikla, besireiškianti kokiu nors konkrečiu būdu.

12. Piliečiai bendruomenėse turi aptarinėti viską, kaip pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą ir, apdorojus teisiškai, teikti savo pasiūlymus Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui, Vyriausybei ar vietos savivaldos institucijoms.

13. Šiuo atžvilgiu būtinos teisinės žinios, todėl vietos bendruomenės gali bendradarbiauti su teisininkais, kurie padės apdoroti siūlomas idėjas ar iškilusias problemas, ir tinkamai parengs dokumentus, peticiją ar paprasčiausiai pakonsultuos teisiniais klausimais. Be abejonės, teisininkų darbas mokamas, tačiau tam galima rengti įvairius bendruomenės projektus ir samdyti teisininkų paslaugas, kreiptis į verslo atstovus arba atlyginti iš bendruomenės lėšų.

14. Lietuvoje, kaip ir daugelyje postkomunistinių šalių, pilietinė visuomenė dažnai suvokiama kaip vieninga, kovojanti už bendrą gerovę, sugebėjusi pasipriešinti totalitarizmui. Tačiau tai tik istoriškai susiklostęs požiūris. A.Poviliūnas skyriuje „Pilietinė visuomenė“ išskiria dvi pilietinės visuomenės sampratas: - Pirmoji remiasi visuomenės patriotizmu, jos kova už bendrą viešą gėrį, tradicinėmis institucijomis (Bažnyčia). Šis apibrėžimas, galima teigti, kyla iš istoriškai susiklosčiusios Lietuvos visuomenės sampratos: vieningos, aktyvios, kovingos, nepalaužiamos. - Antroji – modernios pilietinės visuomenės samprata, siejama su individualiais piliečių interesais, laisve, pasirinkimu. Šia prasme, svarbus ne bendras visuomenės gėris, o individualūs interesai, kuriuos gali užtikrinti ne tik valstybė, bet ir laisva rinka.

15. Pilietinę visuomenę sudaro labai įvairios politinės valdžios institucijoms nepriklausančios organizacijos ir neformalūs susivienijimai. Tai ir profesinės sąjungos, autonomiški universitetai, religinės bendruomenės ir kaimų bei miestelių bendruomenės ir neformalūs žmonių susivienijimai. Teisiniuose dokumentuose, organizacijų analizėje ir administravimo praktikoje pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip nevyriausybinių (visuomeninių) organizacijų ir nepolitinių santykių visuma, padedanti piliečiams tenkinti savo interesus, dalyvauti visuomenės valdyme ir kontroliuoti valstybę.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje konstatuojama, jog piliečiai turi teisę vienytis – „vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“, o 4 straipsnyje konstatuojama, jog „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.

17. Remiantis piliečių konstitucinėmis teisėmis galima teigti, jog techniškai normomis suteiktos pilietinei visuomenei visos teisės dalyvauti Lietuvos valstybės valdyme. Tai reiškia, kad pilietinei visuomenei reikia būti aktyviai dalyvaujant savo šalies valdyme bei demokratijos kūrime, nes nuo to priklauso jų pačių socialinė gerovė, žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas, vertybių saugojimas ir puoselėjimas, ekonomikos gerovė ir piliečių teisių įgyvendinimo svertai tiek teisiniu, tiek vertybiniu požiūriu. Atskirai veikdami piliečiai taip pat įneša didelį indėlį į Valstybės demokratijos kūrimą, tačiau būna atvejų, kai su jais bandoma susidoroti, todėl veikimas iš vien būtų nepakeičiamas demokratijos kūrimo svertas.

18. Šiandieninėje visuomenėje piliečių teisės atsidūrusios daugiau norminio pobūdžio, bet ne vertybinio, nes dažniausiai jos yra priklausomos nuo politinės valios, o ne nuo konstitucinių nuostatų įgyvendinimo, kaip pavyzdžiui yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, jog „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Apie žmogaus teisių gerbimą ir jų įgyvendinimą socialiniu atžvilgiu to negalime pasakyti vertybiniu požiūriu, nes tai liudija iš šalies masiškai migruojantys piliečiai dėl jų teisių negerbimo savo pačių šalyje.

19. Pilietinės visuomenės organizacijos (kitaip dar vadinamos nepelno organizacijos) turi išpildyti šias sąlygas: nepriklausomumo (jos turi būti nepriklausomos nuo valstybinių, politinių institucijų), savanoriškumo (dalyvavimas jose turi būti paremtas laisvu apsisprendimu), privatumo (jei valstybinis sektorius atstovauja viešąją sferą, tai šios organizacijos yra priskiriamos privačios sferos atstovėms), savivaldos ir autonomijos. Kitaip tariant, nevyriausybinės organizacijos kaip pilietinės visuomenės atstovės gali egzistuoti tik demokratinio rėžimo sąlygomis, kur individai gali laisvai reikšti savo nuomonę, burtis į valstybės nekontroliuojamas organizacijas atitinkančias jų interesus ir poreikius.

