II skyrius Regionų ekonominio augimo teorijos

1. II skyriusRegionų ekonominio augimo teorijos Modulis “Regionų ekonomika ir politika”

2. TURINYS • Regionų ekonominis augimas ir plėtra. • Kas sąlygoja skirtingą regionų augimą? • Paklausa ir pasiūla-pagrindiniai veiksniai. • Miestų vaidmuo. • Išoriniai/vidiniai veiksniai ir ryšiai. • Eksportu pagrįsta teorija. • Neoklasikinė teorija. • Regionų divergencijos teorijos.

3. TURINYS • Kaupiamojo priežastingumo teorijos. • Augimo polių teorija. • Tarpregioninė konvergencija. • Išplėstas neoklasikinis modelis. • Prekiniai mainai ir išteklių judėjimas. • Lyginamųjų pranašumų teorija. • NEG modeliai. • Tarpregioninė migracija.

4. TURINYS • Kapitalo judėjimas. • Vidinės plėtros skatinimas. • Vidinė plėtra ir klasterizacija.

5. REGIONŲ EKONOMINIS AUGIMAS IR PLĖTRA

6. AUGIMAS IR PLĖTRA • Norint suprasti gan sudėtingus ekonominio augimo procesus regionuose, naudinga išskirti tris bazines aplinkybes, lemiančias sudėtingą ekonominių veiklų įsikūrimą vietovėje ir daugelį kitų vietinės ekonomikos problemų. • Pirmoji iš šių aplinkybių atsiranda paprastai paaiškinant, kodėl verslo subjektai įsikurti pasirenka tą ar kitą vietovę.

7. AUGIMAS IR PLĖTRA • Netolygus klimato, žemės, vandens ir kitų gamtinių išteklių pasiskirstymas padeda paaiškinti daugelio verslų vietovės pasirinkimą. • Šiek tiek griežtesne terminologija visišką ar dalinį žemės ir kitų gamybos veiksnių nejudrumą galime apibrėžti kaip vieną svarbiausių paaiškinimų, kas yra kur. • Šis nejudrumas ir sudaro pagrindinį lyginamąjį pranašumą, kuriuo įvairūs regionai pasinaudoja specializuodamiesi gamyboje ir prekyboje.

8. AUGIMAS IR PLĖTRA • Ekonominių veiklų pasiskirstymą teritorijoje nulemia ne tik esamas natūralių išteklių pasiskirstymas, bet kiti tiek pat svarbūs veiksniai. • Žinomos dar dvi ribojančios vietovės pasirinkimą aplinkybės: teritorinė koncentracija arba aglomeracijų ekonomika ir pervežimo kaštai.

9. AUGIMAS IR PLĖTRA • Pastarosios dar žinomos mąsto ekonomikos arba nevisiškas gamybos veiksnių/kitų prekių/paslaugų dalomumas. • Prekės/paslaugos nėra visiškai ar momentaliai judrios: transporto ir komunikacijų ir laiko kaštai kartais sudaro nemažą kainos dalį. • Šie kaštai apriboja rinkos laisvę, pasinaudojant turimų natūralių išteklių ir aglomeracijų ekonomikos teikiamais pranašumais.

10. AUGIMAS IR PLĖTRA • Vietinės ekonomikos problemų supratimas remiasi trimis pagrindinėmis aplinkybėmis: 1) esamų regione natūralių išteklių pranašumai, 2) koncentracijos teritorijoje ekonomika arba dažniau vartojama aglomeracijų ekonomika ir 3) transporto bei komunikacijų kaštais. • Kalbant griežtesne terminologija: 1) nevisiškas veiksnių mobilumas, 2) nevisiškas dalomumas ir 3) nevisiškas prekių bei paslaugų mobilumas.

11. AUGIMAS IR PLĖTRA • Ekonominis augimas, paprasčiausiai, reiškia produktų/paslaugų pateikiant vis daugiau, o plėtraapima ne tik šių apimčių didėjimą ir gausėjimą, bet ir vidiniųryšių/struktūros ir viešųjų institucijų keitimąsi. • Plėtra reiškia ne paprastą augimą, bet perėjimą į kitą etapą, keičiantis vidinei struktūrai.

