5 paskaita. 4 tema Gimnastika ir sportas XIX a Sporto raida Lietuvoje

1. 5 paskaita. 4 tema Gimnastika ir sportas XIX aSporto raida Lietuvoje SAULIUS KAVALIAUSKAS LKKA sporto vadybos, ekonomikos ir sociologijos katedra Paskaitos yra interneto svetainėje http://www.lkka.lt/ir http://www.sportofeja.com/arba s.kavaliauskas@lkka.lt

2. GIMNASTIKOS SISTEMOS IR SĄJŪDŽIAI XIX a. • Kaip jau buvo minėta, Vokietijoje, kaip nei viename iš Europos kraštų, švietimo idėjos buvo pradėtos įgyvendinti praktiškai. DessauFilantropino, Pestaloci (Pestalozzi) mokyklos gretimoje Šveicarijoje tapo pavyzdžiu kaip reikia organizuoti visų visuomenės sluoksnių švietimą. Herbart'o, Diesterweg'o, Harnišo, Švarco, pedagoginės idėjos, nors ir konfrontavo tarpusavyje, bet kaip tik jų ir eksperimentinių mokyklų pagrindu susiformavo prūsiškasis švietimo modelis, kuris pasižymėjo nuoseklumu sistemingumu ir tarnavimu galingos tautinės valstybės idėjai. Jame jaunimo fiziniam ugdymui skiriamas jei ne prioritetinis - tai tikrai labai svarbus vaidmuo.

3. Vokiškoji gimnastika • Dessau Filantropine susiformavęs gimnastikos mokymo ir fizinio (darbinio) lavinimo modelis labai greitai paplito visoje Vokietijoje, o kiek vėliau ir kaimyninėse šalys, visų pirma Skandinavijos kraštuose ir Austrijos - Vengrijos imperijoje. • Švenfentalyje (Schvenfenthal) Filantropinoidejų tesėjo vadovaujamame K. Zalcmano (Salzman) nuo 1785 iki 1839 metų dirbo GutsMusas (J. K. GutsMuths). Jo pagrindinis pedagoginis veikalas “Gymnastikfür die Jugend, EnhadenteinepraktischeAnweisunzuLeibesünngen”, buvo išleistas 1793 metais. Jame GutsMuts'as atidžiai išanalizavo vokiečių ir kitų tautų patirtį, sukauptą nuo Antikos laikų. Anot GutsMuts'o, Kaip tik graikų gimnastika ir buvo ta pagrindinė grandis, davusį pradžią fizinio ugdymo sampratai ir "nepelnytai užmiršta". GutsMuts'as savo gimnastiką grindžia graikiška penkiakove: bėgimu, šuoliais, disko ir ieties metimu bei imtynėmis. Šiuolaikinės gimnastikos tėvas (taip galima pavadinti GutsMuts'ą) ne tik aprašė šios gimnastikos formas, bet pateikė varžymosi taisykles, pasirengimo ir treniruočių metodikas, bet ir sportinių įrengimų bei inventoriaus matmenis. Kaip tik GutsMuts'as į kūno kultūros įrenginių terminologiją grąžino graikų kilmės žodį stadionas, kuriuo jis įvardijo visą gimnastikos aikštelių ir bėgimo takų kompleksą. • http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_swimming

4. Militaristinis vokiškosios gimnastikos pobūdis • Nuo XVIII amžiaus švietėjų GutsMuts'ą skiria tai, kad jis nors ir priskyrė fizinį darbą prie fizinio ugdymo, tačiau teigė, kad darbas nėra tinkam kūno lavinimo priemonė. • XIX amžius - revoliucijų ir karų amžius. Kaip tik su GutsMuts'o vardu siejamas kūno kultūros posistemės militarizavimas. GutsMuts'as manė, kad fizinio ugdymo pratybos būtų artimos savo forma karinio parengimo pratyboms. Gimnastikos mokytojai, kuriais dažniausiai buvo atsargos karininkai, ne tik palaikydavo drausmę ir tvarką, bet taip pat komandų pagalba mokydavo naujų judesių, lavindavo fizines ir dvasines mokinių savybes, dozuodavo krūvį. • Anot GutsMuts'o karinė drausmė palaikydavo mokinių discipliną, mokė juos judesių ir tarpusavio veiksmų koordinacijos, o be to, pratybų metu buvo naudojami imitacinės ar tikros kovos elementai. Nors GutMuts'as labai vertino senąjį Vokiečių riterių kovos meną, bet dėl jo didelio pavojaus mokinių sveikatai, neįtraukė fechtavimo ir jojimo i savo fizinio ugdymo sistemą. Jis paliko tik riterių bendro fizinio rengimo metodus, praplėsdamas juos voltižavimo pratimais. Taip pat GutsMuts'as sukūrė specialius gimnastikos prietaisus: buomą, kartelę (šuoliams į aukštį), o taip pat dar labiau suprastino arklio imitaciją, ant kurios jau buvo galima atlikti ne tik pusiausvyros pratimus, bet taip pat atlikti įvairius mostus, prisitraukimus ir atsispaudimus ant rankų.

5. GutsMuts‘o erudicija • Pagal GutsMuts'ą judrieji žaidimai geriausiai tiko mokinių laisvalaikiui. Stebina vokiečių pedagogo erudicija - jis aprašė ne tik vokiečių tautinius judriuosius žaidimus, bet taip pat italų Džijuoko(Gijuko), anglų beisbolo (base balle), kriketo ir golfo žaidimus, rusų žiemos žaidimus, iliustruodamas juos piešiniais, taisyklėmis o taip pat žaidimų aikštelių ir įrankių matmenimis. Iš viso buvo aprašyta 105 žaidimai, iš jų 63 su kamuoliu. GutsMuts'as visus žaidimus suskirstė į 6 grupes pagal pedagoginį poveikį mokiniams: ugdančius suvokimą ir supratimą, dėmesį, atmintį, protinius sugebėjimus ir skonį.