20. Visuomeninėms organizacijoms kaip pilietinės visuomenės pagrindui, sudarančiam atsvarą politinei valdžiai demokratinėje valstybėje, priskiriamos šios funkcijos: Konsultacija: teikiama kaip ekspertų, dirbančių konkrečioje srityje su konkrečia apibrėžta socialine problema; visuomenės interesų bei aktualių visuomeninių problemų pagrindu; projektų pasiūlymai. Dalyvavimas priimant sprendimus, organizuojant trišales ekspertų grupes, įtraukiančias visų trijų valstybės sektorių atstovus (NVO kaip pilietinės visuomenės, politinės valdžios ir verslo), kurios diskutuoja aktualiais visuomeniniais klausimais, ar net teikia pasiūlymus kuriant konkrečias politikos strategijas. Dalyvavimas įgyvendinant sprendimus. Organizacijos dirba konkrečiuose srityse su konkrečiomis problemomis, jas sprendžia atsižvelgiant į valdžios politines strategijas tose srityse.

21. Apibendrinant galima teigti, kad nevyriausybinės organizacijos kaip pilietinės visuomenės pagrindas gali gyvuoti tik demokratijos sąlygomis, kur yra užtikrinta žodžio laisvė bei sudaromos sąlygos trijų valstybės sektorių išsiskyrimui: politinės valdžios, verslo ir NVO. Demokratijos pagrindą sudaro valdžia ir piliečiai, todėl nuo aktyvios pilietinės visuomenės priklauso teisinės valstybės svertai bei demokratijos susiklostymas.

22. Kad taptum nepriekaištingu avių bandos nariu, turi pirma būti avis.A. Einšteinas

23. Nevyriausybinių organizacijų samprata, jų vaidmuo valstybės valdyme Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) jos vadinamos pabrėžiant, kad yra įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių valia ir kad žmonės į tokias organizacijas buriasi bei jas remia savanoriškai.

24. Lietuvos NVO veikla skirta visuomenės labui. Jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir dėmesį svarbioms problemoms, ugdyti atvirą ir pilietinę visuomenę. NVO mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją, ugdo piliečių aktyvumą.

25. Lietuvoje šiuo metu galima pastebėti nevyriausybinių organizacijų sektoriaus vaidmens stiprėjimą iš kitos pusės, atskleidžiant valstybės nepajėgumą ir/ar nenorą teikti tas paslaugas, kurių iš jų buvo tikimasi tarp įvairių piliečių grupių. Taip pat ir įgalinant piliečius burtis savų interesų atstovavimui ir aktyvios pilietinės pozicijos išraiškai.

26. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla taip pat skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą svarbioms problemoms, ugdyti atvirą ir pilietinę visuomenę. Nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją, ugdo piliečių sąmoningumą.

27. Vertinant šiuo metu besiplėtojančius procesus, kuomet globėjiškos valstybės mažina viešąsias išlaidas ir prasideda anti-globėjiškos valstybės politikos vykdymas, tai reiškia, jog ir Lietuva, kaip šiuolaikinė moderni valstybė, turi priimti nevyriausybinių organizacijų sektorių kaip svarbų partnerį reformuojant viešąjį administravimą bei plėtojant viešąją politiką.

28. Nevyriausybinės organizacijos gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę apie socialinius bei politinius reiškinius, ugdyti viešosios politikos institutų (angl. think tanks) atsiradimo iniciatyvas, formuoti socialinių paslaugų tinklą, plėtoti vyriausybės veiksmų skaidrumą ir kelti visuomenės sąmoningumo lygį bei skatinti visuomenę dalyvauti formuojant viešąją politiką, dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose ir apskritai valstybės valdyme.

29. Taigi, vertinant nevyriausybinių organizacijų plėtrą kaip teigiamą pliuralizmo ir demokratinės visuomenės aspektą, piliečių įgalinimą dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose bei formuojant viešąją politiką, galima būtų daryti išvadą, jog nevyriausybinių organizacijų buvimas pats savaime dar nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad jos plėtoja demokratinius procesus ir piliečių vardu įtakoja sprendimų priėmimus valdžios institucijose. Veikiau tai yra tik paskata stiprinti NVO sektorių bei skatinti piliečius aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

30. Plėtojantis atvirai ir pilietinei visuomenei, gyventojams (pradedant net ir mokyklinio amžiaus asmenimis) turėtų būti sudarytos galimybės nuolat pateikti konkrečias išvadas ir siūlymus – kaip nevyriausybinių organizacijų santykiai su viešojo administravimo institucijomis galėtų ar turėtų būti formuojami, remiantis ne tik teisės aktais, bet ir nusistovėjusia praktika, pačių organizacijų vertybėmis bei politine – socialine šalies sistema.

