X III paskaita: Kita Europa -1 : Pietryčių Europa – Bizantija ir kas po jos?

1. XIII paskaita:Kita Europa-1:PietryčiųEuropa – Bizantija ir kas po jos? Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Paskaitos raktažodžiai: • Senoji/Naujoji Europa • Rytų Europa, Balkanai/Pietryčių Europa • “Socialinė ekologija”, socialinis “patas”, feodalinė sintezė • Didžioji Jugoslavija • balkanizacija

3. Oscaro Haleckio (1891-1973)Rytų Europos samprata: • Rytų Europa – tai regionas, atskiriantis Šv. Romos imperiją, arba germanų ir romanų tautas, nuo eurazistinės Rusijos, t.y. tų rytų slavų, kurie tam tikrais laikotarpiais atsidurdavo už Europos bendrijos ribų. Rytų Europos dalys: • Pietryčių (Bizantija, slavų valstybės Balkanuose), • Dunojaus (Vengrija, Transilvanija, Valachija, Moldova), • Šiaurryčių (Lenkija, Kijevo Rusia, LDK)

4. Balkanų geografinės ribos: • Trys jūros: Adrijos iš vakarų, Viduržemio iš pietų, Egėjo ir Juodoji iš rytų. • Šiaurinė geografinė riba – Dunojus.

5. Gamtinės Pietryčių Europos ypatybės • Jūros kaip ribos, bet ir kaip priėjimai (jungtys): raižyti krantai, salos patogios laivybai. • Vengrijos lygumos ir stepės, pereinančios iš Ukrainos į Rumuniją buvo keliai, per kuriuos čia pateko įvairios etninės grupės. • Kalnai(Karpatai, Dinarų Alpės) dalino etnines bendruomenes, tapo natūraliomis gamtinės kliūtimis, prisidėjo prie kultūrų įvairovės ir uždarumo. Vertikalus zoniškumas sąlygojo ekologinių nišų ir žmonių verslų įvairovę. • Upės smulkios ir labiau trukdo susisiekimui, nei padeda. Išimtį sudaro Dunojus, tačiau jo ištakos Vokietijoje, o įteka į Juodają jūrą, kurią daugiausia kontroliuoja Rusija ir Turkija. Todėl Dunojus labiau tarnavo galingų valstybių esančių už regiono ribų interesams.

6. Etninė Pietryčių Europos situacija

7. PIETRYČIŲ EUROPOS ISTORIJOS PERIODIZACIJA

8. Karai Bizantijos istorijoje (pagal P. Andersoną) • Karai (o tiksliau atsikariavimai) buvo esminis Bizantijos istorijos leitmotyvas nuo Justiniano iki Paleologų laikų. • Užkariavimai nevedė prie jokių socialinių ar ekonominių pokyčių, jie buvo vykdomi remiantis pretenzijomis į Imperium Romanumpalikimą. • Karų eiga panaši į potvynius ir atoslūgius: po tam tikrų laimėjimų visada sekdavo skaudesni nuostoliai. • Šie teritoriniai potvyniai ir atoslūgiai labai kontrastavo su žymiai tolygesne Romos imperijos raida: augimas, stabilizacija, smukimas.

9. Bizantijos karų eiga (potvyniai ir atoslūgiai) • Justinianas VI a. atgavo Italiją, Š. Afriką, P. Ispaniją. • Po to sekė langobardų ir arabų invazijos, netrukus prarasti Balkanai, Sirija ir Egiptas. • Makedonų dinastijos įspūdingi laimėjimai X a. pabaigoje – XI a. pradžioje, • Po to XI a. II pusėje sekė pralaimėjimai seldžiukams Anatolijoje. • XII a. Komnenai vedė savo pajėgas į Palestiną, Dalmatiją, Apuliją, • Po to turkai vėl prasiskverbė iki Egėjo jūros, tuo tarpu kryžiuočiai užėmė patį Konstantinopolį.