6. Olimpinių žaidynių atgaivinimo idėja • Grįžtant prie tuometinės darbinio ugdymo sampratos, kaip fizinio ugdymo dalies būtina pažymėti, kad darbinis ugdymas buvo suprantamas kaip rankų sugebėjimų lavinimas tokiuose darbuose kaip staliaus, šaltkalvio, sodininko ir pynėjo darbai, kurie tais laikais turėjo gan aukštą socialinį statusą." šis siekimas atspindėjo ne profesijos mokymą šiandienine prasme, bet ugdymo uždavinį auklėti darbu" (Kun,158). • Daugelis kūno kultūros istorikų (Kun, Olivova, Ulmann) kaip tik GutsMuts'ui priskiria atgaivinti Elinų šventes, visų pirma olimpines žaidynes. Tačiau tik beveik po 100 metų šias idėjas įgyvendino prancūzas P. DeCubertin.

7. Fit’o idėjos • Kitas Filantropų ratelio narys Fitas (H. U. A. Vieth), garsus Getingeno universiteto fechtavimo mokytojas, išleido Fizinių pratimų enciklopediją. Paveiktas prancūzų enciklopedistų darbų, Fitas dviejuose tomuose atliko istorinę kūno kultūros ir fizinio ugdymo metodikų analizę. Jis apibrėžė fizinių pratimų sąvoką, išskirdamas iš jos fizinį darbą, "kuris savyje turi kitą tikslą, nei kūno tobulinimas (Vieth, 3psl.). • Remdamasis savo fizinių pratimų apibrėžimu "jėgos panaudojimas nukreiptas kūno tobulinimui (ten pat), Fitas prie jų priskiria riterių kovos menus (šokį, fechtavimą, jojimą ir voltižavimą) bei gimnastikos pratimus: imtynes, bėgimą, šuolius, metimus, ekvilibristiką ir plaukimą.

8. Fit’o idėjos • Paveiktas prancūzų gydytojų darbų, Fitas teoriškai bando pagrįsti fizinių pratimų teigiamą įtaką jauno žmogaus sveikatai, akcentuodamas principą "sveikame kūne - sveika siela". Be to Fitas kaip tikras lyginamosios edukologijos atstovas lygina kūno kultūros padėtį įvairių tipų mokyklose: universitetuose, filantropų ir aristokratų mokyklose, atskleisdamas kiekvienos iš jų privalumus ir trūkumus.

9. Jahn’o idėjos • Kita vokiškosios gimnastikos kryptis - karinė gimnastika, kurios ypač audringa plėtotė 1810-1822 metais siejama su Jano (FriedrchLiudwugJahn 1778-1847) vardu. Istorikas ir filosofas visą laiką domėjosi didžiausių karinių mūšių pralaimėjimo priežastis, padarė išvadas, kad mūšyje svarbiausia geras karių fizinis ir kovinis bei tikslus ir vieningas komandų vykdymas. Laikmetis labai greitai pareikalavo iš karšto vokiečių patrioto įgyvendinti šias idėjas praktiškai, nes po 1807 metų Tilžės taikos sutarties Prūsija buvo pasmerkta naujam karui su Napaleonu. 1810-1811 metais Janas su kitu gimnastikos entuziastu Frizenu atviroje aikštelėje Berlyne pradėjo viešus gimnastikos mokymus. Remdamasis GutsMuts'o gimnastikos sistema, Janas mokė miesto jaunuolius elgtis su šaltaisiais ir šaunamaisiais ginklais, žygiuoti, atlikti rikiuotės pratimus, voltižuoti, fechtuotis. 1812 Janas vasaros stovyklos metu vadovavo masiniams gimnastų pasirodymams, kurie tuoj pat įgijo savo pavadinimą -tournen (dabartine prasme gimnastika). • http://en.wikipedia.org/wiki/Turnverein

10. Jahn’o idėjos • 1813 metais Leipcigo kautynės pats Janas vadovavo dviem tūkstančiams gimnastų parengtų pagal jo sistemą. Po laimėto karo, Janas nenutraukė savo veiklos ir 1816 metais kartu su Eizelenu (Eiselen) išleido knygą Vokiečių gimnastika (Die DeutscheTurnkunst). Šioje knygoje gimnastikos mokyme padaryta keletas svarbių pakeitimų. Janas ir Eizelenas jau nebeįtraukia fechtavimo, jojimo, šokių, čiuožimo ir plaukimo į gimnastikos mokymą, visą dėmesį sukoncentruodami į gimnastikos pratimų mokymą, papildydami juos rikiuotės pratimais bei šaudymu iš įvairių ginklų. Drausmei tokių gimnastikos mokymo metu buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Niekas negalėjo išeiti iš gimnastikos aikštelės nepasibaigus pratyboms, pertraukų metu mokiniai valgė vienodą maistą (duoną, druską ir vandenį tikrąją to žodžio prasme). Mokiniai buvo aprengti vienodais lininiais drabužiais ir privalėjo kreiptis viens į kitą "Tu" (Die DeutscheTurnkunst, 168 psl.).

11. Jahn’o idėjos • Jano ir Eizeleno gimnastika turėjo jau kitus tikslus nei Guts Muts'o ir Fito gimnastika. Tai buvo karinių pratimų kolektyvinė gimnastika, vienijanti įvairius visuomenės sluoksnius, ugdanti patriotinius jausmus. Pirmą kartą kūno kultūros posistemė įgijo tokį vienakryptį militaristinį pobūdį, kuris buvo labai sėkmingai įgyvendinamas.

12. Gimnastika – mokymo disciplina • Jan'o idėjas valstybės mastu įgyvendinti pradėjo 1817 metais įkurta Prūsijos kultūros ir švietimo ministerija, parengusi švietimo reformos projektą, kuriame viena iš kūno kultūros formų - gimnastika - pirmą kartą buvo numatyta kaip savarankiška privaloma mokymo disciplina.

