Doc. dr. Eglė Patiejūnienė 2012 m.

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETASLIETUVIŲ IR LYGINAMOSIOS LITERATŪROS KATEDRA Patrauklaus Tėvynės įvaizdžio kūrimas renesansinėje Lietuvos literatūroje Doc. dr. Eglė Patiejūnienė 2012 m. Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas

Pranešimo planas: 1. Vietoje įžangos: senosios Lietuvos literatūros aktualizacijos galimybės dabarties mokykloje. 2. Problemos šaknys: neigiamas Lietuvos ir lietuvių stereotipas Vakarų kultūroje. 3. Lietuvos literatų pastangos formuoti patrauklų savosios šalies ir tautos įvaizdį: • Senosios raštijos bei literatūros kūriniai, kuriuose įžvelgiamos sąmoningos patrauklaus Lietuvos įvaizdžio kūrimo pastangos. • Pirmasis Lietuvos pristatymas grožinės literatūros kūrinyje. • Lietuvos gamta, kaip materialinės gerovės šaltinis. • Paralelė tarp Lietuvos gamtos ir tautos. • Romėniškosios lietuvių kilmės legenda ir jos reikšmė. • Istorija, kaip nacionalinio pasididžiavimo šaltinis. • Elementų sintezė: Lietuvos imperinės didybės modelis.

Vietoje įžangos: senosios Lietuvos literatūros aktualizacijos galimybės dabarties mokykloje Priežastys, dėl kurių daugumą moksleivių sunku sudominti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) laikų literatūros tekstais: • tekstų „sunkiasvoriškumas“, sudėtinga minčių raiška, sunkiai besuvokiami senųjų žanrų kanoniniai reikalavimai, perimti daugiausia iš antikinės literatūros; • faktas, kad dirbti tenka ne su originalais, bet su vertimais, ir iš to išplaukiantys keblumai pasitelkiant įprastus literatūrinės analizės instrumentus; • tuose tekstuose aptariamų istorinių bei kultūrinių realijų neaiškumas, archajiškumas.

Keletas galimybių įveikti minėtas kliūtis: • priminti moksleiviams, kad nuo antikos iki pat naujausiųjų laikų literatūrinės kūrybos paskirtis nebuvo autoriaus saviraiška.Bet kuriuo kūriniu turėjo būti siekiama trijų pagrindinių tikslų, nusakomų lotyniška formule docēre – movēre – delectāre, t.y.: mokyti (auklėti ir teikti naudingos informacijos), jaudinti (sukelti pageidaujamą emocinį atsaką, pvz., išdidumą, pasipiktinimą, veiklos troškimą) ir, galiausiai, teikti estetinį malonumą (formos ir turinio darna, sklandžiu eiliavimu, turtinga ir taisyklinga kalba, įspūdingais meniniais vaizdais etc.); • rasti tematinį ar probleminį pjūvį, suprantamą ir aktualų šių laikų žmogui, ir pažvelgti į pasirinktus senosios literatūros kūrinius tuo aspektu; • daugiau gvildenti ne literatūrinę minčių raišką, bet tų minčių turinį: sekti, kaip problema iškeliama, kaip pateikiami jos sprendimo būdai, kokie argumentai panaudojami.

Problemos šaknys: neigiamas Lietuvos ir lietuvių stereotipas Vakarų kultūroje „Lietuvių rūpestis dėl savo įvaizdžio Europoje nėra tik šiandienos politikų išsigalvojimas. Dar Gediminas XIV amžiuje į Vakarus siuntė laiškus, kuriuose, kviesdamas atvykti amatininkus ir jiems žadėdamas visokiausių lengvatų, aiškino, kas ir kur yra Lietuva. [...] Pats stipriausias ir iki šių dienų atėjęs stereotipas – Lietuvos, kaip miškų krašto, įvaizdis. [...] Lietuvos, kaip miškų krašto, stereotipas [...] europiečiams [...] asocijavosi su įvairiais neigiamais dalykais. Miškas jiems buvo įrodymas, kad Lietuva yra barbariškas ir pagoniškas kraštas. [...] Šio neigiamo įvaizdžio svarbą suvokė ir lietuviai. Yra pastebėta, kad 1613 m. didikų Radvilų rūpesčiu išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje miškų plotai buvo smarkiai sumažinti. Mums aišku, dėl kokių priežasčių. Teigiamo įvaizdžio formavimo politika veikė ir XVII amžiuje! [...] Istoriją reikia žinoti. Ir ne tik valdovų ir kunigaikščių, bet ir gandų, kurie šiandien vadinami stereotipais.“ Virginijus Savukynas

1613 m. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu parengtas LDK žemėlapis su sąmoningai sumažintais miškų plotais: Šaltinis: http://www.mdl.lt/wp-content/gallery/ldk/1.%201613%20zemel.jpg

„Lietuva [Lectonia] yra Skitijos provincija, o jos žmonės yra vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų; joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų [gyvenviečių]. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“ Taip XIII a. enciklopediniame veikale „Apie daiktų savybes“ (De proprietatibus rerum) rašė pranciškonas Baltramiejus Anglas (?–1240). Baltramiejaus pateikto Lietuvos, kaip „miškų ir pelkių krašto“, apibūdinimo būta tvaraus. Papildytą naujomis detalėmis jį kartojo įvairūs autoriai iki XVII a., jo pėdsakų rastume ir XIX a. (Prosperas Merimė). [...] Toks ilgaamžiškumas aiškintinas stereotipo gajumu, retorinės kultūros ypatumais, „ilgųjų viduramžių“ fenomenu, Baltramiejaus veikalo populiarumu [...]. Baltramiejaus teksto semantika yra aiški, tai – laukinio nekrikštų krašto charakteristika. Krašto, kurį reikia užkariauti, krašto, neturinčio miestų ir pilių, nes jame įtvirtinimus atstoja gamtinės kliūtys. Anot kryžiaus karų epochos autoriaus, pagonys nebuvo visateisiai savo turtų šeimininkai; jie krikščioniškam pasauliui kėlė tikrą ar, vertinant dabarties požiūriu, įsivaizduojamą grėsmę. Tačiau oficiali Bažnyčios nuostata XI–XIII a. ir vėliau (iki XV–XVI a.) šiuo klausimu buvo kategoriška. Įvairiuose minėtos epochos tekstuose pažymimas nekrikštų „žvėriškumas“ ir „žiaurumas“. [...]