10. Bizantijos “socialinė ekologija” (pagal P. Andersoną) • Rytiniame Viduržemyje, skirtingai nei vakariniame, vergovinis gamybos būdas niekada neįgavo tokio masto (žemės ūkio latifundijų pavidalu), smulkūs valstiečių ūkiai čia niekada nebuvo taip sunykę kaip Italijoje po Punų karų. • Socialinę ekologiją čia lėmė didžioji ir vėliau sekusi helenistinė graikų kolonizacija, be to, graikų atnešta struktūra čia klojosi ant senų civilizacinių ir urbanistinių tradicijų (skirtingai nei Italijoje, Ispanijoje ar Galijoje). • Rytinėje Romos imperijos dalyje susiklosčiusi socialinė struktūra anaiptol neišsisėmė nutrūkus užkariavimams. • Bizantijos gyvybingumą lėmė ne geografija, bet būtent socialinė struktūra, kuri leido išstumti arba asimiliuoti išorės priešus.

11. Bizantijos socialinės raidos “patas” (pagal P. Andersoną) • Tarp postbarbariškos ir vėlyvosios imperinės santvarkų susiklostė “pato” situacija: • Net ir praradusi pusiasalį VI–VII a. Bizantijos imperija buvo dar pernelygstipri ir gyvybinga, kad būtų galima ją sunaikinti iš išorės. • Kita vertus, slavai ir tiurkai kolonizavę Balkanus buvo pernelyg gausūs, kad juos būtų galima asimiliuoti. Be to, slavų bendruomenės buvo pernelyg primityvios, kad pajėgtų sukurti tokius politinius darinius, kokius sukūrė germanai Vakaruose. • Susidūrimas per Didįjį tautų kraustymąsi neišvirto į kataklizmą iš kurio būtų gimusi sintezė. Tai tapo ilgalaikiu vienas kito alinimu, kuris vedė į aklikelį ir ruošė dirvą sėkmingiems osmanų užkariavimams.

12. “Bizantijos socialinis patas-2”: gyvybingumo priežastys ir pasekmės(pagal P. Andersoną) • Bizantija nusikratė pakankamai Antikos naštos, kad išgyventų, tačiau nepakankamai, kad sėkmingai evoliucioniuotų į naują socialinę formaciją. • Ji liko įstrigusi tarp vergovinio ir feodalinio gamybos būdo.

13. Bizantija įstrigusi tarp vergovinio ir feodalinio gamybos būdo. • Į vergovę Bizantijos visuomenė grįžti negalėjo, nes: • tam reikėjo didelės ekspansinės programos reguliariai teikiančios pakankamai vergų; • vergija išliko vyraujanti valstybės gamybiniame sektoriuje, bet ji niekada nedominavo žemės ūkyje; • vergai tarnavo turtingųjų namuose ir buvo naudojami dideliuose dvaruose iki XII a.; • vergų šaltiniai buvo sėkmingi karai, taip pat Krymo vergų turgus. • Stipri imperinė biurokratija ir išlikusi vergų ekonomikablokavo feodalinio eksploatacijos būdo klostymąsi ir senjorinį separatizmą. • Kiekvienas gyventojų susivienijimas Bizantijoje buvo pavaldus imperatoriaus valdžiai, mokesčių rinkėjams, teisėjams ar armijai.

14. Esminės technologinės Bizantijos naujovės • Nei pakinktai, tvirtinami ant pečių, nei sunkus plūgas nebuvo naudojamas. • Atsirado tik kelios specializuotos javų veislės (Herakleono laikais), • Išplito vandens malūnai (atsirado vėlyvoje Romos imperijoje), • Pradėtas išgauti šilkas (Justiniano laikais, vėliau šį monopolį perėmė italai). Apskritai, pasak P. Andersono, Bizantijai būdingas technologinis sąstingis.