13. Jan’o gimnastikos pasekėjai • Tačiau gausių Jan'o gimnastikos pasekėjų fanatizmas padarė tikrą meškos paslaugą visam gimnastiniam judėjimui. Konservatyvūs valdžios sluoksniai išsigando nuolat besiplečiančios gerai organizuotos ir apmokytos jėgos, kurią vis labiau darėsi sunkiau suvaldyti. Aktyviausi gimnastų būriai (burschenshaftai) kėlė tiek anarchistinius, tiek imperinius lozungus, todėl 1819 metais Prūsijos valdžia uždraudė ne tik suaugusių žmonių gimnastikos mokymą lauke, bet ir gimnastikos mokymą mokyklose, o patį Jan'ą uždarė į kalėjimą, kur jis buvo išlaikytas iki 1825 metų.

14. Jan; idėjų plėtra • Nors Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas IV tik 1842 metais atšaukė draudimą dėl gimnastikos mokymo, tačiau per porą dešimtmečių gimnastika buvo įtin stipriai plėtojama kaimyniniuose kraštuose. Jan'o darbus tęsė ne tik kolega Eisselen'as, bet ir šveicaras Adolf'as Špicas (Spiess), kurie papildė filantropų mokymo modelį tuo, kad įvedė mankštą pamokos pradžioje, o taip pat suformavo pakankamai racionalų mokymo modelį, kad kūno kultūros specialistai jį pavadino fizinio lavinimo sistema dėl universalių ir gerai suderintų ugdymo tikslų ir priemonių.

15. Skandinaviška gimnastika • Skandinavijos šalyse neparastai greitai plito Švietimo epochos idėjos. J.K. GutsMuts'o knyga GymnastikforJugend1799 metais buvo išversta į danų kalbą, o nuo 1801 metų pradėta jos mokyti pirmoje Liaudies mokykloje. 1808 metais Danijai pradėjus kariauti Napaleono pusėje gimnastikos mokytojams patikėtas kariškių fizinis parengimas.

16. Lingo gimnastika • Švedas P. H. Linga'as ( Per HenrichLing 1776-1839) gimnastikos mokėsį pas žymų Jan'o mokinį Nachtagal'į, o fechtavimo pas prancūzų fechtavimo mokytojus. 1813 metais jis pradėjo savo pedagoginę karjerą,, kurį truko iki pat gyvenimo pabaigos. Iš pradžių jis dirbo dėstytoju Karlsbergo Karališkojoje Karo Akademijoje, o po kiek laiko pradėjo vadovauti centriniam gimnastikos institutui. Pagal Švietimo epochos tradicijas Lingas, sekdamas savo tėvynainiu Linėjumi, bei vokiečių gimnastikos įkūrėjais GutsMuts'u, Jan'u ir šveicarų pedagogu Pestaloci’u, bei remdamasis Lundo universitete įgytomis anatomijos ir fiziologijos, žiniomis, parengė gimnastikos pratimų klasifikavimo sistemą. P.H Ling'as manė, kad gimnastikos pratimus būtina taikyti, siekiant užtikrinti normalų organizmo funkcionavimą, palaikant taisyklingą laikyseną, proporcingą kūno formavimą. Švedų gimnastikos pradininkas suskirstė gimnastiką į 4 rūšis: pedagoginę, karinę, meninę ir gydomąją, tačiau tik 2 rūšių - pedagoginės ir karinės - pratimus aprašė. Taip pat Ling'assusistematizavo specialius gimnastikos prietaisus. http://en.wikipedia.org/wiki/Pehr_Henrik_Ling

17. Lingo gimnastika • Taip pat, kai kurie kūno kultūros istorikai (R. Thomas, l. Kun) teigia, kad P. Lingas vyresnysis buvo susipažinęs su viduramžių Kinijos kūno kultūros viena iš pačių racionaliausių formų - u-šu. • Pačiame Stokholme XIX a. pabaigoje buvo atidarytas institutas, rengiantis gimnastikos specialistus visai Europai ir Amerikai.

18. Švediškos gimnastikos plėtra • Įvesdamas švedišką sienelę, buomą, švedišką trampliną , tėvo darbus tęsė Ling'o sūnus Hjalmar'as, kuris be to fiziologiškai pagrindė ėjimą. bėgimą, šuolius kaip ugdymo ir mokymo priemones, Hjalmar'as Lingas pasiekė, kad tuometinėmis anatomijos ir fiziologijos žiniomis pagrįsta ir prie pedagoginių metodų pritaikyta gimnastika buvo palaipsniui įtraukiama į mokymo planus įvairių tipų mokyklose Švedijoje. Hjalmar'as Ling'as taip pat pateikė gimnastikos pamokos organizavimo 3 dalių plano schemą, kuri iš esmės liko nepakitusi iki pat XX amžiaus antros pusės ir naudojami dabar. Gimnastikos pamokos struktūrą sudarė ": a) parengiamieji pratimai skirti apšilimui; b) pagrindiniai pratimai skirti rankų, kojų, nugaros raumenų lavinimui, kybojimai, o taip pat pratimai pusiausvyros pojūčiui lavinti; c) kvėpavimo ir atstatomieji pratimai" ( Thomas, p.16). • Švedų ir vokiečių gimnastikos mokyklų idėjos sparčiai plito visoje Europoje.

19. Švediškos gimnastikos plėtra • Kiekvienoje šalyje buvo renkamasi kokia nors viena gimnastikos sistema arba jos buvo papildomos toje šalyje susiformavusiais fizinio ugdymo metodais. Taip Šveicarijoje, iš Vokietijos dėl neigiamo valdžios požiūrio į gimnastikos mokymą, emigravęs Jan'o bendražygis Špicas ( Spiess) kūrybiškai sujungė vokiškos gimnastikos mokymą su Pestaloci gimnastikos mokymu elementarinėse (pradinėse) mokyklose.

