Download
1 / 17
180 likes | 433 Vues
TECHNOLOGIJŲ MOKYMO SISTEMOS. Doc. d r. Birut ė Žygaitienė Vilnius, VPU 20 10 m. T echnologijų mokymo sistema yra mokymo turinio skaidymas į atskiras dalis arba etapus, grupavimas ir nuoseklus mokymas.
E N D
TECHNOLOGIJŲ MOKYMO SISTEMOS Doc. dr. Birutė Žygaitienė Vilnius, VPU 2010 m.
Technologijų mokymo sistema yra mokymo turinio skaidymas į atskiras dalis arba etapus, grupavimas ir nuoseklus mokymas. • Sistemos pagrindą sudaro teorijos žinių pateikimas, pirmųjų darbo įgūdžių sudarymas ir jų praktinis taikymas. • Pedagogikos žodyne nurodoma, kad darbų mokymo sistema yra įvairūs žinių, mokėjimų bei įgūdžių formavimo apie gamybos techniką ir technologiją būdai.
Istoriškai darbų mokymo sistemos išsidėstė tokia tvarka: • daiktinė, • operacinė, • CDI(centrinis darbo institutas), • operacinė-daiktinė, • operacinė-kompleksinė.
Daiktinės sistemos • Mokinys mokomas gaminti daiktus nuo pradžios iki galo. • Bendrojo lavinimo mokyklose tipiškiausia daiktinės sistemos išraiška buvo vadinamasis sloidas. • Jis buvo taikomas liaudies mokyklose. Švedijoje, netoli Geteborgo, buvo atidaryta mokytojų seminarija, kurioje sloido metodu buvo rengiami darbų mokytojai amatų mokykloms. • Daiktinės sistemos privalumas - esant nepakankamam įrankių kiekiui vaikai mokomi individualiai. Mokinys pagal darbų programą gamina jam skirtą daiktą atskiromis darbo operacijomis, naudodamas reikiamus įrankius. • Šios sistemos trūkumas - mokiniai neišmoksta atskirų medžiagos apdirbimo operacijų, neįgyja arba neįtvirtina darbo įgūdžių. Gaminant kitą daiktą, tų pačių darbo veiksmų ir operacijų mokomasi iš naujo. Pailgėja mokymo laikas.
Operacinė sistema • Susikūrė XIX a. pab. Maskvoje. • Esmė - daikto gaminimo technologija skaidoma į atskiras operacijas. Šios operacijos ir yra mokymo objektas. • Šios sistemos pagrindu buvo sudaromos mokymo programos. Jose surašomos reikalingos operacijos ir nustatomas jų mokymo laikas. • Sistemos privalumas — tvirti darbo įgūdžiai. • Sistemos trūkumas - mokiniams ilgą laiką reikėdavo kartoti tuos pačius darbo judesius, nebuvo skatinamas savarankiškas kūrybinis darbas.
CDI (centrinis darbo institutas) • — tai motorinė treniravimo sistema, pradėta taikyti antrajame 20 amžiaus dešimtmetyje. • Buvo mokoma atskirų veiksmų, judesių, buvo kuriama daugybė treniravimosi įrenginių (treniruoklių) kiekvienam judesiui išmokyti, teikiami žodiniai ir rašytiniai instruktažai. • Būsimieji darbininkai buvo mokomi grupėmis, vienam mokytojui tekdavo po 200— 300 mokinių. • Šios sistemos tikslas — per trumpą laiką parengti daug įvairių specialybių darbininkų. • Sistemos trūkumas — sumažėjęs domėjimasis mokymusi, nes monotoniškas judesių kartojimas mokiniams ilgainiui įgrisdavo. • Šioji mokymo sistema gyvavo apie dešimt metų, kol užpildė elementarios kvalifikacijos darbininkų stygių.
Operacinė-daiktinė sistema • Ši sistema kūrėsi įvairiose profesinėse technikos mokyklose. • Moksleiviai iš pradžių buvo mokomi taikant operacinę mokymo sistemą. Išmokus atskirų operacijų, buvo gaminami daiktai, kuriems labiausiai tikdavo tos operacijos. • Jos privalumas - mokiniai įgydavo kai kurių darbo įgūdžių ir pagamindavo konkrečių daiktų. • Trūkumas - mokymas trunka ilgai ir yra šiek tiek monotoniškas.
Operacinė-kompleksinė sistema • Ši sistema jungia daiktinės ir operacinės sistemų teigiamas savybes. • Iš pradžių mokiniai buvo mokomi atskirų operacijų, vėliau jas taikydami atlikdavo kompleksinius darbus. Išmokę operacijų, jie iš pradžių gamindavo daiktų dalis, vėliau surinkdavo jas į mazgus ir galiausiai pagamindavo visą gaminį. • Programa buvo sudaroma taip, kad darbo operacijos būtų vis sunkesnės, reikalaujančios daugiau žinių, mokėjimų ir įgūdžių, o daiktai gaminami vis sudėtingesni. • Mokiniai atlikdavo darbus nuosekliai: susipažindavo su būsimais darbais, nagrinėdavo jų technologijas ir būsimą darbą skaidydavo atskiromis operacijomis; gamindavo dirbinius, reikalaujančius išmokti 1—2 naujas operacijas; atlikdavo kompleksinius darbus, apimančius vis naujas darbo operacijas, didinant jų sunkumą ir sudėtingumą.