31. NVO sektorius – pilietinės visuomenės egzistavimo mato vienetas Demokratijos ir pilietinės visuomenės raidą analizuojantys ekspertai pabrėžia, jog vienas esminių atviros, demokratiškos ir pilietinės visuomenės egzistavimo mato vienetų – tai aktyviai ir organizuotai veikiantis nevyriausybinių organizacijų sektorius.

32. Nevyriausybinių organizacijų, kaip laisva piliečių valia įkurtų ne pelno organizacijų gausa (asociacija, fondas ar neformali piliečių grupė) ir jų aktyvus vaidmuo visuomeniniame gyvenime yra vienas pamatinių pilietinės visuomenės egzistavimo elementų ir aktyvių gyventojų išraiškos formų. Būtent tokių organizacijų galimybės sukuria sąlygas piliečiams aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose.

33. Aktyvių piliečių ir NVO vaidmuo demokratinės valstybės valdyme yra labai svarbus. Korupcijos apraiškų viešajame sektoriuje mažinimas, valstybės tarnautojų atskaitomybės ir veiklos skaidrumo didinimas skatina pilietinės visuomenės raidą.

34. NVO sektorius dažnai vadinamas pilietinės visuomenės pagrindu ir svarbiu demokratinės visuomenės ramsčiu, galinčiu būti valdžios ir verslo struktūrų ir žmonių tarpininku. Jis daro įtaką valstybinėms institucijoms ir skatina visuomenę susitelkti bendrai veikti.

35. Kadangi NVO sektorius vadinamas pilietinės visuomenės svertu ir svarbiu demokratinės valstybės ramsčiu, svarbu paminėti, koks yra NVO vaidmuo demokratinėje valstybėje. Anot A. Fungo (2003), NVO vaidmuo demokratinėje valstybėje yra teigiamas.

36. A. Fungas (2003) išskiria tris pagrindines NVO funkcijas demokratinėje visuomenėje: interesų gynimas ir atstovavimas, piliečių socializacija bei pasipriešinimas ir galios kontrolė. A. Fungo idėjoms pritaria R. Žukauskienė (2008), nurodydama, kad įgytas kognityvinis (pažinimo) ir normatyvinis (vertybinis) požiūris bei veiklos būdai įgalina piliečius tinkamai atstovauti savo ir kitų teisėms bei interesams, taip pat juos ginti.

37. Politinės ir pilietinės socializacijos metu susiformuoja politinės ir pilietinės pažiūros bei elgesys. Nevyriausybinės organizacijos skatina geram piliečiui būtinas nuostatas ir įpročius: pasitikėjimą savimi, efektyvumą, abipusę paramą, toleranciją, dėmesį viešajam gėriui ir pagarbą įstatymui (Putnam 1993).

38. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras UAB Vilmorus 2012 m. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurios tikslas buvo nustatyti, kiek pilietiškumas yra būdingas Lietuvos visuomenei. Buvo tiriama, kaip gyventojai suvokia pilietiškumą, kokios pilietiško žmogaus savybės yra būdingos jiems asmeniškai, koks yra Lietuvos gyventojų pilietinis aktyvumas (dalyvavimas rinkimuose, paramos ir labdaros teikimas, savo nuomonės reiškimas, dalyvavimas pilietinėse akcijose, dalyvavimas įvairių organizacijų veikloje).

39. Lietuvos gyventojų nuomone, ypač svarbios savybės, apibūdinančios pilietišką žmogų, yra: sąžiningumas, dorumas, įstatymų laikymasis, dalyvavimas rinkimuose, pareigingas mokesčių mokėjimas. Taip pat pilietiškas žmogus, Lietuvos gyventojų nuomone, turėtų būti: savo šalies patriotu, domėtis savo šalies ekonominiu, socialiniu, politiniu gyvenimu, mokėti Lietuvos himną, žinoti Lietuvos istoriją, neemigruoti. Apklaustųjų nuomone, mažiausiai svarbu pilietiškam žmogui yra dalyvauti protesto akcijose.

40. Kalbėdami apie save, beveik visais atvejais respondentai sau rečiau priskirdavo pilietiško žmogaus savybes, negu kalbėdami apie idealų atvejį. Dažniausiai sau priskiriamos savybės buvo įstatymų laikymasis, sąžiningumas ir dorumas, pareigingas mokesčių mokėjimas. Didžioji dauguma apklaustųjų save laiko pilietiškais žmonėmis, o beveik du trečdaliai didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais.