20. Gimnastikos plėtra pasaulyje • Į Amerikos žemyną emigrantų (daugiausia skandinavų ir vokiečių) atvežtas gimnastikos mokymas per palyginus trumpą laiką buvo įvestas į mokymo programas kai kuriose valstijose bei tapo viena iš pagrindinių Amerikos Valstijų karių fizinio rengimo priemonių. • Tačiau ypač paradoksaliai atrodo tas faktas, kad po gimnastikos draudimo atšaukimo 1842 metais, Prūsijos Imperatorius Vilhelmas IV paskubėjo vėl įvesti privalomą gimnastikos mokymą visose mokyklos ir pasiuntė geriausius gimnastikos specialistus pasimokyti į Daniją ir Švediją skandinaviškos gimnastikos mokymo metodikų.

21. Gimnastikos plėtra pasaulyje • Berlyno karininkų fizinio rengimo instituto direktorius H. Rotštainas kritikavo savo nacionalinę gimnastikos sistemą ir net karininkų rengimui siūlė taikyti švedišką gimnastikos sistemą. Jis pareikalavo nuimti visose gimnastikos salėse skersinius ir lygiagretes, tuo sukeldamas Vokiečių gimnastikos šalininkų protestus iki tokio lygio, kad "lygiagrečių klausimas" (Barrenstreit) buvo svarstomas net Prūsijos parlamente.

22. Gimnastikos plėtra pasaulyje • Be abejo žiūrint iš šių dienų pozicijų keistai atrodo tokio pobūdžio konfliktai, tačiau nereikia pamiršti, kad gimnastų sąjūdžiai buvo tampriai susiję su nacionaliniais ir nacionalistiniais judėjimais ir tokios organizacijos tapdavo galinga, gerai fiziškai pasiruošusia socialine jėga, pajėgia ginti savo interesus net ginklo pagalba.

23. Sakalų gimnastika • Štai Čekijoje Tyršo organizuota "Sakalų" gimnastika žadino Austro-Vengrijos imperijos slavų tautų savimonę. Joje Tyršas panaudojo daug Špico gimnastikos elementų, papildydamas juos boksu, fechtavimu ir net važiavimu dviračiu. (Olivova,199p.). Nors "Sakalų” gimnastika buvo organizuota kaip čekų tautos fizinio ugdymo priemonė, tačiau per labai trumpą laiką ji paplito Tarp Rytų Europos slaviškų tautų. Nuo 1882 metų organizuojamuose Sakalų sąskrydžiuose dalyvavo Lenkijos, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos atstovai, o šios varžybos buvo vadinamos Olimpiadomis.

24. Gimnastikų įvairovė • Kita vertus vokiška gimnastikos mokykla kaip tik ir praturtino pasaulinę kūno kultūros plėtra savo kolektyviškumu, o švediška - savo tvirtu moksliniu pagrindimu bei atskirų raumenų grupių fizinių ypatybių (daugiausiai lankstumo ir jėgos) ugdymu. • Jau pačioje XIX a. pabaigoje daugelyje šalių šios sistemos susiliejo ir mokomasis dalykas pradėtas vadinti bendru pavadinimu - gimnastika.

25. Prancūziška gimnastika • Prancūzijoje gimnastikos mokymą propagavo F. Amoros (1769-1848) (DonFrancsiscoAmoros y Ondeno). Persikėlęs iš Madrido. kur kurį laiką vadovavo Pestaloci institutui, F. Amoros tapo pripažintu gimnastikos mokytoju Paryžiuje, o nuo 1820 metų jam patikėta kontroliuoti karines mokymo įstaigas bei vadovauti Civilinei ir Karinei gimnazijai. 1830 metais F. Amoros išleido gimnastikos vadovėlį Manueld'educationphysique, gymnastque et morale. Šiame vadovėlyje jis pateikė savitą gimnastikos mokymo sampratą, F. Amoros į gimnastikos mokymą įtraukė bendruosius pratimus, voltižavimą, plaukimą, o taip pat ir anglišką boksą.

26. Prancūziška gimnastika • Prancūzijos gimnastikos ir kūno kultūros sąjūdžiams F. Amoros yra nusipelnęs dar ir tuo, kad 1852 įkūrė Žuanvilio (Joinville) gimnastikos mokyklą. Ši mokykla, vėliau tapusi viena iš stipriausiu kūno kultūros institutu Prancūzijoje, turėjo taip pat ir militarinį pobūdį. • Jo mokiniai E. Paz, A. Trilhac, tęsdami mokytojo darbus, 1873 metais įkūrė pirmąja visuomeninę kūno kultūros organizaciją - prancūzų gimnastų draugijų asociaciją, kuri 1892 metais jungė 89 draugijas.

27. Prancūziška gimnastika • Be abejo, tokią sparčią gimnastikos plėtra šioje šalyje lėmė revanšo dėl pralaimėto 1870-1871 karo siekiai. Todėl nenuostabu, kad panašiu laiku įkurta prancūzų šaudymo draugijų asociacija skelbė savo tikslu kartu su gimnastikos pratyboms paruošti jaunus žmones ateities karams. • Tačiau greta militarinės, “vokiškosios” gimnastikos linijos iki pat XX amžiaus vidurio plėtojosi ir racionalistinė “Lingų” gimnastikos liniją.

28. Sportinis sąjūdis XIX a. ir jo įtaka kūno kultūros posistemės formavimuisi • Džentelmenų sporto plėtotė XIX amžiuje • Nuo pat savo atsiradimo pradžios sportas buvo aukštuomenės sluoksnių laisvalaikio leidimo būdas, kurio nepripažino (ar bent skeptiškai vertino) kiti visuomenės sluoksniai. Kitaip ir negalėjo būti, nes nei besiformuojantis miesto proletariato sluoksnis, nei valstiečiai neturėjo laisvo laiko skirto kasdieninėms pramogoms. Antra vertus elitiniai sluoksniai ne vienodai vertino sportą. Toje pačioje Anglijoje sportas buvo laikomas keistuolių, siekiančių įvairiausiais būdais įrodyti savo pranašumą prieš kitus, užsiėmimas. Tačiau XIX a. socialiniai judėjimai ir švietimo idėjos padarė perversmą sporto kaip socialinio reiškinio srityje.