Jei nekreiptume dėmesio į krikščionių autorių paniekinamą požiūrį į „laukinius“ ir į jų vaizdavimo stereotipinį pobūdį, įžvelgtume šiose charakteristikose tiesos grūdą. Lietuvių žemės neblogai buvo apsaugotos gamtos, kuri ne sykį padėjo kare su geriau ginkluotais priešais, ypač vokiškais riterių ordinais XIII–XV a. Prisiminę viduramžių autorių metodą, nesuklysime mus dominančios charakteristikos ieškodami antikos autorių, aprašiusių Romos legionų kovas su „barbariškomis“ ir „žiauriomis“ galų bei germanų kiltimis, veikaluose. Viduramžių aprašymuose praktiniam patyrimui teko antraeilis vaidmuo – svarbesnis buvo knyginės tradicijos, siekusios antiką, ir Šv. Rašto autoritetas. Buvo įprasta remtis kultūrai reikšmingais tekstais ir juose atrandamais „pavyzdžiais“ (minėtini Julijaus Cezario ir kitų senųjų autorių tekstai, kuriuose galima perskaityti išsamius „barbarų“ galų ir germanų papročių aprašymus; šiuose tekstuose minimi romėnų priešininkus saugantys „miškai ir pelkės“). Kadangi Europos valstybės laikė save Romos imperijos paveldo dalininkėmis, natūraliai buvo perimta ir savojo / „barbarų“ pasaulio priešprieša, papildžiusi naują krikščionių / nekrikštų opoziciją.

Prisiminkime dar vieną aspektą. Tarp pelkių, miškų ir pagonybės būta šiandien menkai suvokiamo ryšio. Miškai, pelkės viduramžiais buvo vertinami kaip demonų buveinė. O pagonys – kaip nelabojo garbintojai, „velnio vaikai“. [...] Kituose Europoje populiariuose tekstuose – Motiejaus Miechoviečio „Traktate apie dvi Sarmatijas“ (1517 [...]), Vokietijos imperijos ir Austrijos pasiuntinio Zigmanto Herberšteino kelionių į Moskoviją užrašuose – LDK apibūdinama kaip šalto klimato ir didelių miškų retai gyvenamas kraštas, kuriame veisiasi egzotiški žvėrys, tačiau negausu miestų, o šiuose – mūrinių pastatų. Įvairiausių pasaulio aprašymų ir žemėlapių autorių perimtas įvaizdis pasklido po Europą. Europiečių vaizduotėje ilgam įsitvirtino atšiauraus „miškų ir pelkių“ krašto stereotipas.“ Kęstutis Gudmantas

Freska Strasbūro Šv. Petro Naujojoje (St. Pierre-le-Jeune) bažnyčioje, vaizduojanti tautų žygį prie kryžiaus. Paskutinė raitelių virtinėje joja Lenkija (Polonia), paskui ją pėsčiomis žengia Oriens – „Rytai“, t. y. stačiatikių (ortodoksų) tikybą išpažįstantys kraštai (tarp jų ir rusų žemės), o paskutinė eina Lietuva (Litavia): Šaltinis: http://www.viv.lt/images/big/17.jpg

Tos pačios freskos detalė: Šaltinis: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/4/45/Lietuva_(Lithuania).March_towards_the_Cross.jpg/250px-Lietuva_(Lithuania).March_towards_the_Cross.jpg

Taigi pagrindinės Vakarų Europoje susiklosčiusio neigiamo Lietuvos įvaizdžio priežastys buvo šios: • Labai vėlai (tik XIV a. pab.–XV a. p.) priimtas krikštas. • Laukinė, menkai žmogaus (t. y. civilizacijos) tepaveikta gamta ir tikras ar įsivaizduojamas klimato atšiaurumas. • Žvelgiant iš Vakarų bei Vidurio Europos, atoki geografinė padėtis („kažkur šiaurėje, pasaulio pakraštyje“) bei apskritai tikresnių žinių apie Lietuvą trūkumas.

Lietuvos literatų pastangos formuoti patrauklų savosios šalies ir tautos įvaizdį

Senosios raštijos bei literatūros kūriniai, kuriuose įžvelgiamos sąmoningos patrauklaus Lietuvos įvaizdžio kūrimo pastangos (Viduramžiai–ankstyvasis barokas): • Lietuvos metraščiai: Trumpasis sąvadas (XV a. vid.); • Jono Visliciečio poema Prūsų karas (1516); • Lietuvos metraščiai: Vidurinysis ir Platusis sąvadai (XVI a. I p.); • Mikalojaus Husoviano Giesmė apie stumbrą (1523); • Mykolo Lietuvio traktatas Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (1550); • Venclovo Agripos Laidotuvių kalba apie kunigaikščio Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį (1553); • Adomo Šrėterio poemėlė Apie Lietuvos upę Nemuną (1553); • kai kurios proginės Petro Roizijaus epigramos (1551–1571); • Motiejaus Strijkovskio Kronika (1582); • Andriaus Rimšos poema Deketeros akroama, tai yra dešimtmetis pasakojimas apie [...] Kristupo Radvilos [...] karinius žygius (1585); • Jono Radvano Radviliada (1592); • Laurencijaus Bojerio poema Karolomachija (1606); • kai kurie Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraščiai, ypač „Pauliui Kozlovijui“ (Ketvirtoji lyrikos knyga, 35) ir „Trečioji mylia, arba Gaidžio kaimas“ iš ciklo „Keturios Mergelės Motinos mylios, arba Vieša iškilminga procesija į dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčią“ (Epodžių knyga, 11 epodė) – ir kt. Deja, ne visi šie kūriniai yra išversti į lietuvių kalbą, kai kurių tėra publikuoti fragmentai.

Nagrinėjant patrauklaus Lietuvos įvaizdžio kūrimo klausimą, parankiausia susitelkti į Renesanso epochos (Lietuvoje iš esmės sutapusios su XVI-uoju šimtmečiu) literatūrą: kaip tik šiuo laikotarpiu LDK veržliausiai artėjo prie vakarietiškojo kultūros modelio, intensyvėjo kultūriniai ir diplomatiniai ryšiai su Vakarų bei Vidurio Europa, vis daugiau jaunimo studijavo Vakarų universitetuose – taigi vis daugiau lietuvių susidurdavo su išankstiniu neigiamu, menkinamuoju vakariečių nusistatymu Lietuvos atžvilgiu ir buvo priversti ieškoti kontrargumentų.