15. Respublikinės santvarkos likučiai... Bizantijoje • Iš Romos imperijos Bizantija paveldėjo respublikos santvarkos likučius: • senatą, • valstybės tarybą, • laisvųjų piliečių organizacijas – dimus. • Šie organai IV-V a. Bizantijoje funkcionavo: • senatas rengė įstatymų projektus, svarstė užsienio ir vidaus politikos klausimus; • dimai galėjo pateikti reikalavimus imperatoriui ar aukščiausiems pareigūnams, pritarti ar kritikuoti jų veiksmus; dalyvavo naujo imperatoriaus paskelbimo ceremonijoje.

16. ... Ir jų sunaikinimas • VI-VII a. senatas ir dimai prarado savo pozicijas. • VI a. pabaigoje – VII a. dėl paaštrėjusios politinės kovos senoji aristokratija (senatoriška ir kurialinė) buvo fiziškai išnaikinta. VIII a. susiformavo nauja – tarnybinė diduomenė. • X a. imperatorius Leonas VI panaikino miestų savivaldos likučius. • Tuo laikotarpiu nauji imperatoriai pradėti skelbti ne hipodrome (formaliai skelbė tauta), o kaip Dievo išrinktieji Šv. Sofijos sobore.

17. Bizantijos imperatorius (bazileusas ir autokratas) • Imperatorius nebuvo sudievintas, nes tai prieštarautų krikščionių tikėjimui, bet, kita vertus, jis buvo išaukštintas visuomenės atžvilgiu, todėl jo padėtis buvo artima Rytų valdovams. • Imperatorius turėjo beveik neribotą valdžią: • Galėjo bausti pavaldinius, įskaitant užimančius aukščiausias pareigas, konfiskuoti jų turtą, pašalinti iš pareigų ar į jas paskirti; • Galėjo pašalinti patriarchą, rinkdavo jį iš trijų bažnyčios pasiūlytų kandidatų. • Leido įstatymus, buvo aukščiausias teisėjas, vadovavo armijai, nustatydavo užsienio politiką. • Turėjo milžiniškas žemės valdas. • Kita vertus, bizantiečiai suvokė imperatorių kaip tradicijų ir papročių saugotoją, todėl jo galimybės vykdyti reformas buvo gana ribotos.

18. Bizantijos diduomenės padėties ypatybės • Valstybė kontroliavo žemės ir valstiečių kiekį, kurie priklausė žemvaldžiui. Ji turėjo teisę konfiskuoti žemę ir reguliuoti mokesčių dydį. • Žemvaldžiai taip pat neturėjoaukščiausio teismo teisės savo valstiečių atžvilgiu. • Artimos sostui aristokratijos, padėtis nepaisant turtų, buvo nestabili ir priklausė nuo atsitiktinumo ir imperatoriaus palankumo. • Iki maždaug X a. pabaigos valdantysis elitas buvo atviras sluoksnis į kurį buvo patenkama ne tiek pagal kilmę, kiek pagal asmeninius nuopelnus imperatoriui. • Diduomenės titulai nebuvo paveldimi, o susiję su einamomis pareigomis. • Kita vertus, buvo galima ir greitai nusiristi žemyn: trėmimai, turto konfiskavimai, kalėjimas grėsė diduomenei taip pat kaip ir kitiems visuomenės nariams. • Imperatoriaus rūmuose vyravo suokalbiai ir intrigos. Bizantijos diduomenei, neturinčiai luominių privilegijų, dažnai gyvenančiai iš imperatoriaus malonės, skirtingai nei Vakarų aristokratijai, nebuvo būdingi garbės ir ištikimybės principai.