29. Džentelmenų sporto plėtotė XIX amžiuje • Vis gilėjantys visuomenės diferenciacijos ir integracijos procesai pradėjo reikštis ir laisvalaikio ir pramogų srityse. Jau nuo XVIII a. pabaigos jauni anglų snobai pradeda burtis į klubus. Tai nebuvo visiškai naujas reiškinys socialinių organizacijų istorijoje, nes varžybos visą laiką pasižymėjo integruojančia, o tuo pačiu ir diferencijuojančia jėga, tačiau klubai buvo ypatinga organizacijų forma, kurios paskirtis nebuvo kokių nors rezultatų siekimas (tai atsiskleidžia žymiai vėliau apie XX a pradžią), bet nukreiptas patiriant malonumą dėl pačios veiklos ir išskirtinės savo padėties, lyginant su kitais visuomenės nariais. • Šis visuomenės susisluoksniavimas atsispindėjo Anglijos švietimo sistemą, kurią tuo metu sudarė mokyklos priklausiančios tiek savivaldybėms, tiek elito sluoksniams tiek religinėms bendruomenėms.. Todėl įvairios sporto šakos nevienodai sparčiai plito skirtingų tipų mokyklose. Liaudies mokyklose populiariausias moksleivių laisvalaikio žaidimas buvo futbolas, kai būsimieji džentelmenai elitinėse mokyklose XIX amžiaus pradžioje daugiausiai žaidė kriketą ir irklavo.

30. Anglijos sporto reforma • Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje 1860 metų švietimo reformoje buvo numatytas specialus laikas, skirtas moksleivių laisvalaikiui bei tam reikalui įrengiamos žaidimų aikštelės. Kiek anksčiau pasirodė pirmieji teoriniai darbai ir praktiniai bandymai pakeisti mokymo procesą, ugdant naujos epochos žmogų. Ch Kingsley (1810-1875) manė, kad jaunuoliai būtų mokomi ne tik pasaulietinių ir dvasinių mokslų, bet taip pat ugdytų savo fizines ypatybes, kitaip tariant būtų ´tikras jaunasis krikščionis - atletas´.Toks posūkis kūno kultūros teorijoje, matyt, buvo neatsitiktinis. Senoji krikščioniškoji asketiška kūno ugdymo samprata reikalavo modernizacijos ir kaip tik Anglijoje, labiausiai išsivysčiusioje to meto šalyje, ji buvo pasukta beveik1 80°. Vestmisterio abatijos kanauninkas teigė: ´Jaunoji karta varžybinėje kovoje po truputį užsigrūdins ir pasiruoš didelei gyvenimo arenai´ ir ´...bendru mokyklos bažnyčios, internato ir sporto aikštelės poveikiu galima išauklėti kryptingą ir nuoseklią kartą´. (Kun,167).

31. Kingsley ir Arnold’o įtaka sporto reformai • Kingsley teorinių samprotavimų teisingumą patvirtino T. Arnold'o (1795-1842) pedagoginė veikla. 1827 metais pradėjęs vadovauti Regby miesto koledžui jis susidūrė su problemomis, būdingomis visoms tuometinėms Anglijos mokykloms. Savo dienoraštyje T. Arnold'asrašė:´Koledžai, kuriuose ugdoma rytojaus karta, užkrėsti amoraliniu užkratu. Čia galima atrasti:1)visų rūšių nusikaltimus ir girtavimą, 2) sistemingą melą, 3) vyresniųjų mokinių tironija jaunesniųjų atžvilgiu, 4) nedrausmingumą ir mokinių neklusnumą, 5) mokyklos taisyklių laužimą, 6) visuotinį tingėjimą ir darbo vengimą, 7) organizuotą solidarumą laužant discipliną... Šį vaizdą dar būtina papildyti dar ir tuo, kad moksleiviai -užkietėję kortuotojai.'‘ • http://en.wikipedia.org/wiki/Thomas_Arnold

32. Arnold’o įtaka sporto reformai • Rugby koledžas buvo įsirengęs puikiais žaidimo aikšteles, tačiau jose šeimininkavo vyresniųjų klasių moksleiviai, įvesdami stipresniųjų teisę. T. Arnold'as nesiėmė draudimų, bet, priešingai tuos pačius žaidimus, kuriuos buvo pamėgę koledžo mokiniai, pavertė ugdymo priemone, Tai jam pavyko, sistemingai organizuojant, pagal sutartas taisykles mokinių varžybas. (Tai nebuvo didelė naujiena, nes Itono ir Harrow mokyklų mokiniai jau varžėsi nuo 1805 metų žaisdami kriketą, o kiek vėliau irkluodami. Iš šių mokyklų šios sporto šakos pateko į universitetus. Kaip tik šios sporto šakos mėgėjai studentai susibūrę į klubus davė pradžią studentiškam sportui, kuris sudaro ypatingą mūsų nagrinėjamos posistemės dalį). • T. Arnold'as turėdamas ilgametę pedagogo patirtį privačioje mokykloje įsitikino, kad įprastinės mokinių fizinio lavinimo formos (daugiausiai vokiškos ir švediškos gimnastikos pratimai) labai neefektyvios, nes mokiniai paprasčiausiai jų nemėgsta, todėl savajame koledže jis apsiribojo kriketo ir futbolo žaidimu. Pastarasis žaidimas XIX amžiaus pradžioje ir toliau liko stichiškas ir pakankamai agresyvus liaudies žaidimas, kuris dėl taisyklių nebuvimo dažnai baigdavosi dalyvių ir žiūrovų peštynėmis.