Pirmasis Lietuvos pristatymas grožinės literatūros kūrinyje Pirmuoju grožinės literatūros kūriniu, kuriame pateikiamas apibendrintas Lietuvos įvaizdis, laikytina Jono Visliciečio lotynų kalba rašyta poema Prūsų karas (Krokuva, 1516), skirta Žalgirio mūšio šimtosioms metinėms pažymėti. Papildomas autoriaus tikslas buvo įsiteikti valdovui Žygimantui Senajam. Tuo tikslu jis ypač išaukštino Žygimanto senelį Jogailą, kurį (rašydamas „iš lenkiškųjų pozicijų“) laikė pagrindiniu garsiojo mūšio nugalėtoju. Lietuva pristatoma antrosios poemos dalies pradžioje, kaip šalis, dovanojusi pasauliui ir Lenkijai tobulą valdovą Jogailą. Pristatymas neilgas – vos 7 eilučių; antrojoje fragmento dalyje glaustai charakterizuojami ir Lietuvos gyventojai:

Kraštas yra toksai, miškais pavėsingais apaugęs, Driekiasi jis plačiai lig skitų[1]laukų tolimųjų, Pievom derlingom garsus ir medaus geltono turtingas. Čia gyvena tauta, gausi ir kariauti įgudus. Kraštą šį Lietuvos vardu grubiu pavadino Tie, kur nuo seno čionai gyvena ir kietąją žemę Aria noragais kietais, kitur gyvent nepanorę. (II, 1–7; vertė Eugenija Ulčinaitė) [1] Skitais čia vadinami totoriai; norima pasakyti, kad Lietuva driekiasi iki Juodosios jūros pakraščių.

Šiame poetiniame pristatyme užkoduoti pagrindiniai Lietuvos įvaizdžio elementai, kuriuos vėliau kartos ir plėtos jaunesniųjų kartų rašytojai: • Lietuva – miškais apaugęs kraštas (poetas apgalvotai pridūrė teigiamos konotacijos epitetą „pavėsingais“). • Didžiulė šalies teritorija. • Žemių derlingumas (nepaisant miškų bei pelkių gausos): Lietuva – tai kraštas, kuriame lengva pramisti. Be to, ganyklos reiškia galvijų ir žirgų gausybę. • Bitininkystės kultūra; medus, kaip esminis šalies turtas (XVI a. medus buvo pagrindinis žmonėms prieinamas saldumynas, taip pat svarbus konservantas; didžiulę reikšmę ekonomikai bei ūkiui taip pat turėjo bičių vaškas).

„Grubus“ Lietuvos vardas šios poemos kontekste reiškia tik tiek, kad šalis neminima antikiniuose kontekstuose, o tai savaime siejasi su tam tikra „barbarybe“. Esminė mintis, autoriaus išsakyta apie lietuvių tautą, – kad tai tvirti, neišlepę, užsigrūdinę žmonės, šiame atšiauriame krašte pasirinkę gyventi ne iš bėdos, bet valingai ir sąmoningai, mat čionykštės sąlygos atitinkančios jų būdą. Taip jau pirmajame Lietuvos ir lietuvių literatūriniame pristatyme nuskamba paralelė: „kokia gamta, tokia ir tauta“.

Lietuvos gamta, kaip materialinės gerovės šaltinis Jono Visliciečio žodžiai apie tai, kad lietuviai ar jų protėviai šiuose kraštuose apsistojo „kitur gyvent nepanorę“, greičiausiai atspindėjo XVI a. pradžioje tarp vietos patriotų gimusį sumanymą vešlią, kone pirmykštę Lietuvos gamtą vaizduoti ne kaip kultūrinio atsilikimo ir civilizacijos stygiaus ženklą, bet kaip didžiulį turtą, ekonominės gerovės šaltinį. Labai aiškiai ši mintis išsakyta tekstuose, skirtuose „vietinei auditorijai“ – Lietuvos metraščių Viduriniajame ir Plačiajame sąvaduose (pastarasis dar žinomas kaip Bychoveco, arba Bichaveco, kronika). Čia pasakojama, kaip lietuvių protėviai, iš Baltijos jūros įplaukę į Nemuną ir juo pasiekę Dubysą, ... pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų, o čia pat upėse aibę nepaprastų žuvų – ne tik tų, kurios veisiasi tose upėse, bet daugybę įvairių ir nuostabių žuvų, atplaukiančių iš jūros, nes netoli Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka į jūrą. Vertė Rimantas Jasas Įdomu, kad pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos (1582) autorius Motiejus Strijkovskis, atpasakodamas šį metraščių fragmentą, jį papildė pastebėjimu, esą keliautojai palei Dubysą pamatę „miškus, kupinus visokių gėrybių“.

Autorius, kuris sąmoningai ir labai apgalvotai išaukštino Lietuvos miškus, kaip įvairiausių materialinių gėrybių šaltinį, buvo Mikalojus Husovianas. Kad suprastume jo sumanymo esmę, turime prisiminti neeilines garsiausio jo kūrinio – lotyniškos poemos Giesmė apie stumbrą – atsiradimo aplinkybes. Kaip žinoma, Husovianas buvo žymaus LDK diplomato Erazmo Vitelijaus dvariškis ir lydėjo šį į pasiuntinybę Romon, pas popiežių Leoną X-ąjį. Giesmė apie stumbrą buvo parašyta popiežiaus aplinkos, o galbūt ir jo paties asmeniniu užsakymu, visų pirma siekiant supažindinti skaitytojus su „egzotiškais“ lietuviškais stumbrų medžioklės papročiais (popiežius Leonas X, kilęs iš įtakingos Medičių giminės, garsėjo ne tik kaip humanistinės poezijos mėgėjas be vertintojas, bet ir kaip aistringas medžiotojas). Svarbu suvokti, kad poetas tikėjosi, jog jo kūrinys bus išleistas Italijoje ir pirmieji jo skaitytojai bus italai, pirmavę to meto krikščioniškajame pasaulyje ne vien humanistinės kultūros lygiu, bet ir tarptautinės prekybos srityje.

Taigi, pasinaudojus proga, buvo pasistengta „miškais apžėlusią“ Lietuvą pristatyti, kaip kraštą, be galo patrauklų pirkliams: Šioji tauta jas [t. y. miškų gėrybes] labiau ir už gelsvąjį auksą brangina, Ir iš tiesų jai nėra nieko vertesnio už jas, Nors daugybė laivų prie josios krantų ir atplaukia, Lig pat viršaus prikrautų begalės prekių brangių. Į tolimuosius kraštus skuba upės, gabendamos turtą, Atneša su dovanom vėl čia greituosius laivus. Žemė derlinga, naši, nedaug pastangų reikalauja. Pjūtį džiaugsmingą visad neša derlingiems laukams. Daug čia galvijų būriais po laukus ir miškus pasiskleidę, – Ir tai vienur, tai kitur ganos eiklieji žirgai.

