„ Paauglystė – tapatybės paieškos amžius: pavojai ir pagalbos galimybės” .

1. „Paauglystė – tapatybės paieškos amžius: pavojai ir pagalbos galimybės”. Raimunda Žiulytė, Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė

2. Tapatumo paieškos: galimybės ir sunkumai. • Svarbiausias naujas paauglio psichologijos bruožas yra aukštesnio lygio savimonės formavimasis. Visų pirma tai savęs suvokimas, savo vertybių ir trūkumų supratimas. Savimonė peržengia asmenybės ribas. Paauglys pajunta, kad jis bendražmogiškų santykių dalyvis. Jis pažįsta save nuolat lygindamas su kitais, orientuodamasis į socialinius etalonus. Naujas savęs ir aplinkinių matymas ir yra tai, kas vaiką daro paaugliu. (O. Kulikovskich, 1998) • Vienas svarbiausių išgyvenimų paauglystėje susijęs su “AŠ” gimimu. “AŠ” gimimo procesas paaugliui labai nepaprastas dalykas. • Psichologas R. J. Alapack paauglystės laikotarpį apibūdina kaip būties revoliuciją, kurios metu prabunda asmeninis ,,aš“. Būtent šiame amžiuje bręstantis žmogus atranda savo unikalų vidinį pasaulį, kuris skiriasi nuo jo tėvų, brolių, seserų, draugų ar mokytojų pasaulio. Įvyksta reikšmingas poslinkis žmogaus gyvenime: iš vaikiškos priklausomybės nuo tėvų ir autoritetų į nepriklausomą savąjį ,,aš“. • Paaugliui reikia įgyti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė jo išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos bei visuomenės vertinimas. Besiformuojanti savimonė nuolat įvairiausiose situacijose reikalauja atsakyti į klausimą „Kas aš“. Nuolatinė kaitos situacija kelia nerimą, baimę, kaltę, gėdą, abejones ir kitus skaudžiai išgyvenamus jausmus.

3. Gėda ir baimė - du pagrindiniai ir labai stiprūs jausmai, kuriuos išgyvena vaikas šiame amžiuje. Jau išvarytas iš vaikystės pasaulio, bet dar nepriimtas į suaugusiųjų, paauglys jaučia, kad jam nėra vietos šioje žemėje. Tokia savijauta jį lydės tol, kol jis ras atsakymą į klausimą: „Kas AŠ?”. • Ilgame ir sunkiame “AŠ gimimo” procese į paauglio psichologinį pasaulį grįžta kūdikio trapumas, ypatingas jautrumas tam, ką apie jį galvoja aplinkiniai, ką apie jį kalba, kaip jį priima jam svarbūs žmonės. Paauglys, dažniausia, jaučiasi nesaugus, emociškai itin pažeidžiamas. Jo vidinis pasaulis keičiasi taip greitai ir tiek daug, kad suaugusiųjų pasaulis su savo vertybėmis ir reikalavimais laikinai nutolsta. Kontaktas su tuo pasauliu tampa labai sudėtingas, o kartais visai nutrūksta. • Paauglys dažnai jaučiasi niekam, išskyrus tokių pačių paauglių kompaniją, nereikalingu. Paauglių grupė tampa vienintele vieta lygiaverčiam bendravimui, emocinės paramos ir palaikymo gavimui, todėl dažnai tampa ir viena besąlygiškai pripažįstama, su visomis keistomis taisyklėmis ir kitais atributais, vertybe. • Nepaisant demonstratyvaus paauglio atsiribojimo nuo suaugusiųjų pasaulio, jam ypatingai reikalinga tų suaugusiųjų pagalba ir dėmesys. Todėl meilė paaugliui, tokiam netobulam ir atšiauriam, šiuo momentu, yra pagrindinė tėvų užduotis, o supratimas ir priėmimas visų reikšmingų žmonių (ir mokytojų) užduotis. • Tėvams ir mokytojams svarbu suprasti, kad už įžūlios pozos slepiasi nesaugi ir pažeidžiama paauglio savimonė.