41. Atsakydami į klausimą, kodėl nedalyvauja ar ne visada dalyvauja rinkimuose, respondentai dažniausiai sakydavo, kad nėra už ką balsuoti, ir kad jie netiki, jog kas nors pasikeistų. Pasyviuosius respondentus aktyviau dalyvauti rinkimuose galėtų paskatinti galimybė balsuoti už žmones, o ne už partijas (taip atsakė daugiau kaip pusė pasyviųjų).

42. Kalbant apie dalyvavimą įvairių organizacijų veikloje, respondentai dažniausiai nurodydavo laisvalaikio, bendrų pomėgių ir interesų grupes (26%). Religinių bendruomenių, NVO, politinių organizacijų ir profsąjungų veikloje respondentai dalyvauja rečiau: jas nurodė 4-13%.

43. Labiausiai, respondentų nuomone, pilietiškumą ugdo mokykla, šeima. Nemažai įtakos, ugdant pilietiškumą, turi ir žiniasklaida. Lietuvos gyventojų nuomone, prie pilietiškumo ugdymo daugiau negu dabar turėtų prisidėti valstybės institucijos, darbovietė ir žiniasklaida

44. Aktyvus pilietiškumas: dalyvavimas NVO ir savanoriškoje veikloje Savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam ir neformaliam mokymuisi, suteikia galimybes pilietinės visuomenės plėtrai ir suformavimui, būdama tokia plati savo veiklų spektru, padeda kovoti su įvairiomis diskriminacijos formomis ir stereotipų formavimo reiškiniais, ji skatina piliečių lygiateisiškumą. Savanoriška veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą.

45. Pilietiškumas – tai ne vien tik tam tikrų elgesio normų, politinių principų bei juridinių taisyklių išmanymas. Pilietiškumas – tai labiau tokių visuomeninių sąlygų sudarymas ir propagavimas, kurioms esant protas laisvai pasirenka disponavimo savimi galimybę, pasiliekant sau prerogatyvos teisę bei asmeninę veikimo laisvę. Todėl pilietiškumo ugdymas negali būti tapatinamas su klasikiniu šviečiamojo pobūdžio ugdymu, greičiau atvirkščiai – pilietiškumo ugdymas nėra pasirengimas gyvenimui – tai pats gyvenimas.

46. Pilietinės visuomenės raida šalyje prasideda nuo sąmoningų, laisvų ir savarankišką iniciatyvą turinčių gyventojų, kurie niekieno neverčiami buriasi į asociacijas ar asmeniškai inicijuoja neformaliųjų grupių veiklą bei akcijas. Neformalusis principas šiuo atveju yra tiesiogiai susijęs su savarankiškumu, savanoriškumu bei iniciatyva, siekiant pokyčių tam tikrai visuomenės grupei.

47. Visuomenės dalyvavimas sprendimų priėmime Lietuvoje įgyvendinamas įvairias būdais: pavienių asmenų ir interesų grupių veikla, rengiant viešus svarstymus, pranešimus ir komentarus, organizuojant demonstracijas, vykdant rinkimines kampanijas bei lobizmą, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, politinių partijų bei kitų visuomeninių junginių veikloje.

48. Piliečiai veikdami kartu gali daryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems sprendimams, todėl šiuolaikinėse valstybėse pagrindiniai organizuoto poveikio dariniai yra interesų grupės, nevyriausybinės organizacijos ir politinės partijos. Visi jie priskirtini visuomeninių susivienijimų grupei.

49. Pilietiškumo ugdymo proceso raida Lietuvoje Pilietinės visuomenės ugdymo pagrindų programos kūrimo pirmojoje stadijoje buvo keliama integruoto turinio idėja, teigiant, jog kryptingam pilietiniam ugdymui mokyklose talkina visi dėstomi dalykai. Tam ypač svarbus visas mokyklos klimatas: visų lygmenų santykiai, savivalda bei demokratinis įvairių formų bendradarbiavimo organizavimas.

50. Vertinant Lietuvos švietimo sistemos sandarą, kuomet matematikos, istorijos,chemijos bei daugumos kitų dalykų pamokose skatinama įsiminti ir iškalti informaciją mintinai, disciplinuota – vadovėlinė pilietiškumo ugdymo forma veda ne prie savi/-analizės, o greičiau prie dar vieno tokio paties mokymosi dalyko – privaloma, vadinasi, turiu išmokti, formos. Šiuo atveju svarbu dar kartą pabrėžti, jog pilietiškumo išmokti yra tiesiog neįmanoma. Pilietinę savimonę asmuo ugdo nuolat, kasdien susidurdamas su įvairiais iššūkiais ar sprendimais.