Pakopinė mokymo sistema • Taikoma rengiant darbininkus gamybos sąlygomis, gamybinio mokymo kursuose arba profesinėse mokyklose. • Pirmojoje pakopoje buvo rengiami žemiausios kvalifikacijos darbininkai. Mokymosi trukmė — iki šešių mėnesių. • Antrosios pakopos mokslas trukdavo vienerius dvejus metus. Joje keldavo savo kvalifikaciją pirmosios pakopos darbininkai. Be pagrindinės profesijos ar specialybės, darbininkai buvo supažindinami su kitomis, jai artimomis profesijomis, įgyjama antra specialybė.
Trečiojoje pakopoje toliau tobulinosi darbininkai, baigę antrąją pakopą. Jie gilino savo žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Ji taip pat apėmė tolesnį baigusių profesines mokyklas darbininkų mokymą. Šioje pakopoje darbininkai galėjo įgyti trečią specialybę ir tapti plataus profilio aukštos kvalifikacijos darbininkais. • Pagal probleminę darbų mokymo sistemą mokymo programų turinys skaidomas į atskiras, tačiau turinčias tarpusavio ryšį problemas, kurios savo ruožtu dar yra skaidomos į atskiras situacijas. Išmokus atskirų situacijų, toliau mokomasi sudėtingesnių technologijos procesų.
Mokyklinis rankų darbų bendrasis lavinimas jį priėmusiose pasaulio šalių mokyklose oficialiai buvo skirstomas į tris sistemas: • amerikoniškąją, • prancūziškąją, • švediškąją.
Amerikiečių rankų darbų bendrojo lavinimo sistema, buvo orientuota į praktinių veiksmų mokymą, jo būdų įvairovę. Amerikiečiai iš savosios pramonės įvairiausių sričių išskyrė pagrindinius rankinius ir mechaninius gamybos ir darbo procesus, darbo operacijas, atskirus veiksmus, jų taikymo būdus. Amerikos mokyklose rankų darbų mokė mokytojai, turintys pedagoginį ir dalykinį išsilavinimą. Mokoma buvo klasėse ir taikoma pamokinė mokymo forma. Rankų darbų dalykas glaudžiai rišamas su piešimu.
Prancūzų rankų darbų mokymas turėjo glaudų ryšį su piešimu ir geometrija. • Prancūzai savo vaikus , kaip ir amerikiečiai, pradėjo mokyti nuo ankstyvos vaikystės, netgi vaikų darželiuose. • Nuo 1882 metų kovo 28 dienos atskiru įstatymu rankų darbų mokymo dalykas pripažintas privalomu visose Prancūzijos mokyklose. • Švedijoje įsigalėjo rankų darbų mokymo sistema, reikalaujanti, kad rankų darbus mokytų tik šiam dalykui paruošti mokytojai, iš kurių buvo reikalaujama, kad mokiniai kruopščiai atliktų darbą ir pagamintų dirbinį. • Švedijoje įsigalėjusi rankų darbų sistema vadinosi “sloidu”. Sloidas išimtinai buvo orientuotas į medžio darbų mokymą.
Rankų darbų mokymo istorijoje daniškoji mokymo sistema buvo išskirtinė. Ji turėjo perdėtai didelį utilitarinį charakterį, nukreiptą į visokių ūkyje panaudotų ir netinkamų atliekų perdirbimą, naujų dirbinių kūrimą, gaminimą ir pritaikymą naudojimui. Mokiniai mokėsi praktinių darbų, gamindami įvairius dirbinėlius. • Anglijailgai neišsirinko ir nesukūrė savos praktinio ugdymo sistemos. Kai vėliau, palaipsniui ji atsirado, tai buvo pavadinta “manual training”, o kai kur “hand and eye training” . Neturėdami savosios mokyklos, anglai pasirinko švediškąją mokymo sistemą.1894 metais oficialiai pripažįstamas kaip lygiavertis su kitais mokymo dalykais.
Palyginus su kitomis šalimis, Vokietijoje bendrojo lavinimo dalykas plito lėčiausiai. Joje daugiau dėmesio skiriama profesinėms mokykloms. Ir šiuo metu profesinės mokyklos Vokietijoje sudaro 70 procentų , o bendrojo lavinimo mokyklos 30 procentų visų mokyklų. • Tuo pat laikotarpiu Rusijos imperijoje veikė miniatiūrinės amatų mokyklos. Jose rankų darbai organizuojami mokant gaminti praktinius ir naudingus dirbinėlius. Specialiai šiam mokymui pedagogai nebuvo paruošti.
Sistemų įvairovę sąlygojo valstybių ekonominis išsivystymo lygis, visuomeninė santvarka, požiūris į visuomenės sluoksnių švietimo poreikį ir kultūros lygis. • Plintant praktinio ugdymo idėjoms, tobulėjant jo sistemoms, didėjo ir susidomėjimas šio dalyko mokymo pedagogika.