19. Bizantijos dvasininkijos padėties ypatybės (pagal V. Chačaturian) • Bent jau iki XII a. dvasininkija visiškai buvo nušalinta nuo administracinės veiklos, nes Bizantijoje dvasinė ir pasaulietinė tarnyba buvo nesuderinamos. • Ilgą laiką stačiatikių bažnyčia buvo ekonomiškai stipriai priklausoma nuo imperatoriaus ir privačių asmenų dovanojimų: • Savo pajamų Bizantijos bažnyčia, skirtingai nei Vakaruose, ilgą laiką neturėjo. • Tik X a. buvo įvesti reguliarūs įnašai bažnčiai. • Nors bažnyčia Bizantijoje ilgainiui sukaupė nemažai turtų, tačiau ji visada buvo skurdesnė ir ne tokia ekonomiškai nepriklausoma kaip katalikų. • Politiškai stačiatikių bažnyčia Bizantijoje taip pat, skirtingai nei katalikų Vakaruose, irgi netapo galinga ir visiškai savarankiška politine jėga: • tik kai kuriais laikotarpiais Konstantinopolio patriarcho politinė galia išaugdavo, • Vis dėlto patriarchas buvo subordinuotas imperatoriui (pastarasis galėjo jį nušalinti kaip netinkamą tarnautoją, o pasitaikydavo kai ir ištremdavo ar net nubausdavo mirtimi).

20. Bizantijos pirklių ir amatininkų padėties ypatybės • Pirkliai ir amatininkai Bizantijoje buvo stipriai kontroliuojami valstybės. Kontrolės pasekmės buvo dvejopos: • Privalumai: garantuoti armijos, imperatoriaus rūmų ar didikų užsakymai; • Trūkumai: valstybė apdėdavo dideliais muitais, valdininkai vykdė smulkmenišką netgi gamybos proceso priežiūrą, nebuvo apsaugos nuo valdžios savivalės. • Pirklių ir amatininkų korporacijos (kaip ir kaimo bendruomenės), buvo kolektyviai atsakingos valstybės iždui už mokesčius. • Gamyba ir prekyba buvo centralizuotai ir smulkmeniškai reglamentuojama per tas pačias korporacijas, remiantis trimis principais: • stipri administracinė centralizacija, • sostinės aprūpinimo prioritetas, • mokesčių įplaukų reguliarumas. • Miestiečiai nesusiformavo į atskirą luomą, stiprios centralizuotos valdžios sąlygomis jiems nebuvo suteikta chartijų ar privilegijų. Priešingai, X a. imperatorius Leonas VI panaikino miestų savivaldos likučius. • XII a. Bizantijoje amatai ir prekyba smuko, nes valstybė suteikė lengvatų italų pirkliams, su kuriais vietiniai nepajėgė konkuruoti (prarastas šilko monopolis, imti importuoti audiniai ir baigtiniai gaminiai iš Vakarų, o į Italiją eksportuotos žaliavos -kviečiai, aliejus).

21. Bizantijos žlugimo priežastys (pagal V. Chačaturian) • Išorinės: • bloga tarptautinė padėtis, • Įtempti santykiai su Vakarais (bažnytinės unijos bandymai buvo nesėkmingi, nes nepritarė gyventojų dauguma). • Vidinės: • Paleologų laikais vyko šalies decentralizacija, augo provincinės diduomenės įtaka, • Centrinės valdžios nepalaikė pirkliai ir amatininkai (nusivylę italų pirklių protegavimu), • Valstiečiai buvo taip pat nepatenkinti, nes didėjo tiek priklausomybė nuo vietinės diduomenės, tiek tebeslėgė mokesčiai į valstybės iždą.

22. Bizantijos sandraugos valstybėsPietryčių Europoje

23. Feodalizmo sintezės problema Pietryčių Europoje (pagal P. Andersoną) • Abi stipresniosios slavų valstybės (Bulgarija ir Serbija) siekė tapti ne karalystėmis, o imperijomis su universalistinėmis pretenzijomis pagal Bizantijos pavyzdį (o tiksliau vietoj Bizantijos), o tai buvo ne jų jėgoms (neturėjo tiek resursų) ir viskas baigdavosi persitempimu. • Be to, forsuota transformacija iš gentinių provalstybių iš karto į imperinę biurokratinę politinę struktūrą buvo taip pat pernelyg sudėtingas uždavinys. Tam nebuvo ekonominės bazės – nei miestų, nei vergų ūkio.