12. KAS SĄLYGOJA SKIRTINGĄ AUGIMĄ?

13. SKIRTINGAS AUGIMAS • Regionų augimas ir pokyčiai apima visą kompleksą sąveikų tarp ekonominių veiklų. Sunku išskirti kurią nors vieną konkrečią šių pokyčių priežastį. • Ypač svarbi išorinė paklausa regiono produkcijos eksportui, reikšminga ir jo darbo, kitų vietinių gamybos išteklių pasiūla, jos paprastai laikomos pirminėmis varomosiomis jėgomis.

14. SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai • Tokie yra tiek vertikalūs, tiek papildantys ryšiai. • Vietinės veiklos dėl išorinės aglomeracijų ekonomikos (papildančių ryšių išraiška) procesų traukia panašios prigimties firmas ir veiklas. • Aglomeracijų ekonomikos procesai tai dar sustiprina, pritraukdami vis daugiau firmų ir veiklų. Tuo būdu tai ir sąlygoja netiesinį procesų pobūdį.

15. SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai • Vertikalūs ryšiai patys savaime yra kaupiamojo pobūdžio. Jie kartu su papildančiais ryšiais, kurie yra vertikalių ryšių kombinacija, pasižymi save stiprinančiu charakteriu. • Pirminis veiklos regione lygio postūmis sukelia tolesnį, stiprėjantį ta pačia kryptimi pokytį, įtraukia vis platesnį ratą kitų veiklų, įgaunant grandininės reakcijos pobūdį. • Tai tinka tiek regiono augimui, tiek ekonominių veiklų jame mažėjimui.

16. SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai • Dėl ko regionai nesiplečia „sprogstamuoju“ grandininės reakcijos būdu, o netgi pasuka išnykimo pusėn? • Riboja horizontalūs ryšiai tarp veiklų, kurios savo poveikiu yra neigiamos arba vietovės požiūriu - atstumiančios. • Kitaip tariant, veiklos regione visada konkuruoja dėl ribotų vietos išteklių (žemė, darbo jėga ir kiti), o, trumpuoju laikotarpiu, jei padidėjusi paklausa, pakelia šių išteklių kainą.

17. PASIŪLA/PAKLAUSA –PAGRINDINIAI PLĖTROS VEIKSNIAI

18. PASIŪLA/PAKLAUSA • Viską apsprendžia paklausos/pasiūlos balansas. Visos veiklos regione reikalauja savo išteklių ir savo rinkos produkcijai realizuoti. • Jei nagrinėjame paklausą, klausiame, iš kur ji ir kas ją sukelia, tada brėžiame jos pėdsakus regiono ekonominėje sistemoje. • Tokiu atveju, pabrėžiami atgaliniai ryšiai tarp veiklų. Jie užtikrina paklausą kuriam nors produktui (tarkim, pieno), o jis sukelia paklausą jau kitoms veikloms (tarkim, plataus vartojimo prekėms/paslaugoms, naujiems darbuotojams...).

19. PASIŪLA/PAKLAUSA • Atvirkščiai, jei regiono plėtrą aiškiname pasiūla, klausiame, iš kur ateina reikalingi ištekliai (mineraliniai, kapitalo, darbo ir kiti), kuriuo keliu tiekiami, kokiu būdu jie sukelia specifinės veiklos ar tiesiog konkurencingos produkcijos regione pasiūlą. • Toks nagrinėjimo būdas pabrėžia „priekinius“ ryšius. • Aišku, tinka abu būdai. Jie sudaro dvi vienos teorijos puses, įvertinant papildančius ir mąsto ekonomijos ryšius, kurie apima ir priekinius, ir atgalinius ryšius.