Svetimo krašto laivus savųjų vaisių prikrauna, Ko tiktai būna svetur, turi ir jie visada. Nors ši tauta ir labai turtinga visokių gėrybių, Bet ji už viską labiau vertina savo girias. Ir ne dėl to jiems miškai žalieji be galo patinka, Kad šeimininkams saviems teikia gėrybių gausių. Girios jiems duoda kasmet geltonojo vaško daugybę, Duoda daugybę dervos, taip reikalingos laivams. Gauna ir kailių puikių iš jų žieminiams drabužiams Svečias šalies tolimos, jei piniginė pilna. Jie į plačiąsias marias rąstus savo upėmis siunčia Ir visa tai, kas statyt tinka lenktiesiems laivams. Siunčia kraštams lygumų, tiems, kas girių savųjų neturi, Kad galėtų jie ten ręst ir statyti namus. Medžiai čia auga vešliai, ir niekad mes nesame matę Vietoj kurioj nors kitoj tokio didumo, kaip čia. Vaismedžių čia negausu, bet ar kas juos vadintų bevaisiais? Gausiai jie turi medaus, dūzgesio bičių pilni. Nuo įvairiausių gėlių laukai aplinkui pakvipę, – Čia valstiečių būriai pluša juose tarp miškų.

Kad būtų vietos koriams, aukštai išskobiamas medis, – Padedant rankoms žmogaus, ruošiamas šitaip medus. Paukščių sparnuotųjų daug strėlėmis eikliomis jie pašauna, Daug ir nuo šūvių trankių krinta iš aukšto dangaus. [...] Koks malonus reginys, kai jie pašauti krinta žemėn! Juos gi nušovęs šaulys gauna dvejopos naudos: Kūną maitina mėsa, ir dvasiai ji peno suteikia, Stiprina ji taip abu – vieną ir kitą drauge. Ar apgaulingus raizgus, ar tinklus labiau mėgsta kas spęsti, Darbas toksai nė vienam niekad bevaisis nebus. (239–282 eil.; vertė Benediktas Kazlauskas, vertimą peržiūrėjo ir pataisė Eugenija Ulčinaitė)

Šiame kontekste verta paminėti ir vieną mažiau žinomą autorių – Žygimanto Augusto dvaro poetą, sulenkėjusį Silezijos vokietį Adomą Šrėterį (apie 1525 – apie 1572). 1553 m. jis išleido lotynišką poemėlę Eleginė giesmė apie Lietuvos upę Nemuną. Pažymėtina, kad, priešingai nei tikėtųsi mūsų laikų skaitytojas, tai nėra kūrinys apie didžiausios Lietuvos upės sraunumą ir pakrančių grožį. Pagrindinis autoriaus tikslas buvo išaukštinti savąjį mecenatą Mikalojų Tarlą, kuris, remiamas kelių Lietuvos didikų, organizavo Nemuno vagos valymo darbus ir padarė ją tinkamą laivybai ruože nuo Gardino iki Kauno, taigi poetui svarbiausia regisi ne gamtos grožis, bet jos (šiuo atveju – upės) teikiama ekonominė nauda:

Nugali jis [t. y. Tarla], ir gamta atkakliajam darbui paklūsta: Nemunas savo vaga teka jau žymiai laisviau. Tas, kuris dar neseniai uolas nenaudingas maitino, Velka dabar įvairius skirtus plukdyti turtus. Jis visokias prekes, laivuose sukrautas, gabena Ir kaimynų kraštams atveža maisto apsčiai. Darbas šitas atneš valstybei turtų daugybę Ir lietuviams taip pat teiks begalinės naudos. [...] [...] kai Tarla ištraukė iš Nemuno akmenis šaltus, Kaimai derlingi dabar driekiasi upės krantais. (133–144 eil.; vertė Eugenija Ulčinaitė)[2] [2] Cituojama iš: Dainos pasauliui, saulei ir sau: Lietuvos XVI–XVII amžiaus poezijos antologija, sud. Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Vaga, 1993, p. 431–433.

Paralelė tarp Lietuvos gamtos ir tautos Paralelę, nubrėžtą jau Jono Visliciečio Prūsų kare, – „kokia gamta, tokia ir tauta“ – ypač vaisingai savo kūrinyje išplėtojo taip pat Mikalojus Husovianas (tiesa, galbūt poetine kalba persakydamas ne savo, o savojo globėjo Erazmo Vitelijaus mintis). Husovianas pabrėžia, kad tradicinės lietuviškos medžioklės buvusios mirtinai pavojingos, tikras jėgų bei vyriškumo išbandymas kiekvienam jų dalyviui; be to, jos buvusios pagrįstos kone riterišku garbės kodeksu, vienodai galiojančiu žmogui ir žvėriui: Vis dėlto šiaurės tautos reikėtų būdą pažinti, – Mūsų tėvynė tokių laikos miškuos papročių: Ietim iš tolo nukaut šį žvėrį [t. y. stumbrą] neleidžiama niekam, Uždrausta jį ir slapta, kilpas pastačius, pagaut. Ir tik garbingai su juo jėga kovodavo vyrai [...]. (389–393 eil.)

Toliau poetas pasakoja, kad dvikovos tarp medžiotojo ir žvėries vykdavusios specialiuose aptvaruose, ir čia negaliojusios jokios luominės privilegijos, neturėję reikšmės jokie giminystės saitai: kiekvienas vyras turėjo ginti savo garbę pats. Toks paprotys galiojęs netgi šalies valdovams: Pasinaudoję tvora, užtvare ir patys medžiojam; Nors aplinka palanki, tyko pavojai aplink. Niekas pagalbos jokios nesuteikia čia draugui mieliausiam, Tarnas čionai niekada pono nelydi kilnaus, Tėvas nemato sūnaus nė vaikas – savojo tėvo, Leidžiama čia kiekvienam pareigas vykdyt savas. Gali kiekvienas čionai gyvybę prarast ar išsaugot, Čia ir mažiausia klaida turi didžiulės svarbos. Nuostatai rodo griežti, kaip elgtis čia turi kiekvienas, Ir nustatyta bausmė vyrus sutvardo griežtai. Laimė visiems ta pati, apsauga visiems čia vienoda – Jis tegu būna vikrus, žirgas tebūna eiklus.