33. Arnold’o įtaka sporto reformai • Pritardamas Kingsley , T. Arnold'as teigė, kad ´Fiziniai judesiai ir emocijos kylantys žaidimo metu gali padėti moksleiviams pozityviai ugdytis sporto aikštelėse, jei prie to prisidės teigiamas bažnyčios, mokyklos ir internato poveikis´. Būdamas talentingas pedagogas T. Arnold'as varžybas organizuoti patikėdavo tiems vyresniųjų klasių moksleiviams, kurie turėdavo didžiausia autoritetą moksleivių tarpe ir būdavo pasiekę geresnių rezultatų varžybose. • Per 14 metų, kai T.Arnold'as dirbo Rugby koledžas išgarsėjo ne tik puikiomis fizinio ugdymo pratybomis, bet ir varžybų organizavimu, tapdamas pavyzdžiu kitoms mokykloms. Per tą laiką buvo pradėtos organizuoti plaukimo, fechtavimo, turizmo, imtynių ir net alpinizmo varžybos.

34. TheBoatRace • The tradition was started in 1829 by Charles Merivale, a student at St John's College, Cambridge, and his schoolfriendCharles Wordsworth who was at Oxford. Cambridge challenged Oxford to a race at Henley-on-Thames. The second race occurred in 1836, with the venue moved to be from Westminster to Putney. Over the next couple of years, there was disagreement over where the race should be held, with Oxford preferring Henley and Cambridge preferring London. Cambridge therefore raced Leander Club in 1837 and 1838. Following the formation of the Oxford University Boat Club, racing between the two universities resumed and the tradition continues to the present day, with the loser challenging the winner to a re-match annually. • The race is governed by a Joint Understanding between Oxford and Cambridge University Boat Clubs.[3] • http://www.academia.lt/index.php/pageid/749/articlepage/0/articleid/80

35. Sporto sferos plėtra • Sporto sfera plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Šį plėtimą spartino 1840 metais atšaukta viešų žaidimų (buvo turima galvoje futbolas) draudimas. Futbolas diferencijavosi į regbį ir tikrąjį futbolą (soccer) kurie iki pat šių dienų lieka populiariausiomis moksleivių sporto šakomis Jungtinėje Karalystėje. • JAV taip pat plito įvairios angliškojo futbolo versijos, bei vienos iš angliškojo “meta” versijų pagrindu buvo pradėtas žaisti beisbolas. XIX a. pabaigoje talentingas Springfieldo kūno kultūros dėstytojas J. Neismitas sukūrė specialų žaidimą moksleiviams - krepšinį, o T. Morganas - tinklinį. • http://en.wikipedia.org/wiki/James_Naismith • http://en.wikipedia.org/wiki/Volleyball#History_of_the_game

36. Sporto kritika • Ne viskas taip sklandžiai klostėsi, nes žaidybinis sportas mokyklose turėjo visą eilę trūkumų (nedozuojamas fizinis krūvis, nevaldomos emocijos, peštynės ir pnš.) kuriuos tuoj pat pastebėjo negailestingi gimnastikos ir racionalios kūno kultūros šalininkai - rusas Lesgaft’as, vengras dirbęs Prancūzijoje G. Demeni, danas F. Sadolin’as, švedas E. Falk’as. • Iš dalies dėl tokia kritika buvo paremta pačiame sporte prasidėjusiu skilimu į profesionalų ir mėgėjų sportą, kurį ypač išryškino olimpinis sąjūdis ir nuo 1996 atnaujintos olimpinės žaidynės.

37. Sporto kritika • Olimpinio sąjūdžio sąsajos su kūno kultūra labai įvairiapusės ir daugiaplanės. • Pjero de Kuberteno (P. De Coubertin) šalininkai 1880 įkūrę nacionalinę fizinio lavinimo lygą, greitu laiku susidūrė su konkuruojančia organizacija, kuriai vadovavo monarchistas Bulanger . • Pastarųjų sukurta fizinio lavinimo ir karinio pasirengimo organizacijų asociacija siekė užkirsti kelią “svetimiems angliškiesiems sportams” ir mokykloje per kūno kultūros pamokas įvesti karinę tvarką.

38. 5 paskaita Sporto socialinė reikšmė – Lietuvos sporto istorinės raidos iki 1991 03 11 vertinimo aspektai

39. SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE • Lietuvos švietimo sistemos plėtotei didelę įtaką padarė kaimyninių kraštų švietimo modeliai ir didžiųjų kaimynų (Rusijos, Vokietijos, Lenkijos iš dalies Latvijos) politika Lietuvos atžvilgiu. (tiek bendroji politika – tiek sporto politika). Taip atsitiko dėl krašto geopolitinės padėties ir istorinio atsilikimo, kurį sukėlė ilgalaikės okupacijos. • Be abejo, kūno kultūros ir sporto posistemę formavo tautinė kūno ugdymo patirtis, kuri iki nacionalinės švietimo sistemos susiformavimo buvo perduodama iš kartos į kartą bendruomenių viduje.

40. SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE –Žaidimų reikšmė • Tautinę kūno kultūrą sudarė apeiginėse šventėse žaidžiami žaidimai, vaikų ir paauglių bendruomenių žaidimai, profesinės (raitelių, miško kirtėjų) varžybos.(J. Kudirka, 1993, V. Steponavičius, 1957, 1996 ) Senosios pagoniškos šventės buvo susijusios su žemdirbystės sezonų kaita ir turėjo daug apeiginių šokių ir žaidimų elementų. Baltiškajai civilizacijai susidūrus su krikščionybe dėl kategoriškų draudimų daugelis pagoniškųjų sakralinių kūno kultūros elementų buvo pamiršta. Be abejo tokį tarpgeneracinį kultūrinės patirties perdavimo pertrūkį lėmė ir tai, kad daugelis kūno kultūros formų gyvuoja tik tada, kai bendruomenės jas nuolat aktualizuoja edukacinių procesų metu. Jų negalima fiksuoti taip kaip kitos kultūrinės patirties - rašto pagalba, nes aprašytas žaidimas neturi tokios išliekamosios vertės kaip sužaistas žaidimas.(J. Huizinga, 1939 )

41. SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE –Žaidimų reikšmė • Antra vertus, Lietuvoje, dėl jau minėto kultūrinio atsilikimo, kai kurios achajinės socialinės struktūros išliko iki pat XX-o amžiaus vidurio ir stipriai veikė švietimo sistemos, o tuo pačiu ir kūno kultūros posistemės joje formavimąsi. Viena iš tokių institucijų (sociologine prasme) - piemenavimas. Piemenavimo įtaka kūno kultūrai skleidėsi per natūralų žaidybinių įgūdžių perdavimą uždarame (nuo suaugusių) vaikų ir paauglių rate. J. Kudirka (1993) remdamasis savo kraštotyrinių tyrimų medžiaga, teigia, kad "Azartiškiausi žaidėjai būdavo piemenys, ypač naktigoniai - jie žaisdavo dažna proga, vos tik keletas susiburia į krūvą".

42. Žaidimai paauglystėje • Dėl specifinės paskaitos paskirties senoji baltų kūno kultūra čia giliau neanalizuojama, tačiau ši tema turėtų būti labai įdomi kūno kultūros istorikams, etnografams, nes ir dabar gyvena daug vyresnės kartos žmonių, kurie perėmė didžiąją dalį sukauptos patirties fizinio ugdymo srityje kaip tik piemenaudami. Šioje patirtyje liko užfiksuoti liaudies pedagogikos principai ir metodai. Ypač į akis krinta santykinė piemenavimo nepriklausomybė nuo šeimos, mokyklos, suaugusių bendruomenių, todėl atlikta istorinė ir sociologinė analizė leistų geriau suvokti vaikų ir paauglių socialinių vaidmenų institucializacijos ir socialinių sąveikų modelių formavimosi procesus šiuolaikinėje visuomenėje. • Apskritai, galima daryti prielaidą, kad kūno kultūros formos (ypač žaidimai) formuojasi ir yra įtvirtinami paauglių subkultūrose. Tačiau būtina pabrėžti, kad Lietuvos švietimo sistema labai mažai perėmė šios patirties, apsiribodama judriųjų žaidimų (kurių daugelis yra visai nelietuviški) ir aranžuotų folklorinių šokių mokymu pradinėse klasėse.

43. Šviečiamosios epochos idėjos • Riterių ugdymo idėjos į Lietuvą sklido kartu su prievartiniu krikščionybės skleidimu, kuri pradėjo Kryžiuočių ir Kalavijuočių riterių ordinai o švietimo sistemoje krikščionišką ugdymą įteisino Jėzuitų ordinas. Turbūt dėl tokio priešiškumo Lietuvos XIII-XV a.a.istoriografijoje taip negausu didikų ugdymo aprašymų, kaip ir riterių turnyrų fiksavimo • Palyginus vėlyvas mokyklų tinklo susidarymas bei jų scholastinis pobūdis lėmė tai, kad apie kūno kultūrą, fizinį mokinių ugdymą kaip edukacinį procesą pradedama kalbėti tik XVII a. viduryje. Berods vienas iš pirmųjų vaikų fizinį ugdymą teigiamai įvertino Vilniaus universiteto profesorius, medicinos mokslų daktaras Aaronas Aleksandras Olizarovijus, gyvenęs ir dirbęs Vilniuje 1644-1655 metais. Laikydamas geriausia mokymo organizavimo forma viešą mokyklą, jis daug dėmesio skyrė universaliam asmenybės ugdymui.

44. Šviečiamosios epochos idėjos Tikrasis auklėjimas yra ne kas kita kaip rūpestingas dvasios prusinimas, kuris supratimui duoda šviesos, protui įsakymą, valiai suteikia saiko, pažaboja jausmus, tvarko veiksmus, stiprina kūną" - rašė Olizarovijus savo veikale Apie fizinį lavinimą rašė taip:” Fizinis lavinimas apima visus sunkesnius kūno judesius, tai rungtynių, mėtymo menas, laidant sviedinius ir mėtykles, ar ietis, leidžiant lankais strėles, taikant į tam tikrą nustatytą vietą, arba iš nustatyto atstumo mėtant į uolą”. ....” • Tačiau tai ne vienintelis mokslas, tinkantis ne visiems jaunuoliams, kaip teisingai primena Aristotelis, sakydamas, kad negerai elgiasi ir nesirūpina valstybe tie, kurie ruošia vaikus sporto pratyboms nuo ankstyvos vaikystės negalvodami, kad traumuojami vaikų kūnai ir trukdoma jų augimui, jei nuo mažų dienų bus varomi prie šių pratybų”. Toks Baroko laikotarpio mąstytojo fizinio lavinimo vertinimas artimas Renesanso laikotarpio kūno kultūros konceptams, kai daugiausia buvo remiamasi Antikine patirtimi, tačiau jose jau galima užtikti ir Švietimo epochos mąstymo apraiškų, ypač kai kalba eina jau nebe apie elitinį aukštuomenės mokymą, bet visuotinį mokymą mokykloje.

45. Lietuvos kilmingųjų fizinis ugdymas • Be abejo, tokios Olizarovijaus mintys buvo labai pažangios, nes beveik po 100 metų Ignotas Masalskis (1726-1794) dar buvo auklėjamas individualaus mokytojo kunigo Dominyko Lopacinskio (Lukšienė M.,1985) vėliau baigė Akademija Vilniuje ir išvyksta studijuoti į Romą. • Apskritai, XVIII-amžiaus didiko auklėjimą sudarė Užsienio (prancūzų) kalbos, literatūros ir apskritai kultūros studijos, kurios vykdavo ne šeimoje. Taip pat kilmingiausi jaunuoliai turėjo geriausius mokytojus, o taip pat labai dažnai ir išskirtinį auklėtoją vadovą. • Kadangi gerų elgesio taisyklių išmokimas buvo privalomas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atžalos mokėsi jojimo ir jodinėjimo, medžioklės bei šokių meno pas geriausius vietos ir užsienio mokytojus.