20. PASIŪLA/PAKLAUSA • Balansu pagrįstos teorijos negali paaiškinti, kur prasideda procesai, bet jos padeda įvertinti jau vykstančius procesus. • Regiono augime dalyvauja bent trys išorinių ryšių rūšys: • prekyba arba prekių/paslaugų importas/eksportas regione, • žmonių migracija, (tiek vartotojų, tiek darbuotojų), • tarpregioninė kitų gamybos veiksnių „migracija“, ypač investicinio kapitalo. • Ketvirtasis apima nacionalinės vyriausybės pajamų/mokesčių surinkimą ir išlaidas regione.

21. MIESTŲ VAIDMUO

22. MIESTŲ VAIDMUO • Miestų vaidmuo didelis, jei apibūdinami netiesiniai aglomeracijų arba mazginės ekonomikos ryšiai. • Jie yra regiono „akys ir ausys“, kai reikia suvokti išorinį pasaulį. „Užsieninės“ idėjos, prekės ir procedūros - tai didelis indėlis netgi moderniausių regionų ar miestų plėtroje, o tarpregioniniai mainai yra stiprūs augimo katalizatoriai. • Ypač jie pastebimi besivystančiose šalyse, kur pagrindiniai miestai yra smarkiai panašūs į savo partnerius moderniose šalyse.

23. MIESTŲ VAIDMUO • Miestai, ypač didieji su tolimais išoriniais santykiais, yra pagrindiniai inovacijų, naujos technikos, naujų produktų, naujų kompanijų židiniai. • Juose sukoncentruoti imliausi naujiems produktams ir reikalavimams vartotojai ir tiekėjai. Jie teikia įvairių įgūdžių darbo jėgą ir platų papildomų paslaugų pasirinkimą. • Tai gamintojams/paslaugų teikėjams iš karto leidžia pradėti veiklą nuo mažų, siaurai koncentruotų specializuotų funkcijų. • Jie formuoja tokį socialinį/verslo klimatą, kur minimizuoti tradicijų/asmeninės inercijos trukdžiai, o iniciatyva/inovatyvumas tampa prestižinėmis savybėmis.

24. IŠORINIAI/VIDINIAI VEIKSNIAI RYŠIAI

25. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Plėtrą regionuose nulemia dviejų rūšių išorinės sąlygos: • paklausa regiono produkcijai, arba plačiau - išoriniai pajamų šaltiniai, • regiono vietinių išteklių pasiūla gamybinėms veikloms. • Šių veiksnių poveikį nulemia regiono teritorijos dydis/subrendimas/vertikalūs, horizontalūs/papildomi vidiniai ryšiai tarp veiklų.

26. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Didelę įtaką eksporto paklausai turi gera regiono infrastruktūra: keliai, komunikacijos, uostai, kiti transporto mazgai. • Spaudimas/subsidijos gali apsaugoti/atpiginti su importuojamomis į regioną prekėmis/medžiagomis grįžtantį transportą, pritraukti veiklas su stipriais priekiniais ryšiais, kurie savo ruožtu sukuria pasiūlos daugiklio efektą.

27. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Darbo jėgos pasiūlos kokybė gali būti pagerinta įvairiomis lavinimo, kvalifikavimo ir perkvalifikavimo programomis, įvairių barjerų darbuotojų mobilumui ir technologiniams pokyčiams pašalinimu. • Ribota žemė ir kiti natūralūs ištekliai regione gali būti valdomi taip, kad padidėtų jų įtaka našumui.

28. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Vietines viešąsias paslaugas, kitus vietinius išteklius galima paversti efektingesniais. • Netiesinius aglomeracijų ekonomikos procesus regione galima sustiprinti kitomis tinkamomis veiklomis, plėtojant viešąjį ir privatų sektorius, (pav. nauji prekybos centrai, tyrimų centrai, technologiniai parkai ir kita).

29. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Pagrindiniai ekonominiai veikėjai ir jų sąveika regione supaprastintai pavaizduoti pav. • Čia parodyti pagrindiniai ryšiai ir piniginiai srautai, ekonominė veikla padalijama tarp gyventojų, dažniausiai šeimų, ir verslo organizacijų.