4. Paauglių suicidiniai ketinimai ir savižudybės • Kaip rodo statistiniai duomenys - savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Daugelyje šalių, pateikiančių statistinius mirtingumo rodiklius, visose amžiaus grupėse savižudybė yra pirmajame mirties priežasčių dešimtuke. Daugelyje išsivysčiusių šalių daugiau žmonių nusižudo, negu žūsta avarijose. Savižudybė, kaip mirties priežastis, tarp 15-30-mečių mirtingumo priežasčių statistikoje dažniausiai būna antroje arba trečioje vietoje. • Pagal pastarųjų metų statistinius savižudybių rodiklius, Lietuva pirmauja ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. 1990 metais savižudybių rodiklis 100 tūkstančių gyventojų buvo 26,9, 1995 jau 46,8. Iki 1999 m. savižudybių skaičius mažėjo ir pasiekė 41,8 šimtui tūkstančių gyventojų, tačiau pagal savižudybių rodiklius Lietuva vis dar užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. • Jaunų žmonių savižudybių rodikliai taip pat didėja. Vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių. • Suicidiniai polinkiai būdingi gana dideliam Lietuvos moksleivių skaičiui. Beveik 40% vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandę nusižudyti.

5. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ypatingai dažna suicidinė rizika tarp vienuolikmečių berniukų ir penkiolikmečių mergaičių. • Nors priimta manyti, kad tarp jaunesnių, nei penkiolikos metų vaikų, savižudybės nėra labai dažnas reiškinys, tačiau Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad jau penktoje klasėje suicidinės rizikos požiūriu vaikai yra labai pažeidžiami. • Kauno universitetinių klinikų vaikų reanimacijos skyriaus duomenimis tarp jauniausių 1996-97 metais po savižudybės bandymų gydytų vaikų buvo aštuonerių metų mergaitė ir berniukas. • Lietuvos savižudybių suvestinėse taip pat pateikiami nerimą keliantys duomenys apie jaunėjantį savižudžių amžių. Jauniausias savižudis buvo vos septynerių metų. („Moksleivių savižudybės:rizikos veiksniai ir pagalbos principai“ dr. Nida Žemaitienė(KMU), Lina Jaruševičienė)

6. Tarp priežasčių paskatinusių pasirinkti savižudybę, kaip problemų sprendimo formą paaugliai mini: • slegiančius jausmus, nesėkmes ir sunkumus mokykloje, šeimoje bei santykiuose su bendraamžiais, • materialiniai sunkumai, smurtas ir „kitos“ priežastys. • Bendravimo sunkumai šeimoje: • vaikų ir tėvų tarpusavio nesutarimai; • tėvų tarpusavio nesutarimai; • tėvų meilės ir dėmesio stoka. Bendravimo su bendraamžiais sunkumai: • meilės nesėkmės; • nesutarimai, konfliktai su draugais. 2. Sunkumai mokykloje: • mokymosi nesėkmės; • smurtas ir patyčios; 3.Slegiantys jausmai: • neviltis, nusivylimas pasauliu, gyvenimu; • meilės stoka, vienišumas, nereikalingumo jausmas; • liūdesys, nelaimingumo jausmas; • bloga nuotaika, depresija; • kaltė, gėda.

7. 4. Materialiniai sunkumai. 5. Kitos priežastys: • Smalsumas, noras TAI sužinoti („norėjau sužinoti, kas yra anapus“, „norėjau pamatyti Dievą“, „norėjau sužinoti, koks tai jausmas“, „norėjau sužinoti, kaiptai įvyktų“. Tokius paaiškinimus dažniausiai pateikdavo penktų ir septintų klasių moksleiviai. • Nepasitenkinimas savimi, savo išvaizda ( „esu bloga (-as)“, „niekam tikęs“, „esu labai stora“, „stora ir negraži“, „nepatenkinta savo kūnu“, „svoris“ ir pan.) Nepasitenkinimą išvaizda ir svoriu, kaip skaudžių išgyvenimų priežastį, minėjo tik mergaitės. • Narkotikų, alkoholio vartojimas: „narkotikai“, „buvau išgėręs alkoholio“ ,„aptemo protas, nes buvau girtas“. (iš straipsnio „Moksleivių įvardijamos savižudiškų polinkių priežastys“ dr. Nida Žemaitienė (KMU) ir dr Apolinaras Zaborskis (KMU) ,straipsnis pagrįstas 2002 metų PSO koordinuojamos moksleivių sveikatos ir gyvensenos studijos (HealthBehaviourinSchool-AgedChildren – HBSC) duomenimis. Tirtą kontingentą sudarė 5645 moksleiviai: 2887 (51,1 proc.) berniukai ir 2758 (48,9 proc.) mergaitės).

8. 2006 M. ATLIKTO ECADTYRIMO DUOMENIMIS (2 300 DEŠIMTOKŲ): Savijauta: 17.2% – teigė, kad dažnai jaučia padidėjusį nervingumą (391); 17% – dažnai jaučia įtampą; 12% – dažnai jaučiasi vieniši (276); 3% – dažnai jaučia beviltiškumą (69). Savigarba: 19,6% – dažnai atstumti draugų (450); 25,8% – savimi nepatenkinti (593); 55%– nesijaučia gerais žmonėmis (1265); 26% – jaučiasi visiškai nereikalingi (595); 61%– mano, kad neturi kuo didžiuotis (1403); 5%– jaučiasi visiškais nevykėliais (115).