46. Edukacinė komisija • I. Masalskis, P. Bžostovskis, A. Tyzenhauzas didėlį dėmesį skyrė fiziokratų idėjų įgyvendinimui savo dvaruose, kuriuose fizinis jaunimo ugdymas ypač vyresniame amžiuje buvo suprantamas kaip darbinis ugdymas. • I. Masalskis daug prisidėjo rengiant Edukacinės komisijos pagrindinius dokumentus, kuriuose pirmą kartą sistemingai ir iš edukologinių pozicijų teisingai nurodoma jaunų bajorų fizinio ugdymo būtinybė. J. Steponaitis (1996) teigia kad, “1773 metais įkurta edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką” (greičiausiai tai buvo rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kaip ,beje ,ir daugelis šios komisijos dokumentų). Tai buvo labai pažangus to meto valstybinio lygio sprendimas, kai daugelyje Vakarų Europos valstybių toks sprendimas buvo priimtas tik XIX a. viduryje.

47. Edukacinė komisija • Jau XVIII amžiaus pabaigoje, mokyklos vizitatorių ataskaitose minimi vaikų žaidimai ir filantropų propaguojama gimnastika. Taip pat vizitatoriai rūpinosi mokyklų higienine būkle ir vaikų fiziniu parengimu ( M. Lukšienė, 1970). Edukacinės komisijos sprendimu fizinis vaikų ugdymas (ypač vidurinėse mokyklose, kur daugiausiai mokėsi bajorų vaikai) įteisinimas kaip rekomenduotas ar net kai kuriose mokyklose ir būtinas (privalomas). • XIX a. pradžioje Edukacinės komisijos nariai A. Sniadeckis, J.H. Abichtas, J. Chodzka iš esmės pagrindė fizinio lavinimo, kaip humanistinės mokymo disciplinos būtinumą mokykloje, bet represinis carinės Rusijos rėžimas tik XIX a. pabaigoje sugebėjo įvesti kūno kultūrą kaip privalomą discipliną į valstybines mokymo programas. Kūno kultūros ir edukologijos specialistai (Zuchora K. Krawcyk Z. 1980) laiko A. Sniadeckio straipsnį “Uwagi o fizcznym wychowaniu dzieci” (Apie vaikų fizinį auklėjimą) paskelbtą 1805 metais “Dziennik Wilenski” vienu iš pačiu pažangiausiu tuometinių edukologinių publikacijų “lavindami tik protą ir prikimšdami jaunas galvas mokslo, kuris dažnai mažai naudingas tolesniame gyvenime, pamirštame kūno jėgas ir sveikatą”. Šis A. Sniadeckio straipsnis buvo toks populiarus, kad atskiru leidimu išėjo net po 50 metų (M. Lukšienė , 1985) ir( Strojinovskij J. ,1968)

48. Reformos stabdymas • Vilniaus universiteto uždarymas, bei besiformuojančios modernios nacionalinės švietimo sistemos sužlugdymas, jos rusifikavimas po 1831 metų sukilimo ilgam sustabdė ir kūno kultūros posistemės plėtotę. • Rusų valdžia jau nuo 1803 metų jau nebeįrašo kūno kultūros į mokymo disciplinų tarpą, tup pačiu užkertamas kelias vokiškoms gimnastikos sistemoms plisti, kai tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje buvo sėkmingai plėtojama ne tik Jahn`o, bet H. Lingo švediška gimnastika.

49. Rusifikacija ir saldofonizacija • Be abejo, šis 1831-1904 laikotarpis vienas sunkiausių Lietuvos istorijoje, tačiau M. Valančiaus blaivybės sąjūdis,jo pedagoginė veikla, valstiečių priešinimasis švietimo sistemos rusifikacijai parodo, kad Lietuva, net ir tokiomis ekstremaliomis plėtotės sąlygoms esant, visiškai neiškrenta iš bendro Europinio konteksto. • Kai kurios kūno kultūros, fizinio ugdymo formos ir toliau liko kaimo bendruomenių vidaus gyvenimo dažniausiai apeiginių švenčių dalis, kitos , (gimnastinės) pasirodo mokyklose. Ta pati atsilikusi Rusija kelis kartus bandė reformuoti savo savivaldos sistemą. Kūno kultūros posistemės formavimąsi ypač veikė karinės reformos 1838 ir 1874 metais, bei 1858 metų švietimo reforma. • Armijoje ir mokykloje vis labiau buvo taikomas prūsiškas karių fizinio parengimo modelis, dažniausiai paremtas Jahn’o ir Eiselen’o propaguota gimnastika. Kūno kultūros posistemės militarizavimas per gimnastikos pratybas daugelyje Lietuvos mokyklų susilaukė jaunuomenės nepritarimo. “Saldofoniškoji gimnastika buvo sutapatinama su rusifikacija, o tuo labiau, kad gimnastikos pratybas vedė atsargos karininkai ar kareiviai, tai ir pedagoginis lygis būdavo neaukštas

50. Lietuvos atsilikimas • Čia būtina pažymėti, kad Lietuvoje nesusiformavo autentiška gimnastikos sistema kaip tai atsitiko Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje bei neįsivyravo koks nors vienas iš šių gimnastikos modelių. Gimnastiniai sąjūdžiai davę impulsą nacionaliniams išsivadavimo judėjimams ir buržuazinėms demokratinėms revoliucijoms Vidurio Europoje Lietuvoje neišsiplėtojo iki reikiamo lygio. Ir tai, matyt, buvo viena iš 1831 ir 1863 metų sukilimų pralaimėjimų (aišku ne pagrindinių) priežasčių.