Į pavojus su mumis didžiadvasiai čia veržias karaliai; Nieks nenorėtų, kad juos kas palaikytų bailiais. Ir kaip skitų[3] pulkus jie kardu išguldyti papratę Tuomet, kai žmonės visi kruvinus stebi karus, Taip tarp medžiotojų jie su žirgu eikliu įsimaišo: Net ir valdovams tokie žygiai nėra negarbė. (489–506 eil.) Toliau iš poemos teksto aiškėja, kad tokios pavojingos medžioklės Lietuvoje buvo rengiamos didžiųjų kunigaikščių (visų pirma, žinoma, Vytauto) iniciatyva – kaip karinių pratybų pakaitalas, geriausia praktinė mokykla tėvynės gynėjams. Įsidėmėtinos ir tos kūrinio eilutės (769–803), kuriose pasakojama, kaip didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu netgi paprasti lietuviai valstiečiai sugebėdavę plikomis rankomis pagauti ir supančioti stumbru taip, kad „sužeidimų jokių kūne nebūtų visai“. [3] Skitų – totorių.

Romėniškosios lietuvių kilmės legenda ir jos reikšmė „Tradicija kildinti tautas, valstybes ar kilmingas gimines iš tolimų pritėvių gyvuoja nuo Antikos laikų. Juk patys romėnai kildino save iš Trojos išeivio Enėjo palikuonių. Gajus Juljus Cezaris didžiavosi savo dieviška kilme, mat jo giminei pradžią davė Enėjo sūnus Julas, o tas pasirodė esąs ir Veneros sūnus [...], Viduramžiais buvo sukurtos legendos, kad Brutas įkūręs Britaniją, Frankas – Prancūziją, o Paryžius (Paris) gavęs vardą nuo Helenos pagrobėjo Pario. Vis dėlto legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų nėra vien Viduramžių naracinės literatūros variantas ar bandymas moksliškai paaiškinti Lietuvos vardo etimologiją bei lietuvių kilmės faktus. Tai subjektyvus politinės valios aktas, įtvirtinantis XVI amžiuje brandintą savarankiškos Lietuvos valstybės kūrimo idėją.“ Eugenija Ulčinaitė

Legenda apie Palemoną ir romėnišką lietuvių kilmę – tai senosios Lietuvos intelektualų gerai apmąstytas atsakas į stereotipinį jų šalies, kaip barbarų krašto, įvaizdį. Siužetas greičiausiai užgimė dar XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, kai Vakarų Europoje mokslų ragavę lietuvių šviesuoliai susivokė, kad vakarietiškoje to meto kultūroje visa, kas antikinės (romėniškos) kilmės, savaime laikoma vertingu ir tauriu dalyku. Populiariai tariant, Palemono legenda tarsi suteikė lietuviams savotišką moralinę kompensaciją: į tradicinius priekaištus dėl kultūrinio atsilikimo, nulemto vėlyvo krikšto, dabar buvo galima atsikirsti, kad kaip tik Lietuvoje buvo ilgiausiai išsaugoti tikrieji romiški papročiai, o lietuvių (bent jau kilmingųjų) gyslomis tebetekąs pats tikriausias romėniškas kraujas. Išgalvotiems Palemono palydovams – keturių Romos patricijų giminių atstovams – suteikus „romėniškus“ herbus, buvo susikurta galimybė nebesijausti įsūnytiems lenkų bajorų per 1413 m. Horodlės uniją: dominuojančiųjų LDK giminių „genealogija“, siekianti Romos imperijos laikus, dabar atrodė kur kas garbingesnė už bet kurios lenkų giminės.

Palemono legenda – Lietuvos metraščių Viduriniojo sąvado variantas: [...] Cezariui[4] Tiberijui mirus, cezariu buvo Gajus, o po Gajaus – Klaudijus, o po Klaudijaus viešpatavo jo sūnus Neronas. O tas Neronas buvo žiaurus ir ūmus valdovas, kad net tikrąją savo motiną ir savo žymiausią daktarą Seneką be jokios priežasties pasmerkė myriop ir keletą kartų įsakė padegti Romos miestą ne kuriuo kitu tikslu, bet vien tik tam, kad tuo gėrėtųsi ir džiaugtųsi, o Romos kunigaikščius ir ponus, bajorus ir liaudį labai skriaudė ir engė. Dėl tokio jo žiaurumo ir ūmumo nebuvo todėl nė vienas pavaldinys tikras ir saugus ne tik dėl savo tėvonijos ar turto, bet ir dėl savo gyvybės. Taigi daugelis, palikę savo tėvoniją ir turtą, bėgo į įvairius kraštus, ieškodami teisingumo ir ramybės. [4] Cezaris – Romos imperatorių garbės vardas ir titulas.

Vienas Romos kunigaikštis, vardu Palemonas, kuris buvo cezario Nerono giminaitis[5], išsirengė su savo žmona ir vaikais, ir su savo pavaldiniais, ir turtais, o su tuo kunigaikščiu penki šimtai bajorų taip pat su žmonomis ir vaikais ir su didele kariuomene, ir paėmę su savimi vieną astronomą, kuris nusimanė apie žvaigždes, išplaukė laivais mariomis saulėlydžio kryptim, norėdami sau susirasti žemėje tinkamą vietą, kur galėtų įsikurti ir ramiai gyventi, o su jais buvo keturios žymiausios bajorų giminės, vardais: Kitaurų[6] Dausprungas, Koliumnų[7] Priešporas, Rusios[8] Julijonas, Rožių Hektoras.[9] [5] Romos imperijos istorijoje žinomi keli Palemonai, tiksliau – Polemonai. Pirmajam iš jų imperatorius Markas Antonijus apie 37–36 m. pr. Kr. pavedė valdyti Ponto karalystę (dab. Turkijos teritorijoje). Jo vaikaitis Polemonas II, Ponto karalius, ir pastarojo palikuonis Markas Antonijus Polemonas iš tiesų buvo tolimi imperatoriaus Nerono giminaičiai. Ponto karalystės centrinio regiono sostinė buvo Polemonijas (Polemonium; dab. Fatsa). Žinios apie Polemonus galėjo būti pasemtos iš Publijaus Kornelijaus Tacito istorinių veikalų. [6] Kitaurų – Kentaurų. [7] Koliumnų – Kolonų (turimi galvoje vadinamieji Gedimino stulpai). [8] Kituose nuorašuose – Ursinų (ursus lotyniškai – meška. Meška vaizduojama Žemaitijos herbe). [9] Cituojama iš: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija: Feodalizmo epocha, Vilnius: VGLL, 1957, p. 18–19. Vertėjas nenurodytas.