9. Nors daugeliui iš mūsų niekada neteks tokio reiškinio patirti savo namuose ar mokyklose, labai svarbu, kad kiekvienas žmogus žinotų pagrindinę informaciją apie savižudybę bei kaip elgtis kritinėse situacijose. Tokio žinojimo pasekmė gali būti išgelbėta gyvybė. • Kiekvienas turėtume įsisąmoninti savo, kaip potencialaus gelbėtojo rolę, bei mokytis, kaip suteikti pagalbą suicidiškam asmeniui. • Savižudybės reiškinį tyrinėjantys autoriai vieningai kalba apie prevencijos svarbą, siekiant sumažinti savižudybei pasiryžtančių jaunuolių skaičių. • Skiriami trys prevencijos lygiai: pirminė arba tiesiog prevencija, antrinė – kitaip intervencija, bei tretinė arba postvencija. Efektyvi savižudybių prevencija privalo apimti ir postvencinę veiklą. Kiekvienu atveju postvencinėveikla turėtų būti lanksti ir tenkinti specifinius kiekvienos mokyklos bendruomenės poreikius.

10. SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS GALIMYBĖS Prevencija yra orientuota daugiausia į sveikus, nepasižyminčius suicidine rizika ar turinčius tik žemą šios rizikos laipsnį žmones. Ji skirta jų psichinės sveikatos stiprinimui. • Pats efektyviausias prevencijos būdas – mokymas atpažinti savižudybės riziką, konstruktyvių problemų sprendimo būdų ieškojimas, į gyvybės išsaugojimą nukreiptų nuostatų formavimas, geranoriškų ir pagarbių santykių tarp mokinių ir mokytojų kūrimas. • Kalbėdamiesi sumokiniais apie savižudybę, mokytojai turėtų drauge su auklėtiniais aptarti, kaip dar žmogus gali pasielgti, kai jam labai sunku, kaip galima įveikti gyvenime kylančius sunkumus, kodėl savižudybė nėra konstruktyvi išeitis. • Tiek mokytojai, tiek mokiniai turėtų žinoti, kokie ženklai rodo gresiančią savižudybę, ką reikia daryti juos pastebėjus, kur galima gauti reikiamą pagalbą. • Taip pat reikėtų žinoti visuomenėje vyraujančius mitus apie savižudybę, kurie dažnai trukdo pastebėti gresiantį jos pavojų.

11. Intervencija – tai pagalba suicidinę krizę ar gilią problemą išgyvenančiam žmogui, t.y. pasižyminčiam vidutine ir aukšta suicidine rizika. • Nepaisant to, kad šiame etape pirmenybė tenka psichinės sveikatos įstaigų specialistams (medikams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.), savižudybė nėra vien medicininė problema. • Krizę išgyvenančiam asmeniui daug pagalbos gali suteikti ir artimi žmonės. Tėvai, mokytojai bei mokiniai turėtų žinoti, ką galima daryti ir ko ne, kai žmogus ne tik kalba, bet ketina ir mėgina nusižudyti. • Žinojimas ir sugebėjimas laiku kreiptis profesionalios pagalbos gali išgelbėti gyvybę suicidinę krizę išgyvenančiam asmeniui. Tai vienas svarbiausių žingsnių intervencijoje, kurį gali padėti žengti artimi žmonės.

12. Postvencijos tikslas – pagalba artimo žmogaus savižudybę išgyvenusiems žmonėms. • Kiekviena savižudybė paliečia daugelį žmonių. Tai ypatingai skaudi netektis, sukelianti aštrų skausmą, ilgam sutrikdanti dvasinę pusiausvyrą. • Kiekviena tokia trauma mokykloje gali sukelti chaosą ir stresą: žmonės pasimeta, ima kaltinti vieni kitus, nusižudžiusįjį ir pan. Tai neigiamai veikia mokinių – mokytojų – administracijos santykius, dar labiau apsunkina išgyvenimus. • Todėl labai svarbu iš anksto žinoti elgesio tokiose situacijose modelį, pasidalinti atsakomybe, įgyti reikiamų žinių. Traumą išgyvenantys žmonės būtinai turi gauti tinkamą pagalbą. • Čia itin daug gali nuveikti mokykla, sukurdama efektyvią reagavimo į krizinę situaciją sistemą. • Postvencine pagalba siekiama padėti žmonėms išgyventi traumuojančias įvykio pasekmes: reakcijas į savižudybę ir mirtį, pykčio, liūdesio bei kaltės jausmus. Pagalba teikiama visiems su įvykusia savižudybe susijusiems žmonėms: vaikams, tėvams, mokytojams, draugams ir t.t. • Įvykusi savižudybė labai padidina kitų savižudybių ar suicidiškų veiksmų tikimybę, todėl būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, kad tai nepasikartotų. • Postvencinė pagalba kelia ir prevencinius tikslus.