30. 2. Prekių rinka prekės/paslaugos a) vietinio verslo produkcija/paslaugos vietiniams gyventojams mokėjimai Namų valdos, gyventojai Verslas, pramonė, žemės ūkis 3. ryšiai su išorinėmis firmomis b) sandoriai su kitais regionais 1. Resursų rinka darbo jėga/kapitalas/žemės vadyba uždarbis/palūkanos/pelnas santaupos investicijos 4. vietinės fin. institucijos c) tiesioginės investicijos kituose regionuose e) išorinės investicijos į vietinį verslą • Penkios vietinės rinkos resursų rinka • prekių rinka • ryšiai su išorinėmis firmomis • vietinės finansinės organizacijos • pasikeitimai su kitais regionais a,b,c,d,e d) finansiniai sandoriai su kitais regionais, atliekami ietinių finansinių institucijų

31. VEIKSNIAI IR RYŠIAI Tokiu būdu, galima išskirti penkias pagrindines rinkas: • Išteklių rinka. • Prekių rinka. • Prekyba tarp firmų. • Vietinis finansų sektorius. • Mainai su išoriniu pasauliu.

32. VEIKSNIAI IR RYŠIAI • Kokia yra pav. pavaizduotos pusiausvyros sąlyga? • Piniginių įplaukų srautas regione lygus išlaidų srautui. Tada pajamų lygis bendruomenėje išlieka pastovus.

33. EKSPORTO BAZĖS TEORIJA

34. EKSPORTO BAZĖS TEORIJA • Ankstyviausios regionų augimo teorijos buvo neoklasikinės tarptautinės prekybos ir šalies ekonominio augimo teorijų modifikacijos. • Regionai auga, gaudami pajamas mainuose, t.y. parduodami į išorę savo prekes/paslaugas, nes mainai regiono viduje yra tik lėšų perskirstymas, neskatinantis visuminio augimo.

35. EKSPORTO BAZĖS TEORIJA • Kitaip tariant, regiono ekonominį augimą apsprendžia išorinė paklausa regiono pateikiamiems produktams/paslaugoms ar tiesiog vietiniams ištekliams. Todėl šie metodai dar vadinami paklausos metodais. • Laikui bėgant darbo jėgos ir kitų išteklių kainų skirtumai regionuose išnyks, nes pagrindiniai judantys gamybos veiksniai persikelia ten, kur jų vertė aukštesnė (didesnis darbo užmokestis, didesnė kapitalo graža). • Ilgalaikėje perspektyvoje turėtų išnykti visi ekonominiai, socialiniai skirtumai tarp regionų.

36. EKSPORTO BAZĖS TEORIJA • Ankstyviausias ir iki šių dienų populiarus regionų ekonominio augimo paklausos metodas buvo eksportu pagrįsta teorija. • Ji buvo suformuluota dar 1950–60m. • Regionų augimą lemia jų reagavimas į išorinio pasaulio paklausą. Tai skatina augimą eksporto sektoriuje, kuris vadinamas baziniu. • Kitas, nebazinis, sektorius reikalingas tik bazinio aptarnavimui.

37. EKSPORTO BAZĖS TEORIJA • Auga eksporto diversifikacija/gamybos veiksnių mobilumas, gamybos veiksniai laikui bėgant pasiskirsto visuose regionuose, taip užtikrindami tarpregioninę konvergenciją. • Teorija susilaukė nemažai kritikos: modelis yra pritaikomas ilgesniam laikotarpiui ir ne visada gali būti pritaikytas trumpuoju laikotarpiu. • Jei remsimės tik ilguoju laikotarpiu, tai modelis - tinkamas aiškinti regionų ekonominį augimą.

38. IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA

39. IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA • Pagrindinis skirtumas nuo eksportu pagrįstos teorijos – regionų augimą skatina investicijos į regionų gamybinius pajėgumus. • Šios teorijos akstyvoji versija yra vadinama išorinių veiksnių teorija todėl, kad tokie veiksniai, kaip taupymo lygis, technologinis progresas ir gyventojų prieaugio tempas, yra nulemti išorėje.

40. IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA Tarpregioninė konvergencija yra labiau tikėtina vėlesnėse šalies vystymosi stadijose: • neišsivysčiusiose šalyse darbo jėgos migracija yra kintanti. Taip yra dėl skirtingų migracijos kaštų ir diskriminacinio požiūrio į atvykstančius darbuotojus, juos lyginant su vietiniais; • tolygų kapitalo pasiskirstymą regionuose apsunkina turimi ištekliai, šakos masto ekonomija, neišsivysčiusi rinka; • centrinės valdžios politika gali būti nukreipta į regionus, kurie yra politiškai mobilizuoti arba kuriuose ekonominis augimas sukuria papildomą investicijų poreikį.

41. KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA

42. KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA • Teorija teigia, neišsivystę regionai gali turėti naudos iš išsivysčiusių regionų. Šį efektą sukelia inovacijų atėjimas į regioną ir auganti eksporto rinka mažiau išsivysčiusių regionų produkcijai. • Tačiau reikėtų paminėti ir priešingą efektą – darbo jėga ir kapitalas išteka iš silpnesnių regionų. • Laisvoji prekyba tik dar labiau suaktyvina šiuos reiškinius ir toliau skatina išsivysčiusių regionų augimą bei vargingesnių dar spartesnį silpnėjimą.

43. KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA • Regionams, kurie anksčiau pradėjo industrializuotis, pirmiau pasiekia pranašumų tarptautinėje prekyboje. • Atlyginimas visuose regionuose gali būti vienodas, tačiau efektyvus darbo užmokestis (faktinio darbo užmokesčio ir darbo produktyvumo santykis) yra mažesnis industriniuose regionuose būtent dėl masto ekonomijos. • Mažesni regionai su mažesniu efektyviu darbo užmokesčiu gali pagaminti daugiau produkcijos, ir tai turi įtakos darbo užmokesčio mažėjimu. Augimas skatina pats save, t.y. Kaupiamasis augimas

44. POLIŲ MODELIS

45. POLIŲ MODELIS • F. Peroux išskiria sąvoką – augimo polis. Tai - glaudus ryšys tarp įmonių ir pramonės šakų. • Egzistuoja vadinamosios „stumiančiosios įmonės“, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su kitomis. Jos skatina augimą, tarpšakinį bendradarbiavimą, nuolat palaiko ryšį su kitomis panašiomis įmonėmis.

46. POLIŲ MODELIS • Išsivystę regionai sukuria teigiamą „lašėjimo žemyn“ efektą neišsivysčiusiems regionams. Išsivystę regionai perka neišsivysčiusių regionų produkciją bei samdo pastarųjų darbo jėgą.

47. POLIŲ MODELIS • Augimas gali sukurti ir nepalankų „poliarizacijos“ efektą dėl konkurencijos ir prekybos barjerų, kuriuos sukuria išsivystę regionai. • Modelis teigia, kad „lašėjimo žemyn“ efektas viršys „poliarizacijos“ efektą, kadangi išaugs spaudimas patvirtinti ekonominę politiką, o ši kovotų su tuo spaudimu.

48. POLIŲ MODELIS • J. Friedman išplėtojo centro – periferijos modelį. Jis teigė, kad augimas gali būti skatinamas iš išorės. • Pabrėžiamas ir tarpregioninės migracijos poveikis pajamų konvergencijai tarp regionų.

49. POLIŲ MODELIS • Regionai gali augti iki tokio masto, kol gamybos veiksniai pradeda riboti regiono sugebėjimą reaguoti į išaugusią eksporto paklausą. • Didelės urbanizuotos teritorijos turi pirminį pranašumą konkurencinėje kovoje dėl augimo, dėl mažėjančių kaštų.

50. POLIŲ MODELIS • Už centro ribų esantys regionai gali būti suskirstyti pagal jų ekonominės autonomijos laipsnį. • Vadinamasis „išteklių pasienis“ – neišsivystę regionai. Jų patrauklumą lemia didelė nepanaudotų išteklių gausa. • „Probleminės teritorijos“ – kaimiškos teritorijos, kurios turi problemų su nuolatiniu skurdu, yra priklausomos nuo centrinių regionų.