Labai produktyviai Palemono legendą (tiesa, neminėdamas paties Palemono vardo) panaudojo ir naujais argumentais pagrindė Mykolas (Mikalonis) Lietuvis, arba Venclovas Mikalojaitis, savo poleminiame publicistiniame traktate Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (parašyta 1550, I publikacija 1615): PENKTOJO FRAGMENTO IŠTRAUKA Gailėtis reikia, kad mes neturime mokslui eiti gimnazijų. Mes mokomės maskvėnų mokslo, kuris neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nes rusų kalba svetima mums, lietuviams, t.y. italams, kilusiems iš italų kraujo. Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senų romėniškų įpročių, kurie ne taip seniai nustojo gyvavę, kaip antai: iš žmonių lavonų deginimo, iš burtų, iš spėjimų pagal paukščių skraidymą, gyvulių vidurius ir kitų prietarų, kurie iki šiol dar užsilikę kai kuriose vietose, o ypač Eskulapo garbinimo tuo pačiu žalčio pavidalu, kuriuo jis kitados buvo atkeliavęs iš Epidauro Romon ir čia buvo laikomas didelėje pagarboje. Čia yra garbinami ir šventieji namų dievai, mirusiųjų vėlės, miestų, kelių, namų globėjai, namuose gyvenančios gerosios dvasios, kalnai, olos, ežerai, girios. Ne taip dar seniai užgesinta krikšto vandeniu toji šventa ir amžina ugnis, kuri buvo kūrenama romėnų ir žydų papročiu aukoms deginti. [...]

Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai, kitados pasiųsti į nausėdijas (kolonijas) sulaikyti į jų kraštą besiveržiančių skitų giminių, arba, kaip sako tikresnis padavimas, Gajaus Julijaus Cezario laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų. Juk kada Cezaris, kaip rašo Liucijus Anėjus Floras, nugalėjęs ir sutriuškinęs germanus Galijoje ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį, išplaukė Reinu į jūrą, norėdamas nusigauti į Britaniją, jam tat nepavyko, nes audros išblaškė jo laivyną, ir tada mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą. [...] Ten mūsų protėviai, nukamuoti jūros vargų ir pavojų, turėdami daug belaisvių, tiek vyrų, tiek moterų, ėmė karių įpročiu gyventi palapinėse prie židinių, kurių iki šiol yra užsilikusių Žemaičiuose. Vėliau patraukę tolyn, užvaldė gretimas jotvingių tautas, o paskuiroksolanus, arba rusėnus, kuriuos tuo metu, kaip ir maskvėnus, valdė Užvolgio totoriai. Atskirų rusų pilių viršininkais buvo vadinamieji baskakai; juos išvijo mūsų protėviai italai, kurie vėliau vadinosi litalais, o dar vėliau gavo lietuvių vardą[10]. [10] Originalo kalba tai skamba taip: Itali, Litali, Lituani.

Po to savo įgimta drąsa išplėšę iš totorių, arba baskakų, vergijos rusų gimines, kraštus ir pilis, jie savo valdžią išplėtė nuo Žemaičių jūros, vadinamos Baltijos jūra, ligi Juodosios jūros, kur yra Boristenio[11] žiotys [...]. Jie užėmė Voluinės, Podolės, Kijevo, Seversko žemes, stepes ligi Taurikos sienų [...] ir žemes šiaurės link ligi Moskovijos sostinei artimiausios Možaisko pilies, išskyrus pačią pilį, taip pat Viazmą, Dorogobužą, Belą, Toropecą, Lukus, Pskovą, Naugardą ir visas kitas pilis ir žemes šiapus jų. Šitaip savo karingumu praplėtę valdomąsias žemes, savo kunigaikščiui Mindaugui, priėmusiam šventą krikštą, jie išgavo karūną ir karaliaus vardą. Bet tam karaliui mirus, žuvo karaliaus vardas ir krikščionybė, kol mūsų kaimynė krikščioniškoji lenkų tauta 1386 metais po Kristaus gimimo pakvietė priimti šventąjį krikštą ir aukštą karaliaus vardą čia laimingai viešpatavusį Jūsų Šventosios Didenybės prosenį, šviesios atminties Vladislovą, lietuviškai vadinamą Jogaila, kad dvi susijungusios tautos būtų stipresnės kovoje su bendru priešu, nešiojančiu krikščionių vardą. [...] Vertė Ignas Jonynas [11] Boristenis – graikiškas Dniepro upės pavadinimas.

Istorija, kaip nacionalinio pasididžiavimo šaltinis XVI a. II pusės LDK literatūroje nepaprastai populiarus buvo iš Cicerono raštų paimtas pasakojimas, kaip Aleksandras Makedonietis, stovėdamas prie Trojos karo didvyrio Achilo kapo, atsidusęs ištarė: „O laimingasis jaunuoli, kuris suradai savojo narsumo išgarsintoją Homerą“. Mintis tokia: tam, kas trokšta per amžius išlikti žmonijos atmintyje, nepakanka atlikti kad ir pačius didvyriškiausius žygdarbius, – būtina, kad kažkas juos dar ir talentingai aprašytų. Iš čia logiškai išplaukia ir kita mintis, aiškiai suformuluota Motiejaus Strijkovskio: žymiausių Lietuvos didvyrių žygiai iki šiol pasauliui nežinomi ne todėl, kad lietuviai, žemaičiai ir [LDK] rusai nieko vertiga nebūtų nuveikę, bet tik todėl, kadjų darbai niekieno nebuvo įamžinti reikšminguose literatūros veikaluose. Taigi, visų pirma remiantis antikos pavyzdžiais, taip pat kitų Europos kraštų kultūrine patirtimi, Lietuvos istorijoje imta ieškoti patrauklių, įspūdingų asmenybių bei siužetų, kuriuos pasitelkus būtų galima praturtinti savosios šalies ir tautos įvaizdį, konstruoti „ne prastesnių, o netgi pranašesnių už kaimynus“ savimonę bei tapatybę.