13. Postvencinės veiklos principai: • Savižudybė negali būti dramatizuojama, šlovinama ir romantizuojama. • Nieko nedarymas gali būti taip pat pavojingas kaip ir pernelyg didelis aktyvumas. • Pirmiausia suteikiama parama mokyklos administracijai bei mokytojams, po to - mokiniams.

14. KRIZIŲ VALDYMAS MOKYKLOJE Komandos nariai ir jų funkcijos Krizės valdymo planas • už postvencinės veiklos koordinavimą; • už informacijos pateikimą ir ryšius su žiniasklaida; • už mokyklos darbo organizavimą krizės metu ; • psichologinių apklausų (debriefing) vykdytojas ir padėjėjas. („Moksleivių savižudybės:rizikos veiksniai ir pagalbos principai“ dr.Nida Žemaitienė(KMU), Lina Jaruševičienė) • Svarbu, kad krizės valdymo planas būtų parengtas tuo laikotarpiu, kada nėra krizei būdingos sumaišties, aštrių emocijų, Kai galima priimti aiškius sprendimus. • Rengiant krizės valdymo (savižudybių postvencijos) mokykloje planą, gali būti naudinga įvairių konsultantų parama. Tai galėtų būti psichinės sveikatos specialistai, įvairios visuomeninės organizacijos, turinčios patirties sprendžiant savižudybių problemas, specializuotos savižudybių postvencijos grupės.

15. Ugdymoįstaigosvadovas Krizių valdymoveikloskoordinatorius • Skiria krizės valdymo veiklos koordinatorių. • Skiria atsakingą grupę krizė valdymo plano parengimą. planas turėtų būti patvirtintas iki mokslo metų pradžios, iškilus būtinybei kasmet koreguojamas ir atnaujinamas. • Supažindina mokyklos bendruomenę su parengtu krizės valdymo mokykloje planu. Įvykus savižudybės atvejui mokykloje: • Sukviečia bendrą mokyklos darbuotojų susirinkimą, kurio metu pristato krizės valdymo koordinatorių ir supažindina su jo įgaliojimais. • Nedelsiant informuoja mokyklos steigėją apie įvykį. • Krizės metu koreguoja mokyklos darbą. • Atsakingas už krizės valdymo veiklos plano parengimą. • Užmezga kontaktus su įvairiomis organizacijomis ir bendruomeninėmis struktūromis, galinčiomis padėti mokyklai krizės atveju. • Inicijuoja savižudybių prevencijos veiklą mokykloje. Įvykus savižudybės atvejui mokykloje: • Pateikia mokyklos darbuotojams informaciją apie įvykį. • Pateikia informaciją mokytojams, kaip informuoti moksleivius apie įvykį. • Užtikrina, kad mokiniai apie įvykį būtų informuojami klasėse vienu metu. • Teikia pasiūlymus mokyklos direktoriui dėl mokyklos darbo organizavimo. • Kreipiasi pagalbos į galimus konsultantus. • Koordinuoja krizės įveikimo procesą mokykloje (kaupia informaciją apie labiausiai įvykio paveiktus asmenis, organizuoja pagalbos teikimą ir pan.)

16. INFORMAVIMAS APIE PAGALBOS GALIMYBES IR BENDRADARBIAVIMAS SU PAGALBOS INSTITUCIJOMIS Kiekvienoje mokykloje – nuolat veikiantis informacinis stendas su anoniminės pagalbos telefonų numeriais: Vaikų linijos 8 800 11111 8-607-75251, Jaunimolinijos8 800 28888 Viltieslinijos8 800 60700 Psichologų konsultacijų registracijos telefonų numeriais: Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos – 8 37 423284 VŠĮ Šeimos santykių instituto – 8 37 750935 Artimiausio psichikos sveikatos centro Kiekvienų mokslo metų pradžioje – atnaujinama ir skleidžiama informacija mokytojams, mokinių tėvams ir mokiniams apie savižudybių prevenciją, suicidinės krizės signalus ir pagalbos galimybes.