24. Ikimodernios Pietryčių Europos kultūros svarbiausi komponentai • Christianizacija (per Osmanų laikotarpį buvo nacionalinės tapatybės pagrindas) • Bizantizacija (Bizantija atliko panašią kultūrinę funkcija, kaip Vakaruose Roma)

25. P. Andersono tipologinė tezė Balkanų regiono atžvilgiu • Balkanai tipologiškai lygintini su Skandinavija: • Skandinavijoje nebuvo antikos (Romos imperijos paveldo), tačiau ten esą vis dėlto buvo sukurtas vakarietiško feodalizmo variantas, • tuo tarpu Balkanuose, nepaisant Romos imperijos tęsėjos – Bizantijos – egzistavimo (su centralizuota biurokratija, dideliais miestais, gyva prekyba, vergove), nepavyko transformuotis į feodalizmą.

26. Osmaniškoji epocha 1453-1804

27. Osmanų įsigalėjimo Pietryčių Europoje priežastys (pagal P. Sugar) • Nuolatinė tarpusavio kova dėl hegemonijos Balkanuose tarp Bizantijos, Bulgarijos ir Serbijos baigėsi bendru išsekimu ir degradacija XIV a. pabaigoje – Osmanų užkariavimų išvakarėse. • Balkanuose, kaip ir visoje Europoje, prasidėjo demografinis nuosmukis (maras): 1348-1450 m. gyventojų skaičius krito nuo 6 iki 4,5 mln. (o buvo ir taip retokai apgyvendinta). • Vidinių resursų pertempimas siekiant realizuoti imperines pretenzijas alino ir Balkanų šalių liaudį, todėl Osmanų invazija didelio liaudies pasipriešinimo nesulaukė (išskyrus kalnuotąją Albaniją, kur buvo išlikusi gentinė ir klaninė organizacija).

28. Kodėl Osmanų režimas iš pradžių valstiečiams buvo priimtinesnis už ankstesnius? (pagal P. Sugar) • Jie nebeturėjo privataus pono, linkusio savivaliauti; • Bent jau tarp cenzų (surašymų, vykusių kas 10 m.), tiksliai žinojo kiek ir kam jie turi mokėti mokesčių; • Nesiliaujantys karai, niokoję jų laukus su pasėliais baigėsi.

29. Osmanų imperijos socialinė struktūros piramidė (gyventojų socialinė kategorijos):

30. Osmanų imperijos pavaldinių Pietryčių Europoje klasės (pagal užsiėmimus, nuo hierachijos apačios) • Čigonai; buvo traktuojami kaip marginalai, nes neturėjo pastovaus užsiėmimo. • valstiečiai ir gyvulių augintojai, žemiausia „naudinga“ klasė • smulkūs prekiautojai (aptarnavę vietines rinkas), • amatininkai, • pirkliaididmenininkai (prekiavo imperijos mastu, arba užsiėmė importu-eksportu). • Paskutinės trys gyventojų klasės gyveno miestuose. • Gyventojai buvo susiskirstę į uždaras gildijas, kuriose galiojo griežta reglamentacija. • Pirkliai didmenininkai veikė laisvai nebuvo ko nors saistomi.

31. Osmanų imperijos žemėvaldos kategorijos • valstybinės žemės (timarai, tasarufai) • mulkai (smulkios privačios valdos) • vakufai (dvasininių institucijų žemėvalda)

32. “Tautų pavasaris”, nacionalizmas, balkanizacija 1804-

33. “Tautų pavasario” apraiškos Pietryčių Europoje

34. Jugoslavijos suirimas

35. Rekomenduojama literatūra • Anderson, P. Passages from Antiquity to feudalism. London, 1978. • Bideleux, R., Jeffries, I. A History of Eastern Europe: Crises and Change. Second Edition. London, New York: Routledge, 2007. • Sotirovič, V. “Balkanai: civilizacijų ir politinės įtakos sferų kryžkelėje”, in: Naujoji Romuva. Nr. 2 (535), p. 17-22. • Sugar, P. F. Southeastern Europe under Ottoman rule, 1354-1804. University of Washington Press, 1993.