Kadangi pasakojimas apie Palemoną ir jį lydėjusius romėnus buvo perdėm legendinis, nepagrįstas jokiais rašytiniais dokumentais ar išlikusiais artefaktais, Lietuvos patriotai pirmiausia sukūrė realios istorinės asmenybės kultą, tai asmenybei suteikdami ne tik idealaus „tėvynės tėvo“, bet ir neginčijamo tarptautinio autoriteto bruožų. Tokia asmenybe tapo Vytautas Didysis (savo kultą, beje, pradėjęs formuoti pats, – kaip žinia, pirmieji, jo atžvilgiu aiškiai šališki, Lietuvos metraščiai buvo surašyti Vytauto užsakymu, galbūt netgi jam diktuojant). Ryški ankstyvoji Vytauto kulto Lietuvos raštijoje apraiška – „Vytauto pagyrimas“, įtrauktas į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą ir (sutrumpintai) vėliau pakartotas Viduriniajame. Tai tekstas, sukurtas rusėnų kalba apie 1430 m., – kaip manoma, Vytauto šalininkų Smolenske. Jam būdinga pompastiška „bizantinė“ retorika; Vytautas prieš skaitytojų akis iškyla greičiau ne kaip europietiškos šalies valdovas, bet kaip absoliutinis Rytų monarchas.

Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas [...] noriu aš papasakoti apie tą šlovingą valdovą, bet neįmanoma žodžiais išsakyti nei raštu aprašyti didžiojo kunigaikščio darbų. Kaip negalima niekam ištirti dangaus aukštybės ir jūros gilybės, taip negalima papasakoti apie šio šlovingo valdovo jėgą ir narsumą. Šiam didžiajam kunigaikščiui Vytautui buvo pavaldžios Lietuvos ir Rusų Didžioji Kunigaikštystė, daug kitų žemių, paprastai pasakysiu – visa rusų žemė. Ne tik visa rusų žemė, bet dar ir vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos cezariu[12], gyveno su juo didelėje meilėje. [...] Sykį tas šlovingas valdovas buvo savo mieste, vadinamame Didysis Luckas[13], ir pasiuntė savo pasiuntinius pas vengrų karalių, vadinamą Romos cezariu, ir liepė jam būti pas jį. Tas be jokio pasipriešinimo greit atvažiavo pas jį su savo karaliene ir reiškė pagarbą ir daug jam davė dovanų. Ir nuo tada tarp jų įsivyravo didelė meilė. Kaip gi nesidžiaugtume didžiojo valdovo garbe, jei iš visų žemių – rytuose arba vakaruose – [kiekvienas] atėjęs nusilenkia šlovingam valdovui. Kuris yra imperatorius visoje žemėje[14], ir tas atėjęs lenkiasi šlovingam valdovui didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, vadinamam Vytautu. [12] Romos cezariu čia vadinamas Šventosios Romos imperatorius Zigmantas. [13] Toliau kalbama apie Lucko suvažiavimo (1429) dalyvius. [14] Vis dar turimas galvoje imperatorius Zigmantas.

Netgi turkų sultonas reiškė pagarbą ir daug jam davė dovanų. Šlovingas valdovas, ištikimasis ir Kristų mylintis Konstantinopolio imperatorius, ir tas su juo didelėje meilėje gyvena. Taip pat ir Čekų Karalystė didžiai gerbia šlovingą valdovą, dar ir danų karalius reiškė pagarbą ir davė daug dovanų šlovingam valdovui didžiajam kunigaikščiui Vytautui. [...] Dar ir kiti Rytų chanai jam tarnaudavo su visais savo miestais ir su žemėmis. Taip pat Maskvos didysis kunigaikštis didžiausioje meilėje gyveno su juo. Ir dar kiti, vokiečių, didieji kunigaikščiai tarnavo jam su visais savo miestais ir su žemėmis. Tie gi vokiečių didieji kunigaikščiai, vokiečių kalba vadinami mistrais[15]. Dar moldavų ir Besarabijos žemės valdovai, valakų kalba vadinami vaivadomis; taip pat bulgarų žemės valdovai, bulgarų kalba vadinami despotai, ir dar kiti didieji kunigaikščiai [...] – paprastai pasakysiu, kad nebuvo nuo jūrų iki jūrų nei miesto, nei vietos, kuri netarnautų šlovingam valdovui Vytautui. [...] Vertė Albinas Jovaišas[16] [15] Turimi galvoje Prūsijos kryžiuočių didysis magistras ir Livonijos magistras. [16] Cituojama iš: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, [ser. Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga], Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 307–308.

Gana išplėtotą Vytauto Didžiojo paveikslą aptinkame jau pirmajame grožinės literatūros kūrinyje apie Lietuvą – Jono Visliciečio poemoje Prūsų karas. Nors Vytautas čia pavaizduotas tarsi Jogailos šešėlyje, tačiau jo vaidmuo Žalgirio mūšyje jokiu būdu nėra sumenkintas; dar daugiau, kaip pastebėjo poemos vertėja bei tyrinėtoja E. Ulčinaitė, „Vytauto paveikslu Jonas Vislicietis pirmą sykį sukūrė renesansiškos asmenybės ir teigiamo valdovo tipą, vėliau įvairiais aspektais papildytą kitų XVI a. Lietuvos autorių“. Ypač daug dėmesio Vytautui skyrė Giesmės apie stumbrą autorius Mikalojus Husovianas. Vytautas čia visų pirma išaukštinamas kaip Lietuvos krikštytojas, suteikęs savo valdomam kraštui galimybę prisijungti prie europinės civilizacijos: Jis virš žmonių reikalų aukščiau dangiškuosius iškėlė Ir nuolankia širdimi garbino Dievą karštai.

Pats su savąja tauta įstatymus priėmė Kristaus Ir sugriovė senas dar stabmeldžių šventyklas, Dievui aukščiausiajam jis šventovių pristatė, tarnus jų, Būdamas toks pamaldus, apdovanojo turtu. Jis ir senųjų dievų stabus iš šventovių išmėtė, Taipgi savąsias klaidas pats pripažino tada. (817–824 eil.) Toliau poemoje Vytautas vaizduojamas kaip rūstus ir negailestingas, tačiau visada teisingas „tvirtos rankos“ valdovas, kuriam nesąlygiškai paklusdavę visi pavaldiniai ir kurį nuolankiai gerbę „milžinai, prieš kuriuos drebėjo visas pasaulis“(681 eil.), – galingiausi Europos ir Artimųjų Rytų valdovai. Apskritai šis Giesmės apie stumbrą epizodas labai primena metraštinį „Vytauto pagyrimą“, kuriuo poetas greičiausiai ir rėmėsi.

XVI a. pabaigos kūriniuose Vytauto paveikslas ne toks didingas, tarsi kiek „demokratiškesnis“ ar netgi familiaresnis (ypač tai ryšku lenkiškoje Andriaus Rimšos poemoje Dešimtmetis pasakojimas, kurios publikuoto vertimo į lietuvių kalbą kol kas neturime). Reikšmingas Jono Radvano Radviliados (1592) epizodas – Vytauto šmėklos pasirodymas poemos herojui Mikalojui Radvilai Rudajam lemiamo Ulos mūšio išvakarėse (Radviliada, III, 250–303). Vytautas iš pradžių apgaili Lietuvos nusilpimą, teritorijų netektį (po Liublino unijos), išsako nusivylimą vilčių nepateisinusiais, protėvių palikimą iššvaisčiusiais ainiais, o kalbos gale visas viltis sudeda į Radvilą Rudąjį, teigdamas, kad tik jis vienas tegali nugalėti maskvėnus ir savo pergalėmis prilygti senolių pergalėms, – t. y. Radvila poemoje paverčiamas Vytauto įpėdiniu, jo „misijos“ tęsėju. Tokiu būdu poetas išaukština savąjį herojų ir drauge nauju indėliu prisideda prie Vytauto Didžiojo kulto senojoje Lietuvos literatūroje formavimo.

Elementų sintezė: Lietuvos imperinės didybės modelis LDK Renesanso literatūros viršūne ne vieno tyrinėtojo laikomame Jono Radvanolotynų kalba sukurtame herojiniame epe Radviliada (1592) Lietuvos įvaizdžiui skiriama ypač daug vietos bei dėmesio, jis čia labiausiai išplėtotas. Nesunku pastebėti, kad jau Lietuvos pristatymo epizode I-ojoje poemos dalyje poetas kūrybiškai panaudojo visus anksčiau aptartus savo tėvynės teigiamo įvaizdžio elementus – gamtą, kaip ekonominės gerovės šaltinį, paralelę tarp gamtos ir tautos, garbingos kilmės iš romėnų teoriją, pelnytą karinę šlovę ir t. t.:

Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus – motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti. Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnūs – vyrai karingom širdim. (Ar yra toks žmogus, kurs nežino šiandien Libono[17] tremties, Palemono didvyriškų žygių?) Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių – šita valdovų gentis; juk nuo Baltijos iki Juodosios valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia. Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo klonių Kampanijos, kur Cerera, įstatymų motė, varžos gausa su Bakchu, nepaskyrė Panchajos Tempėjų nei Alkinojo miškų, bei derlingojo Pesto rožynų, nedavė persų laukų ar upokšnių, turtingų metalo. Derlių, kokį šventi dovanoja Gargarai, skyrė jiems užtatai ir žemes, kur per amžius lengva išmisti. (I, 31–46; vertė Sigitas Narbutas) [17] XVI a. II pusėje išpopuliarėjo nuomonė, kad legendinio Lietuvos įkūrėjo Palemono vardas iš tiesų buvęs sutrumpintas „Publijus Libonas” (savo ruožtu, iš „Libono“ kildintas Livonijos pavadinimas).

Esama šiame pristatyme ir išdidaus žvilgsnio į garbingą šalies istoriją: Čia Erdivilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio, Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos, Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką Romos, Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus. Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius – Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė davė sarmatų kraštams karalius, valdovus dovanojo hunui galingam, taip pat bohemams iš Čeko šeimynos. Šitiek šlovingų vadų čia gimė! [...] (84–94 eil.)

Kur kas detaliau Lietuvos istorija papasakojama III-ojoje poemos dalyje, kur nemažą teksto atkarpą (III, 81–195 eil.) sudaro Radvilos skydo aprašymas, sukomponuotas nusižiūrėjus į Enėjo skydo aprašymą Vergilijaus Eneidoje, – herojaus skyde esą reljefiškai pavaizduoti žymiausi šalies istoriniai įvykiai bei asmenybės. Pažymėtina, kad Radvano sukurtą eiliuotą LDK istorijos versiją sudaro ne tik dabartinei lietuvių istorinei savimonei įprastas svarbiausių įvykių ir veikėjų „rinkinys“ (Mindaugo karūnavimas, Vilniaus įkūrimas, kovos su kryžiuočiais ir totoriais, Algirdas prie Maskvos vartų, Žalgirio mūšis ir pan.), bet ir tokie siužetai iš Lietuvos metraščių bei M. Strijkovskio Kronikos, kuriuos šiais laikais įprasta laikyti ne Lietuvos, bet Kijevo Rusios istorijos dalimi.

Svarbus Lietuvos pristatymo fragmentas yra tos eilutės, kuriose kalbama apie upes: Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo? Štai Boristenis sravus: prasiveržę pro kaukarus, duslūs vandenys jo su triukšmu neapsakomu krinta į plačią jūrą ir sūrias bangas vilnimis atmiešia saldžiausiom. Štai Dauguva, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus, Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūkuriuodama skuba, kol pagaliau taip plati į Venedų marias[18]įsilieja. Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė – Vilija, tekanti ten, kur kadai iglionams priklausė žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią, Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį, Nemuno – to, už kurį gražesnės mes neturime upės! (I, 64–75) [18] T. y. į Baltijos jūrą.

Šis epizodas svarbus ne tik tuo, kad yra pirmas toks išsamus Lietuvos upių topografinis aprašymas grožinės literatūros kūrinyje. Esminis dalykas čia tas, kad pirmoji paminėta upė yra „Boristenis sravus“, kurio vandenys „krinta į plačią jūrą“. Boristenis – tai graikiškas Dnepro pavadinimas, o Dnepras įteka į Juodąją jūrą. Vadinasi, Radvanas čia kalba apie Ukrainos žemes, kurios po Liublino unijos Lietuvai nebepriklausė. Antroji iš paminėtų upių – Dauguva – teka dabartinės Latvijos (anuometinės Livonijos) teritorijoje. Taigi poetas (esamuoju laiku!) kalba apie tokio dydžio Lietuvą, kokia ji nebuvo netgi Vytauto laikais. Taip iš pažiūros nesudėtingas upių išvardijimas Radviliadoje virsta imperinių geopolitinių pretenzijų deklaracija.

Neapeitas tylomis ir medus – didžiausias Lietuvos turtas, pasididžiavimas ir simbolinis atributas; pažymėtina, kad apie medų Radviliadoje kalbama ne kaip apie prekę (plg. M.Husoviano Giesmę apie stumbrą), bet kaip apie visiems Lietuvos piliečiams įprastą, nuolat neribotais kiekiais vartojamą gėrybę, – reikia suprasti, kad kitų šalių gyventojams tokia medaus gausa pasirodytų neįtikėtina prabanga: Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro: medžiais tyriausias medus putodamas bėga, valstiečiai gauna korių dovanai, čia rasoja ir patys kamienai, ir ant vaivados skobnių kvepėdamos sklidinos taurės. (I, 60–63 eil.)

Doc. dr. Eglė Patiejūnienė 2012 m.